Nugalėtojai sako vis dar nerandantys tinkamų žodžių užplūdusioms emocijoms apibūdinti, tačiau tiki – kai ant sienos puikuosis baigtas piešinys – apims euforija.
– Koks jausmas žinoti, kad jūsų kūrybos piešinys puoš gimtąjį miestą?
R.Navickaitė: Šiandien dar nesuvokiam, taip viskas greitai vyksta. Panašu, kad tos emocijos, ta euforija, lengvumas aplankys, kai pažiūrėsim į jau baigtą piešinį. Labai laukiam to momento. Bet pats jausmas tikrai malonus ir gražus. Gera sukurti grožį ir dalintis juo, pritraukti žmones. Manau, kad čia yra kiekvieno menininko svajonė.
N.Vosylius: Buvo be proto daug džiaugsmo. Sužinojus apie laimėjimą, apėmė tokios stiprios, net vaikiškos emocijos: juokas, šypsenos, džiaugsmas – daug visko. Bet labai smagu, kad tai, ką mes sukūrėme, išliks mieste.
– Pavadinimas „Pasirinkimai“ – kodėl būtent toks? Ką jis simbolizuoja?
N.Vosylius: Durys simbolizuoja pasirinkimus. Jų idėja – skirtingi pasauliai. Mes kiekvienas ir ryte atsikėlę, ir dar tik atėję į šį pasaulį, ir veriant numanomas duris, turim peržengti įvairius slenksčius. Ant šios sienos mes vaizduojam duris su skirtingais pasauliais, pasirinkimais.
Laisvės simboliu mes pasirinkome katiną. Tas katinas – visur buvęs, visko matęs, jis net festivaliuose dalyvavęs.
Laisvės simboliu mes pasirinkome katiną. Tas katinas – visur buvęs, visko matęs, jis net festivaliuose dalyvavęs. Kaukė ant jo irgi neatsitiktinai – simbolizuoja, kad tu gali būti bet kuo. Gali būti kuo nori, kaip ir rinktis, ką nori. Gal piešinys iš pirmo žvilgsnio atrodo gan vaikiškas, bet jame yra daug gilių prasmių.
R.Navickaitė: Labai norėjome, kad būtų galima prieiti prie sienos ir atidaryti pasirinktas duris, tačiau siena yra už tvoros, čia žmonės nepateks. Taigi, nusprendėme tas senovines duris palikti šiek tiek pravertas. Tiesa, vienas duris uždarysime. Su mintimi, jog duris galima ne tik atidaryti, bet ir uždaryti bei rinktis kitas.
– Ar teisingai suprantu, kad tos durys bus realios, o ne tiesiog nupieštos ant sienos?
R.Navickaitė: Taip, jos nebus nupieštos, tai bus tikros senovinės durys, pritvirtintos ant sienos.
– Iš kur ketinate paimti tas senovines duris?
R.Navickaitė: Su durimis yra įdomi priešistorė. Labai seniai mano tėvai nusipirko sodybą ir ten buvo daug senovinių durų, tada tvarkėm senelių namus – ir ten buvo daug durų. Tuomet aš, dar būdama visai maža, tėčio prašiau jų neišmesti. Ir visuomet pagalvodavau: „Na tai kaip čia tas duris reikėtų panaudoti?“ Šiuo metu duris esu prisitvirtinusi prie lubų savo studijoje – tai lyg vizitinė kortelė. O kai pamačiau šį konkursą, mano pirma idėja ir buvo – durys. Žinojau, jog reikia jas panaudoti, bet nebuvau tikra, aš juk nepiešiu, tik turiu idėją instaliacijai. Tada skambinau Nikui: „Turiu duris, gal norėtum jas susieti su piešiniu?“ Pagaliau durys bus panaudotos. Jas taip ir vaizduosime – senovines, aprūdijusias, nukritusiais dažais. Nenorim nei uždažyti, nei restauruoti, norime tokias ir palikti, kad būtų akcentas.
Svarbu paminėti, kad čia vaizduojamas mano katinas Vincas, tad buvo mintis piešinį pavadinti tiesiog „Vincas“
– Turėjote kitų variantų pavadinimui?
R.Navickaitė: Buvo variantų, bet tada galvojom, kad „Įėjimas“ nelabai tinka, svarstėm kažką apie skirtingus pasaulius. Tačiau labai nuvalkiotai skambėjo. Svarbu paminėti, kad čia vaizduojamas mano katinas Vincas, tad buvo mintis piešinį pavadinti tiesiog „Vincas“. Tokiu atveju žmonėms pasidarytų įdomu, kodėl toks pavadinimas, ir jie atvyktų pasmalsauti. Nors gal kiek per šmaikštu, gal nesąmonė. Tai pasilikom pavadinimą „Pasirinkimai“, pagalvojom, kad ir angliškai visai gerai skamba.
– Minėjote, kad katiną pasirinkote kaip laisvės simbolį. Galbūt yra daugiau priežasčių, kodėl vaizduojate tokį personažą?
N.Vosylius: Taip, apie katę pagalvojau dar ir todėl, jog vaikščiojant pas mus mieste galima pastebėti tikrai daug kačių. Katė yra patapusi Marijampolės simboliu. Turime ir „Kačių“ (P.Butlerienės) kiemelį, ir ant tvorų, ant sienų pripaišytų įvairiausių katinų. Tai pagalvojau: „Kodėl gi nepapildžius miesto dar vienu talismanu?“ Nors šis katinas kitoks, jis – asmenybė. Jei gerai įsižiūrėsit, pamatysit, kad šis katinas turi kardą, prikabintą ant nugaros. Tai simbolizuoja kovą su demonais. Bet, vėlgi, nereikia suprasti tiesiogiai, juk mes visi turime savų vidinių demonų, su kuriais tenka kovoti.
– Kūriny telpa išties daug skirtingų prasmių. Ką piešinys reiškia asmeniškai Jums?
R.Navickaitė: Piešinys žymi visus tuos pasirinkimus, jų svarbą. Bet svarbiausia, kad visa tai neįvyko atsitiktinai, nebuvo taip, kad mes atsisėdom ir galvojom, kaip ir ką nupiešti. Durys, kaip minėjau, atėjo labai natūraliai iš mano vaikystės, mano pasaulio, netgi ir katino Vinco spalvos – visa tai atėjo iš mūsų aplinkos. Tai yra mūsų artima aplinka, tai, kuo mes gyvename, nieko nebuvo specialiai kurta: „Va dabar tai nupiešim katiną ir duris.“ Tai – mūsų kasdienybė, o tai, manau, yra labai gražu. Galiausiai, ne kasdien tenka tokiuose projektuose dalyvauti. Taigi, manau, tai yra labai gera galimybė mums, tikriems miesto menininkams. Čia mes gyvenam, turim savo studijas, dirbam, matom kates – viskas tikra. Mes tikri su savo durim, su visu piešiniu.
– Kaip manote, kokią vertę šis piešinys kurs miesto žmonėms?
N.Vosylius: Aš manau, kad žmogus, praeidamas pro šį piešinį, susimąstys. Piešinys jį vienaip ar kitaip palies, privers pagalvoti apie savus pasirinkimus. Be to, tokie darbai gražina miestą, skatina žmones išeiti pasižvalgyti, domėtis.
R.Navickaitė: Jau dabar, tapant ant šios sienos, buvo atėję kaimynai ir dėkojo, kad tapom, nes ta siena prieš tai buvo labai negraži. Siūlė pasamdyti mus, kad ir greta esančią sieną galėtume ištapyti. Vadinasi, tokie piešiniai puošia, kuria grožį. Kitas dalykas – visai šalia yra ligoninė, pro kurios langus galima grožėtis šiuo darbu, tai pakelia nuotaiką. Ir vieta tokia, kuri nėra centre, nes ten visko daug, tiesiog perpildyta, o čia atokiau – prie upės, smagu pasivaikščioti.
Žinoma, yra ir kitokie dalykai. Vien tai, kiek mes per dieną sutinkame įvairiausių vaizdų, kiek mes jiems pasiduodam, kiek jie mus pakviečia dalyvauti. Aš manau, kad šitas mūsų darbas tikrai patrauks, privers pamąstyti, galbūt ir paburnoti: „Kas čia per nesąmonė“. Tačiau galbūt kažkam suteiks džiaugsmo.
– Minėjote, kad Jums abiem kūryba nėra svetima: Rugilė užsiima keramika, Nikas – tatuiruočių menu, piešimu. Kas lėmė, kad jūs tapote duetu?
R.Navickaitė: Mes susipažinome, kai Nikas atvažiavo pas mane lipdyti keramikos. Tuomet, kai ruošiausi didelei parodai, pasidomėjau, galbūt jis turi neįgaliųjų vežimėlių, ramentų. Jis jų turėjo, atvežė. Mes labai daug dirbom prie tos parodos, buvo sudėtinga, tai Nikas paklaustas mielai sutiko prisidėti. Jis tuomet maždaug pusė metų buvo su mumis, padėjo. Tada ir supratau, kad va šitą žmogų reikia turėti šalia, bendrauti, nes jam ir vidury nakties gali paskambinti, jis kelsis ir važiuos pas tave. Pamenu, dar tos parodos metu aš jam sakiau: „Nikai, mes dar tikrai ką nors sukursim.“ Pamačius konkursą paskambinau Nikui ir pranešiau, kad turiu durų idėją, bet čia nereikia instaliacijos, reikia piešinio.
– Nikai, ar buvo kokių nors dvejonių, kai paskambino Rugilė dėl šio konkurso?
N.Vosylius: Užtrukau gal dvi sekundes, ne ilgiau. Aš, atrodo, net negalvojęs sutikau.
R.Navickaitė: Jis dirbo tuo metu, išklausė mane, sutiko: „Taip, gerai, darom.“ Tačiau atsakęs padėjo ragelį.
– Kaip apskritai sugalvojote dalyvauti konkurse?
R.Navickaitė: Aš tikiu, kad čia buvo likimas. Pamenu, kai aš iš pradžių pamačiau paskelbtą konkursą, pasidomėjau, bet mano pirmas vizualinis sprendimas buvo durys, todėl ir uždariau svetainę. Ir kažkaip aš „užvėriau tas duris“. Pagalvojau, kad yra Marijampolėje grafikų, tapytojų, kurie atsiųs labai gerų darbų, taigi nereikia čia savęs kišti. „Lipdai tu keramiką, tai ir lipdyk“ – su tokiais pamąstymais ir atsiribojau. Bet vėliau, likus kelioms dienoms, dar kartą permąsčiau ir pagalvojau, kad reikia pasiūlyti Nikui. Manau, tas noras panaudoti duris, katinas – visa tai yra likimas. Vadinasi, viskas ir turėjo čia, ant šios sienos, atsirasti.
N.Vosylius: Atrodo, tą savaitę lyg nujausdamas dėliojausi darbus ir pagalvojau, kad reikia pasidaryti laisvesnę savaitę. Dabar mes čia, ant vandens stoties sienos, tapome savo „Pasirinkimus“.
Marijampoliečių piešinys puoš vandens stoties sieną, esančią Mokolų mikrorajone. Geriausiai vaizdas atsivers keliaujant paupiu nuo Pašešupio parko link Poezijos parko. Tad pokalbiui baigiantis menininkė Rugilė dar kartą kviečia: „Atvykit į mūsų miestą ir patirkit piešinį.“
