Marozai savo elgesiu panašūs į balandžius
A.Makarevičių tapyba lydi nuo mažens, tačiau tam, kad atrastų savo skiriamąjį bruožą, reikėjo nemažai laiko ir kantrybės. Iki pradėdamas tapyti marozus, Andrius išbandė daug įvairių temų, tačiau visos jos buvo gana panašios į kitų autorių kūrinius.
„Vis galvojau, kaip surasti kažką savito, kad tapyti būtų pačiam įdomu. Visus metus kankinausi ieškodamas, kas man patiktų, kol galiausiai gimė idėja. Pradėjau galvoti, kas aš esu, kur gyvenu, kokia aplinka mane supa. Juk daugiau nei 10 metų gyvenu Stoties rajone ir staiga supratau, kad mano kūrinių centras gali būti marozai“, – sako A.Makarevičius.
Anot Andriaus, Stoties rajone visais laikais buvo gausu marozų, tačiau pastaruoju metu darosi vis sunkiau atskirti, kuris iš jų yra tikrasis, o kuris – tiesiog madingas hipsteris. Vis dėlto tikrieji marozai A.Makarevičiui asocijuojasi su balandžiais, kurie nuolat slampinėja gatvėmis.
„Pirmajame darbe pavaizdavau tupintį marozą su balandžio kojomis. Tada pagalvojau, kad tai visai gera tema, kurią galima įvairiai interpretuoti. Balandžiai yra nagli, vis lenda, kažko prašo, jų visur pilna. Tikrai ne pats puošniausias paukštis“, – šypsosi Andrius.
Nors A.Makarevičiaus paveiksluose vaizduojami marozai tarpusavyje yra panašūs, vienas nuo kito skiriasi pozomis, situacijomis, kuriose atsiduria. Menininkas pabrėžia, jog jokiu būdu nesistengia parodyti, kad jo vaizduojami žmonės gali būti tik blogi.
„Jie vis tiek išlieka žmonėmis – kartais būna patriotiški, atgailauja. Stengiuosi parodyti, kad už atšiaurios kaukės galimai slypi žmogiškumo pasaulis“, – sako Andrius.
Anot A.Makarevičiaus, stereotipiškai marozai dažniausiai užsiima nusikalstama veikla, yra kompleksuoti, atšiaurūs ir žiaurūs. Vis dėlto jis nori tikėti, kad iš tiesų jie yra kitokie.
„Negali būti, kad jie neturi jausmų. Galbūt vaikystėje ar tam tikru gyvenimo periodu jie buvo sutraumuoti, o dabar savo kalbėsena, keiksmažodžiais, veiksmais bando tai kompensuoti ir parodyti, kad yra galingesni už kitus“, – svarsto Andrius.
Stengiuosi parodyti, kad už atšiaurios kaukės galimai slypi žmogiškumo pasaulis
Idėjų paveikslams A.Makarevičius semiasi iš kasdienio gyvenimo. Nors specialiai marozų lauke neieško, eidamas į parduotuvę, visada žvalgosi aplink, ar nepamatys akį traukiančio treninguoto jaunuolio. Norėdamas geriau įsiminti akimirką, kartais sau įdomius žmones paslapčia net nufotografuoja.
„Po kurio laiko, sužinoję, kad man įdomu, siųsti marozų nuotraukas pradėjo ir draugai, sakydami: „Žiūrėk, tavo personažas“. Svarbiausia, jog matytųsi trys treningų juostelės – tai maroziškumo simbolis. Tokių nuotraukų turiu nemažą kolekciją“, – teigia Andrius.
Už treningų marozai tik slepiasi
A.Makarevičiaus paveiksluose dažnai galima atpažinti Vilniaus gatves ar pastatus, tačiau menininkas tikina į juos pernelyg nesikoncentruojantis, kadangi realūs objektai yra tik atspirties taškas, nuo kurio pradeda tapyti.
„Vieniems pastatas gali būti atpažįstamas, o kiti jo nežinos. Nesiekiu, kad tapyti objektai atrodytų kaip realybėje, tačiau jeigu žmonės atpažįsta, smagu“, – sako Andrius.
A.Makarevičius pastebi, kad ne visose Vilniaus vietose yra daug marozų, tačiau Stoties rajonas, kuriame gyvena Andrius, išskirtinis: jame nuolat verda gyvenimas, vis atvažiuoja ir išvažiuoja treningais vilkintys žmonės.
„Paveiksluose tikslių veidų nevaizduoju, nes jų įsidėmėti neverta – žmonių ratas nuolat sukasi, todėl tikėtina, kad jų daugiau niekada nesutiksiu“, – aiškina Andrius.
Anot A.Makarevičiaus, marozų sutikti galima visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje jie tarsi savitas šalies bruožas. Pas mus jų yra tiek daug, kad grėsmės artimiausiu metu pritrūkti įkvėpimo Andrius neįžvelgia.
„Žinoma, visko gali nutikti, bet nemanau, kad po 5-erių metų būsiu išsisėmęs. Dabar atrodo, jog darbo yra begalė“, – sako A.Makarevičius.
Negali būti, kad jie neturi jausmų. Galbūt vaikystėje ar tam tikru gyvenimo periodu jie buvo sutraumuoti, o dabar savo kalbėsena, keiksmažodžiais, veiksmais bando tai kompensuoti ir parodyti, kad yra galingesni už kitus
Greta marozų Andriaus paveiksluose galima išvysti ir nuogus žmones. A.Makarevičius aiškina, kad drabužiais besislepiančių veikėjų tikrumas atsiskleidžia, kai šie būna nuogi.
„Pamatę tris juosteles ant treningų, pajaučiame sklindantį agresyvumą ir suprantame, kad prieš mus stovi marozas. Iš tiesų, už drabužių jis tik slepiasi – marozas yra toks pat nuogas, kaip ir mes visi, neturi kitokio kūno“, – tvirtina Andrius.
Į paveikslus nereikėtų žiūrėti tiesmukai
Vienintelė žinutė, kurią savo tapyba A.Makarevičius nori skleisti – nepriimti visko tiesmukai. Norintiems suprasti autorių paveikslus, menininkas pataria lavinti skonį ir pastabumą.
„Į paveikslus reikėtų žiūrėti kaip į metaforą, kartais net pokštą ar sarkazmą. Vieni tą supranta, o kiti kritikuoja, kad, pavyzdžiui, balandis, palyginus su žmogumi, yra per didelis. Vis dėlto kartais žmonės kūriniuose pamato simbolių, apie kuriuos pats nebūnu pagalvojęs“, – sako Andrius.
A.Makarevičius neslepia nesistengiantis įtikti kitiems. Jo manymu, kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl nuo noro, kad visiems būtų gerai, galima labai greitai pavargti.
„Svarbiausia, kad būtų įdomu dirbti. Kurdamas paveikslą kaifuoju, nesirūpinu, ar kažkam patiks. Vis tiek bus tokių, kurie vertins neigiamai – visiems geras nebūsi“, – teigia Andrius.
A.Makarevičius tapo kasdien, tačiau pripažįsta, kad savo mintį išpildyti pavyksta tikrai ne visada. Vis dėlto įkvėpimo menininkas nelaukia ir tikina, jog atsisėdus dirbti, jis ateina savaime.
„Nebūna taip, kad sėdi ant sofos, žiūri filmą ir staiga ateina įkvėpimas. Kartais tapyti sekasi geriau, kartais – blogiau. Jeigu nesiseka, vadinasi, ne ta diena ir daugiau to nedarai. O kartais taposi taip gerai, kad atidedi kitus reikalus vėlesniam laikui ir užsiimi tik tapyba“, – pasakoja Andrius.
Laikas, per kurį A.Makarevičius nutapo paveikslą, būna įvairus. Nedideles miniatiūras jis gali įgyvendinti per valandą, tačiau prie kitų kūrinių dirbti tenka ilgiau.
„Neturiu žymos, kad paveikslą tapiau nuo 8 iki 17 valandos. Būna, jog labai ilgai galvoju, ką pavaizduoti, kaip sustatyti kompoziciją. Daug laiko viskas vyksta galvoje – tik paskui prasideda tapymas ant drobės. Pasitaiko atvejų, kai manai, kad nutapei gerai, o kitą dieną atėjus žiūri, jog reikia taisyti“, – aiškina Andrius.
A.Makarevičius atviras – tapymas jam reiškia viską, todėl be paveikslų kūrimo jis sunkiai galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą.
„Tai tarsi duotybė, bet nenorėčiau to sieti su darbu, kadangi jis skamba kaip nuobodi veikla, į kurią privalai eiti. Man tai yra labiau kaip pašaukimas, kai netapyti tiesiog negali“, – sako Andrius.
