Vilniuje, kaip ir mano gimtajame Gardine, prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno didelė žydų bendruomenė. Pamenu vaikystėje girdėtus kaimynės pasakojimus apie kvepiančiais beigeliais nukrautus žydų kepyklėlių prekystalius ir apie spalvotų, margų bei vienspalvių audinių kromelį kampiniame mūsų gatvės pastate. Deja, bet man augant jidiš kalbos mieste jau nebesigirdėjo, o įspūdingoji Gardino sinagoga stovėjo tuščia. Tai buvo didelis, iš pirmo žvilgsnio rūmus primenantis trijų aukštų pastatas, vainikuotas sidabriniais kupolais ir puoštas išskirtiniais dvigubais arkiniais langais.
Atvykusi gyventi į Vilnių, tokius langus, savo forma vizualiai primenančius dvi Dešimties Dievo įsakymų plokštes, ėmiau pastebėti ir čia. Pro juos ir dabar į gatvę žvelgia ne vienas Žemaitijos, Pylimo, Gėlių gatvės gyventojas. O juk kadaise daugelyje šių gatvių namų gyveno žydai, tad tokia langų forma išties simbolinė ir iškalbinga, tik, deja, dažnai lieka nepastebėta ir neprakalbinta skubančiųjų pro šalį.
Dar vienas miesto akcentas, iškart patraukęs mano dėmesį, pirmuosius kartus grožintis Vilniaus panorama nuo Gedimino kalno, buvo melsvas kupolas senamiesčio pakraštyje. Šiandien, po daugiau nei 15 metų gyvenimo Vilniuje ir po daugybės čia pravestų ekskursijų miesto svečiams ir patiems vilniečiams, drąsiai galiu teigti, jog šis melsvas kupolas sudomino ne mane vieną. Pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, jog Vilniuje turim du žmonių dėmesį ypač traukiančius stogus – vienas jų žalias, o kitas žydras. Gal todėl, kad rusvų ir rausvų stogų jūroje jie išties išsiskiria savo spalvomis. Tas žaliasis – tai LR prezidentūros, o tas žydrasis – Choralinės sinagogos.
Beje, ar žinote, kad sinagogos nederėtų vadinti šventykla. Žydų tradicija ir tikėjimas sako, jog tikroji judėjų Šventykla stovėjo Jeruzalėje, o jos statybomis rūpinosi pats karaliaus Saliamonas. Deja, VI amžiuje prieš mūsų erą ji buvo sugriauta Babilono karaliaus Nabuchodonosaro kariuomenės. Ir nors netrukus žydai Šventyklą atstatė, tačiau vėliau ne kartą kitatikių siaubta ir niekinta ji vėl buvo sunaikinta romėnų I mūsų eros amžiuje, o po to nebeatstatyta. Šią žydų Šventyklą mena tik vienintelė išlikus dalis, vadinama Raudų siena, o jos sugriovimo diena žydų kalendoriuje pažymėta Gedulo vardu. Prisimenant Šventyklos sugriovimą, tą dieną visose sinagogose tradiciškai nuimami juose esantys papuošimai. Taigi tūkstančiai pasaulio sinagogų atlieka ne šventyklų, o maldos namų, bendruomenės susirinkimų ir šv. Rašto studijų vietos funkcijas.
Vilniaus Pylimo gatvės sinagoga statyta pačioje XX amžiaus pradžioje. Tuo metu ji buvo viena iš daugiau nei šimto mieste buvusių žydų maldos vietų, tačiau išties išskirtinė, mat pastatyta Lietuvos sinagogoms nebūdingu maurišku stiliumi ir akį traukė ne tik melsva kupolo spalva, bet ir gausia puošyba bei hebrajišku užrašu fasade. Jis sako, kad maldos namai yra šventi visoms tautoms. Šventi, bet ne šventykla.
Įdomu, jog po karo vilniškė kitaip nei Gardino sinagoga nebuvo uždaryta, išliko net jos interjeras, mat nacių okupacijos metais pastate buvo įkurtas kariuomenės vaistų sandėlis. Ironiška, jog kaip tik priešais vaistų sandėliu tapusią sinagogą, kitoje gatvės pusėje, gete, stovėjo senoji Vilniaus žydų ligoninė, kentusi didžiulį medikamentų ir vaistų trūkumą.
Taigi sovietmečiu nors ir siaubingai nukentėjusi, daug praradusi Vilniaus žydų bendruomenė tęsė savo tradicijas susirinkdama būtent šioje sinagogoje. Dar ir šiandien antrame jos aukšte šalia moterų maldai skirtos galerijos stovi senovinis macų kepimo aparatas. Net keli bendruomenės nariai man pasakojo, kaip smagu, bet sykiu ir nelengva būdavo juo kepti macus. Reikėjo skubėti, kadangi macų tešla privalo būti užmaišyta ir iškepta ne ilgiau nei per 18 minučių! Taip yra todėl, kad po 18 minučių tešla jau pradeda rūgti ir tampa netinkama – nebe košerinė. Taigi čia nebuvo apsieinama be stiprių vyriškų rankų, greitai sukančių miltų ir vandens tešlą iki reikiamos konsistencijos prieš paleidžiant ją kepti be druskos, be aliejaus, be mielių ar kokių kitų priedų specialiame macų kepimo aparate.
O poreikis macų tada buvo didžiulis! Žinau, jog net Rygos žydai prieš Pesacho šventę atvykdavo macų įsigyti į Vilniaus sinagogą. Pirkdavo juos ir krikščionys, moteris sinagogoje pasakojo, kad lietuviai macus pertepdavo saldžiu kremu ir taip pasigamindavo Napoleono tortą primenantį skanėstą savo Velykų stalui.
Macai kartais dar vadinami „praradimų duona“, mat jie kieti ir sausi, primenantys vergų valgomą duoną. Minkšta, gražiai iškilusi raugintos tešlos duona valgyta tik laisvų žmonių. Nors verta paminėti, jog tie patys macai Izraelyje pavadinami ir dar vienu vardu – „laisvės duona“, kadangi po ilgų metų vergovės ir klajonių dykumoje žydai visgi pasiekė Pažadėtąją žemę.
Prisimena senieji vilniečiai ir šochetą arba ritualinį skerdiką, dirbusį Choralinės sinagogos vidiniame kieme, kuriame specialiu būdu buvo skerdžiamos vištos idant jų mėsa būtų košerinė. Per ekskursijas dažnai žmonės pasidalina atsiminimais, vienas jų – apie plunksnomis ir pūkais aplikusį langelį iš galinės sinagogos pusės.
Atrodytų, toks nedidelis sinagogos pastatas, o kiek jame istorijų! Atėjus tiesiog apsižvalgyti, tų istorijų neišgirsi: reikia, kad kas nors jas papasakotų, tada prabyla ir arkos, ir pakyla, ir suolai. Ir net nesvarbu, jog viduje nei vieno paveikslo, nei vienos skulptūros (tai draudžia judaizmas), prakalbinti gali būti joje stovintys ypatingi, besitransformuojantys suolai, spalvingi langų vitražai, dabar uždengtos, bet kažkada atviros buvusios arkados ir, žinoma, nuo Vilniaus kalvų dėmesį traukiantis mėlynasis kupolas...
Iki karo Lietuvoje veikė daugiau nei 600 žydų maldos namų. Šiandien yra išlikę kiek daugiau nei 60 pastatų, tik tai dabar yra parduotuvės, gyvenamieji namai, įvairios organizacijos automobilių servisai... Veikiančios sinagogos yra tik dvi: Kauno ir Vilniaus.
- Vilniaus sinagogą rasite Pylimo g. 39. Savarankiškai ją galite aplankyti šiokiadieniais dienos metu, o jei norėtumėte ją labiau pažinti ir suprasti, mes nuolat organizuojame ekskursijas.
- Tyrinėdami žydišką Vilnių užklystame prie buvusių sinagogų Gėlių g. 3 ir 6., Gaono g. 6 ir Žemaitijos g. 9.
- Pažindami stoties rajoną užsukame į vieną Aguonų gatvės kiemą, kuriame 6 numeriu pažymėtas buvęs sinagogos pastatas.
- Užupyje prie buvusio turgaus taip pat yra sinagoga, dabar virtusi gyvenamuoju namu. Ją rasite Užupio 36.
- Vaikščiodami aplink Gedimino prospektą, atkreipkite dėmesį į Pamėnkalnio 11 – tai irgi buvę žydų maldos namai.
Istoriją papasakojo Miesto istorijų mokyklos ir Savaitgalio ekskursijų gidė Anna Brish-Imbrasienė. Mokykla naujus mokslo metus pradeda spalio 10 d. Jos programa kurta galvojant apie būsimuosius gidus, tačiau tiks kiekvienam smalsiam žmogui. Daugiau informacijos čia. O savaitgalis su Savaitgalio ekskursijomis gali būti kasdien!
