1974-aisiais, būdamas dvidešimt trejų, motociklais, kelionėmis bei roko muzika besižavintis jaunuolis, įsijungė į Lietuvos fotografų gretas ir vos per keletą metų tapo neatsiejama šio sąjūdžio dalimi. Daugelis jo fotografijų iš ciklų „Atlaidai“, „Lietuvos senamiesčiai“, „Paskutiniai namai“, „Atminties sodai“ bei kitų šiandien yra tapę lietuviškos fotografijos ikonomis.
Pats menininkas, žvelgdamas į didžiulį savo archyvą, iš kurio jau sudėliojo šešiolika knygų ir dar turi planų bent trims, sakosi besidžiaugiantis tuo, jog tai, ką pavyko padaryti beveik per penkis dešimtmečius, nepaseno, neapėjo dulkėmis, tačiau iki šiol liudija žmogaus gyvenimą ir jo laiką – tai, kam ir tarnauja R.Požerskio darbai.
– Jūsų jaunystės dienoraštyje, kurį pradėjote rašyti būdamas keturiolikos, tarp to meto kasdienybės, mokslų patirties, futbolo bei kosmoso varžybų stebėjimo, ne kartą šmėkšteli ir pamąstymai apie tuometinę santvarką bei gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Vadinasi, augote šeimoje, kurioje apie istoriją ir praeities įvykius nebuvo nutylima?
– Kaip ir daugelio Lietuvoje, mano šeimos taip pat neaplenkė karo bei pokario tragedijos: 1944 metais tėvą naciai paėmė į nelaisvę ir išvežė į Daniją, kur jam teko kasti apkasus. Karą laimėjus sovietams bei sąjungininkams, jis, nors rankose buvo laikęs ne šautuvą, o kastuvą, buvo kaipmat ištremtas į Sibirą. Mano mamos brolį, pietaujantį namuose su kitais šešiais šienpjoviais, 1945 metais nukankino užėję sovietų kareiviai, o jų kūnus sumetė į prūdą. Šias istorijas žinojau nuo jaunų dienų, nors apie tai tiesiogiai lyg ir niekas nekalbėjo.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį atsimenančių tėvų nuostatos bei patirtys natūraliai persidavė ir mano kartai: žinojome, kad Lenkijoje gyventi geriau nei sovietinėje Lietuvoje, kad Švedijoje žmonės kultūringesni, o Amerikoje egzistuoja visiška laisvė – gali rengtis kaip nori, klausytis tokios muzikos, kokios tik nori. Anuometinėmis mūsų sąlygomis visa tai atrodė kaip rojus.
Mano paties susivokimui didelės reikšmės turėjo kasmetinės šeimos išvykos po sovietines respublikas. Į automobilį susikrovę palapines, miegmaišius, pasiėmę ilgiau galiojančio maisto, mes keliaudavome po mėnesį, o kartais ir ilgiau. Savo akimis mačiau, kaip gyvenimas Gruzijoje ar Ukrainoje skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje. Pamenu, važiuojant per Ukrainą, tėvas sakydavo: štai kokia derlinga čia žemė, o žmonės badauja, prekės tik su talonais, tai kokia čia valdžia... Tokios jo bei kitų artimųjų užuominos, pamąstymai, replikos, kaip sėklos krito į jauno žmogaus sąmonę, dygo, augo ir skleidėsi dienoraščio puslapiuose bei mąstyme. O, galiausiai, ir gyvenimo pasirinkimuose.
Kai 1974 metais su Virgilijum Šonta atėjome į fotografiją, svarbiausiu mūsų uždaviniu tapo bandymai suprasti, kokiu keliu pasukti mums
Kai 1974 metais su Virgilijum Šonta atėjome į fotografiją, svarbiausiu mūsų uždaviniu tapo bandymai suprasti, kokiu keliu pasukti mums, ką fotografuoti: gal peizažus, o gal montažus daryti? Ir čia mes susipažinome su fotografais, kurie savo darbuose sprendė labai rimtas problemas, susijusias su žmogumi ir jo egzistencija. Žinoma, turiu galvoje Antaną Sutkų ir jo psichologinius portretus, Aleksandrą Macijauską ir jo turgaus žmones, Romualdo Rakausko subtilų, jausmingą ir kartu labai gilų „Žydėjimo“ ciklą, Algimanto Kunčiaus sekmadienius. Tai ir buvo fotografija, į kurią, supratome, mums ir reikia lygiuotis.
Kodėl jie pasirinko fotografuoti būtent tokias temas ir kas juos tam paskatino – apie tai pats susimąsčiau visai neseniai. Domintis daugelio šių menininkų biografijomis, į akis krinta sukrečiantys ir dramatiški jų pačių vaikystės išgyvenimai: tragiška Sutkaus tėvo mirtis, nacių sušaudytas Macijausko tėvas, abiejų Rakausko tėvų tremtis į Sibirą, Rimantas Dichavičius pats ragavo tremtinio duonos, o Stanislovas Žvirgždas, vaikystėje matęs išniekintų partizanų kūnus, už antitarybinę veiklą jaunystėje atsidūrė Sibiro lageriuose.
Šios siaubingos patirtys negalėjo praeiti be pėdsakų. Štai kodėl ir jų fotografija bei joje keliami klausimai yra labai rimti. Tai gilus įsižiūrėjimas į žmogaus būtį bandant užčiuopti esminius jo egzistencijos ir psichologijos niuansus, kaimiškos gyvensenos bei pasaulėžiūros, kurių buvo jų pačių dalis, įamžinimas, taip pat besikeičiančios Lietuvos ir naujos, miestietiškos jų pačių patirties fiksavimas. Šie siužetai fotografijose yra persunkti etinių ir dorovinių principų, jautraus ir atjaučiančio požiūrio į žmogų ir jo istoriją. Tokią pokario Lietuvos fotografų kūrybos nuostatą, visų pirma, ir suformavo jų pačių jaunų dienų išgyvenimai.
– Pats jūs priklausote kartai, kurią Vakaruose stipriai paveikė roko muzika, seksualinė revoliucija, maišto ir laisvės idėjos. Kiek visa tai buvo aktualu ir žinoma jums?
– Žmogaus gyvenimui bei savęs realizavimui yra būtinos dvi sąlygos: sveikata ir laisvė. Okupacijos sąlygomis laisvė iš mūsų buvo atimta, todėl mes negalėjome nei laisvai keliauti po pasaulį, nei atvirai realizuoti savo kūrybinių idėjų, nei užsiimti verslu ar skaityti nepriklausomą spaudą, nei kalbėti ką nori. Mes tikrąja to žodžio prasme gyvenome didžiuliame lageryje, tiesa, sąlygos jame su laiku švelnėjo, o laisvės ribos plėtėsi.
Mano kartą labai stipriai paveikė iš Vakarų plūstelėjusi jaunimo kontrkultūros banga, tiesa, iki mūsų ji atėjo gerokai pavėlavusi ir, žinoma, ne tokio didelio masto kaip laisvame pasaulyje. Bitlus pirmą kartą išgirdau ankstyvoje paauglystėje, rodos, 1965 metais, o netrukus Lietuvos mokyklose atsirado jų grojimą imituojančių kolektyvų. Gitaros buvo daromos savo pačių rankomis vietoj garso nuėmiklio naudojant mikrofonus iš telefono ragelių. Dabartinėje „Šviesos“ gimnazijoje, kurioje anuomet mokiausi, buvo bent du kolektyvai, kurie pakaitomis grojo šokiams, daugiausia, be abejo, bitlų koverius. Tai buvo kitokios muzikos, o drauge ir kitokios aprangos, bendravimo būdo, kalbėjimo manieros ir mąstymo užuomazga.
Kai 1970 metais mama po kelionės pas seserį į Ameriką lauktuvių man parvežė „Led Zeppelin“ plokštelę, jos klausydamas aš patyriau tikrą šoką.
1968-ieji mano kartai tapo lūžio metais: tuomet mes išgirdome apie sovietų tankus Prahos gatvėse, Paryžiau studentų streikus, o netrukus ir roko muziką, kuri buvo gerokai kietesnė ir agresyvesnė nei bitlų dainos. Hipių gėles ir pacifizmą pakeitė barikados, jėga, pyktis ir aktyvus pasipriešinimas. Kai 1970 metais mama po kelionės pas seserį į Ameriką lauktuvių man parvežė „Led Zeppelin“ plokštelę, jos klausydamas aš patyriau tikrą šoką ir negalėjau suprasti, kas su manimi vyksta. Tas laukinis šėlsmas, stulbinantys ritmai, įspūdingas balsas, elektrinės gitaros skambesys, muzikos erdvė ir gylis man atvėrė iki tol nežinomas duris. Tai buvo skrydis į visiškai naują pasaulį.
Vėliau teta iš Amerikos man reguliariai atsiųsdavo įvairių roko muzikos plokštelių, kurias aš perrašinėdavau į juostas ir pardavinėdavau po tris rublius. Netrukus už šiuos pinigus nusipirkau motociklą „Jawa“ ir taip prasidėjo keletą metų trukusi neramių keliautojų epopėja. Roko muzika ir važiavimas motociklu buvo mano jaunystės dienų idealas, suteikęs laisvės bei jėgos pojūtį ir padėjęs išreikšti vidinio maišto dvasią.
– Iš jūsų fotografijų ciklo „Neramūs keliautojai“, kuriame įamžinote savo ir bičiulių keliones motociklais 1971–1975 metais, kyla įspūdis apie savotišką baikerių kultūros prototipą, kuriame kiek netikėtai dera kliošinės kelnės, odinės striukės ir sovietiniai motociklai.
– Tokios buvo mūsų mados, tokie laikai... Jei jau kliošai – tai bent 30 centimetrų pločio, kad nesimatytų batų (juokiasi). Žinoma, parduotuvėje tokių nebuvo, tad viską – ir kelnes, ir striukes – siuvomės patys, kaip dabar madinga – savo pačių rankomis.
Tačiau svarbiausias to meto jaunuolių išskirtinumo ženklas – ilgi plaukai. Mums tai buvo pats tikriausias laisvės simbolis. Kartais net sapnuodavau save ilgaplaukį ir tuomet pajusdavau didžiulę palaimą. Tačiau tai buvo tik svajonė, mat Politechnikos institute, kuriame tuomet jau mokiausi, buvo karinė katedra, o įžengus pro jos duris, ant sienos kabojo iš priekio ir profilio nufotografuoto kareivio nuotrauka. Tai – studentams privalomos šukuosenos pavyzdys. Ir jei tavo plaukai neatitikdavo šio standarto, arba jaunuolis užsiaugindavo ūsus ar barzdelę, iškart buvo vejamas pas kirpėją į Laivės alėją. Iki 1972 metų Kalantos įvykių Kaune, ilgesnius plaukus galėjo augintis moksleiviai ar dirbantys jaunuoliai, tačiau ne studentai. Po kalantinių situacija pasikeitė kardinaliai ir šitokios – visiems vienodos – šukuosenos standartas, kuriam laikui, tapo privaloma visuotine norma.
Svarbiausias to meto jaunuolių išskirtinumo ženklas – ilgi plaukai. Mums tai buvo pats tikriausias laisvės simbolis.
Tiesa, tarp mūsų, keliautojų, buvo vienas ilgaplaukis, kuris figūruoja ir šio ciklo nuotraukose. Tačiau jis buvo išimtis, mat filme „Herkus Mantas“ vaidino kryžiuotį ir todėl turėjo oficialų leidimą taip atrodyti. Man ilgi plaukai buvo nepasiekiama svajonė ir tik vėliau, jau turėdamas atleidimą nuo armijos, galėjau ją įgyvendinti.
– Kas jus išgelbėjo nuo armijos?
– Kaip ir dažną tais laikais – psichiatrinė. Po kalantinių įvykių, kuriuose dalyvavau su fotoaparatu, – deja, nuotraukų taip ir nepavyko padaryti, mat sulaikymo metu buvo atimtas aparatas, – buvau areštuotas ir gavau penkiolika parų. Kameroje, skirtoje keturiems asmenims, mūsų buvo trylika: kažkas dėjo gėles prie Romo susideginimo vietos, kažkas svaidė akmenis, kažkas tiesiog ėjo protestuotojų būryje. Milicija sėmė visus iš eilės, talžė lazdomis, o tuomet grūdo į kameras. Beje, tas pats pasikartojo ir po metų, tik jau be smurto ir gerokai švelnesnėmis sąlygomis; tuomet buvo bijoma, kad kalantinės gali pasikartoti, tad potencialius maištautojus uždarė, tik šį kartą jau ne į saugumo kameras, o į karinę ligoninę. Bet tai buvo labiau profilaktika, o ne bausmė: merginos per tvorą mums atnešdavo alaus, mes pažaisdavome krepšinį ir po kelių parų paleido.
Iš mūsų trylikos niekam nebuvo iškelta byla, mat mes neatitikome sugalvotos šių įvykių versijos, pagal kurią studentai kalantinėse nedalyvavo. Vis dėlto, bausmės sulaukiau: mane išmetė iš komjaunimo, o automatiškai – ir iš instituto. Ir tik dekano Daugėlos, kuris į viską pasižiūrėjusio liberaliau, dėka, man, išbrauktam iš studentų sąrašų, buvo leista išlaikyti trečio kurso egzaminus, o po jų net atlikti ir praktiką. Tad po metų pertraukos, kurios metu dirbau elektriku „Limos“ drobės gamykloje, galėjau sugrįžti į ketvirtą kursą ir užbaigti studijas. Beje, diplominiame darbe aš projektavau elektros tiekimą antrajai Akmenės cemento gamyklai ir tapau diplomuotu elektrotechniku.
Psichiatrinė buvo pats efektyviausias ir mažiausiai skausmingas būdas išvengti tarnybos armijoje.
Tačiau gavus priverstinių atostogų, į mano gyvenimą kaipmat ėmė kėsintis armija. Tuomet daugelis jaunuolių kaip įmanydami vengėme priverstinės tarnybos, tad ko tik neprisigalvodavome, siekdami nuo to išsisukti. Psichiatrinė kaip tik ir buvo pats efektyviausias ir mažiausiai skausmingas būdas.
Pirmą kartą čia patekau suvaidinęs motociklo avariją, o palatoje, matant kitiems ligoniams, imitavau epilepsijos priepuolį. Tuomet mane ėmė tirti visais įmanomais būdais. Ir taip – keturis kartus per vienus metus. Prieš guldant pakartotiniems tyrimams iš bičiulio mamos gydytojos gaudavau žalių ir mėlynų tablečių, kurios išderindavo smegenų bangas ir tai iškreipdavo tyrimų rezultatus. Galiausiai, atlikę smegenų punkciją, medikai nustatė, kad esu netinkamas tarnybai ir mane paliko ramybėje.
– Viename pirmųjų savo dienoraščio įrašų būdamas keturiolikos, jūs jau užsiminate apie fotografiją: „1965.01.05. Dariau nuotraukas, bet jos neišėjo“ ir po mėnesio – „1965.02.07. Su tėveliu 5 valandas spausdinome nuotraukas. Apie 60 padarėme“. Ar gerai suprantu, kad į fotografiją jus atvedė tėvas?
– Mano tėvas domėjosi menais, buvo net parašęs kino scenarijų, nors pagal specialybę, kaip ir senelis, dirbo matininku. Namuose ant sienų kabojo dailės kūriniai, o tarp knygų atmintyje įsirėžęs Europos meno istorijos šešiatomis, taip pat kino istorijos knygos rusų kalba.
Fotografija tuomet daugeliui buvo įprastas dalykas: medžiagos ir technika gan prastos kokybės, tačiau įperkamos, todėl tas užburiantis ritualas užsidaryti vonioje ir užgesinus šviesas laiką leisti prie raudonos lempos, buvo gan plačiai paplitęs reiškinys. Kita vertus, siekis išsaugoti praeinančias savo gyvenimo akimirkas, matyt, yra natūralus ir gal net egzistenciškai būtinas dalykas.
Siekis išsaugoti praeinančias savo gyvenimo akimirkas, matyt, yra natūralus ir gal net egzistenciškai būtinas dalykas.
Mokykloje mane ėmė traukti kinas, todėl su klasės draugu buvome užsirašę į kino būrelį Profsąjungų rūmuose, kuriam vadovavo Česlovas Norvaiša. Čia mes kelerius metus rašėme scenarijus, filmuodavome, o paskui montuodavome savo pačių filmus. Tad vaizdinės kalbos pagrindus, esminius kadravimo principus bei pirmąsias technologines žinias gavau būtent čia.
Nuo maždaug keturiolikos su tėvu pradėjau spausdinti nuotraukas. Taip pat ir pats fotografavau savo artimiausią aplinką, kasdienį gyvenimą, baikeriškas klajones. Tačiau iki 1973 metų, kai susipažinau su Šonta, visa tai buvo tiesiog dienoraščio rašymas vaizdais – nieko daugiau. Ir tai darė daugelis, tik nedaugelis išsaugojo. Dabar, nuo tų dienų praėjus beveik pusei amžiaus, šios fotografijos, kartu su jaunystės dienoraščiu sudėtos į knygą „Neramūs keliautojai“, tampa praeities liudytojomis, autentišku laikmečio dokumentu, pasakojančiu apie tai, ko nebeliko, kas pasimiršo ir negrįžtamai nugrimzdo į praeitį. Ir vis dėlto, per fotografiją ir nuotraukose išsaugotas akimirkas, tai yra, tebeveikia mus ir mums primena. Būtent tai ir yra esminė fotografijose fenomeno dalis.
Na, o lūžis manyje įvyko po pirmosios parodos 1973 metų pabaigoje, kurią drauge su Šonta surengėme Kauno politechnikos institute. Tarp mudviejų darbų dominavo peizažai, etnokultūriniai motyvai bei jaunimo portretai – nieko įspūdingo, tačiau – pradžia. Netrukus aš kardinaliai pakeičiau savo gyvenimą: atsisakiau senų bičiulysčių, pardaviau motociklą, atsisveikinau su merginomis, su kuriomis naktimis klausydavomės muzikos, ir mečiausi į fotografiją. Ir šitokio žingsnio nesigailėjau niekada.
– Į fotografų bendruomenę įsiliejote tik įsteigus Lietuvos fotomeno draugiją, anuomet tapusią labai svarbia kūrybos platforma. Ar tai ir buvo viena priežasčių, kodėl pasirinkote ne maištininko, bet bendradarbio – humanistinės krypties tęsėjo – kelią?
– Sutkus su kolegomis šią draugiją įsteigė tam, kad galėtų suvienyti visus talentingus Lietuvos fotografus ir sukurtų bazę bendrai veiklai propaguojant fotografiją. Iš esmės šios organizacijos užduotis buvo atstovauti vietiniams menininkams tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Daugeliui, ypač jaunimui, tai buvo labai svarbi paspirtis bei padrąsinimas kurti, daryti.
Tačiau svarbiausias dalykas, žinoma, buvo savo paties matymo suradimas, ką pats noriu pasakoti fotografijomis. Kurį laiką buvau susižavėjęs montažais bei modernistine raiška, kur dominavo formos ir šešėliai, kontrastai ir faktūros. Vienas mano mėgstamiausių autorių tuomet buvo lenkų fotografas Edwardas Hartwigas, kurio albumą turėjau ir saugojau kaip didžiausią brangenybę.
Nuostatą rinktis būtent šitokį fotografijos kelią manyje suformavo kalantinių įvykiai ir po jų vykęs sovietų valdžios auklėjimas.
1974 metais, Macijausko paragintas, ėmiau fotografuoti motokroso varžybas, o lygiagrečiai atradau ir dvi svarbiausias savo temas – „Lietuvos senamiesčius“ bei „Atlaidus“. Būtent čia pamačiau, kad gatvės ar bažnytkaimio gyvenimas, kuriame susitinka žmonės, yra nenuspėjamas ir begalinis savo siužetais, personažais, jų psichologija bei tarpusavio santykiais. Čia slypėjo žymiai didesnis atradimų ir galimybių laukas nei modernistiniame formalizme.
Dabar galvoju, kad nuostatą rinktis būtent šitokį fotografijos kelią, manyje suformavo kalantinių įvykiai ir po jų vykęs sovietų valdžios auklėjimas. Turbūt tuomet save pirmą kartą ir suvokiau kaip pilietį. Ne disidentą ar aktyvistą, bet žmogų, privalantį turėti savo poziciją ir ieškoti būdų jai išsakyti. Kurį laiką neradau tam tinkamos formos – rašyti nesisekė, tapyti nemokėjau, kinui reikėjo daug pinigų ir jis buvo po valdžios padu. Todėl, atradęs fotografiją, suvokiau, kad tai ir yra ko man reikia: ji demokratiška, leidžia dirbti vienam ir leidžia nepriklausyti nuo auditorijos ar kitų žmonių. Fotografija – viena iš laisvės formų.
– O kas iš fotografų suvaidino lemiamą vaidmenį, formuojant jūsų mąstymą, matymą, braižą?
– Lietuvos fotografams didelės įtakos turėjo du Amerikos fotografai. Vienas jų – Williamas Eugene Smithas pokariu pradėjęs fotoesė tradiciją, kurios buvo publikuojamos žurnale „Life“. Tai vizualūs pasakojimai apie žmones ir jų gyvenimus, sukurti daugiau reportažo būdu. Viena pirmųjų jo serijų – istorija apie atokiame Šiaurės Karolinos krašte gyvenantį gydytoją. Nuotraukose Smithas vaizdavo jo keliones pas pacientus, gydymą, kasdienę ir darbinę aplinka. Būtent tokį pasakojimą principą perėmė ir savo cikluose pritaikė didieji mūsų fotografai – Sutkus, Macijauskas, Rakauskas ir kiti.
Dar vienas autorius – tai Bruce‘as Davisonas. Didelį įspūdį man paliko 1970 metais išleistas jo albumas „East 100th Street“ apie gyvenimą pačiame baisiausiame ir pavojingiausiame Niujorko rajone – Harleme. Fotografas čia ne tik sugebėjo išgyventi, bet ir užmezgė artimą santykį su gyventojais, vietiniais chuliganais, kurie ėmė jį kviestis į namus, pozavo su ginklais ar nuogi, atvirai rodė savo gyvenimus ir vedžiojo po įdomiausias rajono vietas. Tai įspūdingas pasakojimas apie tuo metu nematomą Amerikos gyvenimą.
Fotografija – viena iš laisvės formų.
Šią knygą pamačiau apie 1975 metus, pats jau įžengęs į Kauno senamiestį, todėl Davisono darbai man tik patvirtino, kad esu teisingame kelyje. Nors pats tuomet gyvenau vos keliolika minučių iki Kauno senamiesčio, tačiau vieną dieną atėjus čia su fotoaparatu prieš mano akis atsivėrė tikras gyvenimo teatras. Panašiu metu su motociklu atsitiktinai atsidūręs Lauksodos atlaiduose, patyriau lygiai tokį patį šoką – akistatą su man nepažįstamu pasauliu, lyg iš kitos, paralelinės tikrovės nusileidusiu reginiu. Tad šių įspūdingų, lyg iš dangaus man nukritusių temų, jau negalėjau paleisti – nebuvo kada žiopsoti, laukti, reikėjo imti ir daryti.
Neabejotinai, šiems pasirinkimams didžiulės įtakos turėjo ir vyresniųjų kolegų darbai, jų požiūris į fotografiją ir mąstymas apie ją. Nebuvo taip, kad imiesi vienos serijos, ją pabaigi, o tada griebi kitą – viskas vyko lygiagrečiai ir labai intensyviai vienu metu. Daugiausia fotografuodavau šiltuoju sezonu, vasarą, o juosteles dėdavau į krūvą jų net neryškindamas – nebuvo kada. Ir tik atėjus rudeniui sėsdavau prie negatyvų peržiūrėjimo ir nuotraukų spausdinimo.
– Nors humanistinė fotografijos kryptis nebuvo jokia naujiena, tačiau lietuvių darbai sovietmečiu buvo gan aukštai vertinami tiek Europoje, tiek ir Amerikoje. Kaip jūs pats nusakytumėte, kur slypi humanistinės Lietuvos fotografijos išskirtinumas?
– Išties, tokia fotografija Europoje jau kvepėjo naftalinu... Ir ką gi naujo galima buvo papasakoti apie žmogų bei jo gyvenimą, kai viskas jau seniai išfotografuota? Nepaisant to, prieš kelerius metus miręs garsusis Arlio festivalio vadovas Lucienas Clergue‘as yra sakęs: „Tu vaikštai po fotografijos parodų sales – daug kas seniai žinoma ir ne kartą matyta. O staiga užeini į salę, kurioje jautiesi lyg patekęs kažkur kitur: čia visiškai kitoks dangus, kitokia erdvė, žmonės ir jų santykiai – pasijunti lyg patekęs į kitą pasaulį. Žinokite, kad tai – Lietuvos fotografija...“
Beje, Didžiojoje Britanijoje kasmet išleidžiamame geriausių tų metų pasaulio fotografijų albume „Photography Year Book“, nuo aštuntojo dešimtmečio nuolatos buvo pristatomi ir lietuvių fotografų darbai. Įsimintinas faktas yra tai, kad Lietuva čia eina atskirai nuo Sovietų Sąjungos. Tuo tarpu Maskvoje lietuvių autorių darbai dažnai buvo rodomi pavyzdžiu, kaip fotografuoti nereikia. Kai šiuos nutikimus mums papasakojo maskviečiai bičiuliai, mes džiūgavome, nes supratome, kad būtent taip ir toliau reikia daryti.
Tikras menas yra tas, kuriame jauti alsuojant gyvybę, meilę ir mirtį.
Kas nulėmė tą kitoniškumą? Matyt, daugelis dalykų. Bet, visų pirma, lietuvių kalba. Juk tai jau buvo kitaip. Dabartinės kartos fotografai dažniausiai kalba tarptautine kalba ir tai atsispindi ne tik jų pasaulėžiūroje, mąstyme, bet ir darbuose. Be abejo, tai susiję ir su vidinėmis nuostatomis, pilietine pozicija, turinio pajauta, santykiu su supančia aplinka ir žmonėmis. Vis dėlto, kad ir kaip tai nuskambės patosiškai, mūsų fotografai klasikai, kaip vienas dirbo iš meilės savo kraštui, istorijai ir žmonėms. Svarbiu jų motyvu tapo ir būtinybė ateities kartoms palikti pasakojimą apie mūsų dienų Lietuvą: džiaugsmo ir kančios, skausmo ir vilties, liūdesio ir baigtinumo kupinus žmonių gyvenimus. Tikras menas yra tas, kuriame jauti alsuojant gyvybę, meilę ir mirtį. Būtent tai liudija visi svarbiausi Lietuvos fotografų ciklai.
Nors aš pats esu grynas miestietis, o mano tapatybės dalimi buvo motociklas, o ne arklys su vežimu, tačiau vyresniųjų kolegų požiūris į žmogų ir jo vaizdavimą fotografijose man buvo labai artimas. Iš esmės visą savo gyvenimą aš ir tęsiau šią tradiciją, likdamas ištikimas jų pramintoms humanizmo vertybėms.
– 1974 metais pradėjęs garsiausią savo ciklą „Atlaidai“, pats puikiai suvokėte, kad negalėsite jo rodyti viešai. Nepaisant to, vis tiek tai darėte, o atskiras fotografijas, sukurtas už šventoriaus ribų, įvardijote kaip „Kaimo švenčių“ ciklą. Man įdomu, kas jus patį skatino daryti tai, kas iš esmės buvo skirta tik stalčiuj ir artimiausiems bičiuliams?
– Tai ir buvo ką jau minėjau – sąmoningai prisiimta pozicija. Tačiau mano stalčiuje gulėjo ne tik nuotraukos iš „Atlaidų“, bet ir didžioji dalis fotografijų iš ciklų „Lietuvos senamiesčiai“, „Vaikų ligoninė“, „Paskutinieji namai“. Daugelis šių darbų tiesiog neatitiko pasakojimo apie tuometinę – „geriausią iš visų“ – santvarkų. Bet dėl to nuoskaudos nejutau. Laikiausi pozicijos, jog esu viduje stiprus, jei turiu kadrų – labai gerų kadrų – kurių niekas nėra matęs. Ir būtent tai man suteikė jėgų kurti toliau.
Atradęs atlaidus dirbau kaip pašėlęs. Intensyviausi buvo 1974, 1975 metai, tačiau geriausius šios serijos darbus pavyko padaryti 1976–1978 m. laikotarpiu. Man prireikė laiko, kad suprasčiau, kas savo esme yra atlaidai, nes, kaip jau sakiau, tai man buvo visiškai nepažįstamas ir neregėtas pasaulis.
1976 metais grįždami iš Nidos, su Antanu Sutkumi užsukome pas mane. Tuomet pirmą kartą jam parodžiau dalį šios serijos darbų. Jis ilgai žiūrėjo, tada paėmė pagalvėlę, užsidengė veidą ir ėmė verkti… Galiausiai pažadėjo, kad padarys viską, jog šią temą galėčiau tęsti nieko nebijodamas. Kiek man žinoma, Centro komitete Sutkus kam reikia pasakė, jog leistų man dirbti, nes kitu atveju patys iš manęs padarys disidentą. Po šitokių žodžių galėjau jaustis drąsiau ir nuosekliai tęsiau seriją. Tiesa, buvo viena sąlyga – negalėjau šių darbų rodyti parodose nei siųsti į užsienį. Tad aš juos spausdinau tik sau ir rodžiau namiškiams bei artimiausiems bičiuliams.
Daugelio archyvuose yra pavienių nuotraukų, kurios anuomet negalėjo būti viešai rodomos. Tačiau iš atskirų didelių ciklų, matyt, tėra mano „Atlaidai“.
Nepriklausomybės pradžioje, visuomenėje buvo daug lūkesčių, kad mūsų literatūrą užplūs gausybė poezijos ir prozos kūrinių, kurie buvo rašomi į stalčių, o laisvės sąlygomis bus ištraukti į dienos šviesą. Deja, taip neįvyko. Gal tik Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ galima būtų priskirti prie kūrinių, kurie vargu ar galėjo būti išleisti anksčiau. Žinoma, čia nekalbu apie partizanų ir tremtinių atsiminimus bei kitą dokumentinę medžiagą, bet tik išimtinai apie grožinę kūrybą.
O kaip dėl fotografijų? Daugelio archyvuose yra pavienių nuotraukų, kurios anuomet negalėjo būti viešai rodomos. Tačiau iš atskirų didelių ciklų, matyt, tėra mano „Atlaidai“, už kuriuos 1991-aisiais man įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Beje, pirmą kartą „Atlaidus“ parodžiau Čikagoje 1988 metais, kur šią parodą ir albumą šefavo išeivijos fotografas Algimantas Kezys.
– 1977 metais pasirodžiusioje savo esė „Apie fotografiją“ rašytoja Susana Sontang teigė, kad dauguma žmonių fotografijos nepraktikuoja kaip meno, jiems tai socialinis ritualas. Pasak jos, dabar „viskas egzistuoja tam, kad būtų nufotografuota“. Tenka pripažinti, kad nuo šių žodžių praėjus pusei amžiaus, fotografinis vaizdas tiesiog įsigalėjo mūsų laike. Kaip jūs pats žiūrite į dabarties fotografiją – ar ji padeda plėsti mūsų supratimą apie pasaulį, dabartį ir žmogų, ar vis dėlto tai dažniau lieka tiesiog mažareikšmiu vizualiniu triukšmu?
– Neseniai skaičiau vieno anglų kritiko studiją apie XXI amžiaus muziką, kurioje nagrinėjami ir klasikiniai, ir lengvojo žanro kūriniai. Autorius prieina prie išvados, kad visi muzikiniai garsai, jų motyvai ir sekos jau buvo sukurti XX ar dar ankstesniuose amžiuose. Dabar tie garsai tik pateikiami kitu ritmu, skambesiu, tačiau muzikos prasme XXI amžius yra visiškai nekūrybingas, o tik perkuriantis tai, kas jau buvo sukurta iki to.
Jei tavo darbą pavogė, gali nesitverti džiaugsmu, nes tai reiškia, kad tau pavyko sukurti šedevrą.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie fotografiją. Galbūt tai susiję su tuo, kad mūsų gyvenimai jau kurį laiką yra nusistovėję gan įprastose kasdienėse vėžėse – geras ir sotus maistas, poilsis ir darbas, rutina ir nuobodulys. Nėra didelių sukrėtimų, kurie priverstų iš esmės permąstyti mūsų pačių egzistenciją bei kultūrą.
Šiandien, kai pasaulyje fotografijos yra tiek daug, menininkas gali jaustis nugalėtoju, jei žiūrovas parodoje prie jo darbo stabteli bent penkioms sekundėms. Jei dešimt sekundžių – tai jau didžiausias apdovanojimas. Na, o jei tavo darbą pavogė, gali nesitverti džiaugsmu, nes tai reiškia, kad tau pavyko sukurti šedevrą. Deja, man taip dar nėra nutikę (juokiasi).
– O kas yra tai, kas priverčia žmogų sustoti prie fotografijos, tarkime, dokumentinio, nesurežisuoto kadro ir negebėti nuo jo atitraukti akių?
– Į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Štai yra du vienodai atrodantys patiekalai, bet jų skirtumas slypi subtiliuose dalykuose – produktų kokybėje ir jų kiekio santykyje, prieskonių subtilume ar tiesiog pateikime. Arba architektūra – įeini į viduramžių katedrą ar kokį modernų pastatą ir imi jausti, kaip tave veikia pati pastato forma, kaip esi pripildomas erdvės. Tu jauti, bet ar gali tai įvardyti žodžiai? Menas yra subtilu, gilu, jautru. Jis gali sukrėsti, kaip sukrečia tragedija ar artimojo žūtis, tačiau net ir tokiu būdu jis tavyje atrakina duris, kurių pats nežinojai esant.
Tą pats tinka ir fotografijai. Juk galima išmokti tobulai sukomponuoti kadrą, išlaikyti pusiausvyrą, teisingai sudėlioti horizonto liniją ir perspektyvą, suderinti spalvas, tačiau žiūri į „tobulą“ nuotrauką ir joje nepamatai nieko, kas tave sujaudintų. O būna atvirkščiai: studentams dažnai rodau kelių skirtingų autorių darbus, kuriuose visos šios taisyklės sulaužytos, bet fotografijos yra gyvos, paveikios. Blogai kadrus komponuoja tik nieko neišmanantys arba talentingi žmonės, žinantys, kodėl tai daro. Be abejo, žiūrovas tokiam susitikimui turi būti pasiruošęs tiek kultūriškai, tiek asmeniškai, kitaip jis gali ir neperskaityti kūrinio prasmių.
Blogai kadrus komponuoja tik nieko neišmanantys arba talentingi žmonės, žinantys, kodėl tai daro.
Yra labai garsus amerikiečių fotografas Joelis-Peteris Witkinas, kurio kūryba sklidina nuorodų į pasaulio dailės istoriją, kiną, muziką, teatrą, religiją, socialines realijas ir dar daug ką. Prieš kurį laiką vienas jo darbas buvo eksponuojamas Žilinsko dailės galerijoje. Savo studentams daviau užduotį parašyti esė apie šį darbą. Maždaug iš šimto rašinių, nebuvo nė vienos tokios pat interpretacijos. Štai ką reiškia autentiškas susitikimas su tikrai geru meno kūriniu.
Kalbant apie Lietuvos autorių darbus, tai Sutkus čia neabejotinas fenomenas. Savo pašnekovus jis sugeba užhipnotizuoti ir jie net nesupranta, kad yra fotografuojami. Keista: nors autorius yra prie pat personažų, tačiau, rodos, jie jo net nemato. Arba priešingai – žiūri tiesiai į objektyvą, bet be jokios pozos, panirę į savo vidų, rodos, nufotografuoti neregimo žmogaus.
Macijauskas hipnotizuoja savo forma, kuri tokia efektinga, kad žiūrovui net neberūpi turinys – turgus ar veterinarijos klinikos – nebe taip svarbu. Štai kodėl jo darbai žinomi net Amerikoje: pamatę Macijausko kūrybą kritikai tiesiog atsitraukia iš nuostabos negalėdami suprasti, kaip galima šitaip fotografuoti.
Rakauskas, žinoma, užburia savo lyrizmu. Jo fotografijų plakatai iš ciklo „Žydėjimas“ yra gan plačiai pasklidę po Europą. Atrodytų, kad tai didžiausia saldybė, vos ne ant kičo ribos, tačiau tai veikia žmones. Kodėl? Nežinau. Bet čia nėra vien kalba apie banalų grožį: šioje serijoje slypi gelmė – tu supranti, kad tavo gyvenimas – kaip tas žydėjimas – išsprogo ir pabiro vėjuje... Žiūrėjimas į šiuos darbus yra jaudinanti patirtis.
– Būtent tai fotografiją ir paverčia menu?
– Sakoma – meninė fotografija, dokumentinė fotografija, bet aš pats neskirstau jos į jokius porūšius. Ar teko girdėti, kad kas nors sakytų „meninis eilėraštis“, „meninė skulptūra“, „meninis spektaklis“? Yra fotografija, arba jos nėra ir viskas. Mano parodų afišose niekada nebuvo žodžio „meninė“ fotografija. Aš fiksavau patį gyvenimą – pergales ir pralaimėjimus, šventes ir kasdienybę, gimimą ir mirtį. Visa tai ir sudaro mano darbų esmę.
Dokumentiniuose kadruose ypač svarbus yra informacinis tikslumas – kas, kur ir kada užfiksuota. Pavyzdžiui, įsivaizduokite elementarią fotografiją, kurioje nėra nieko įspūdingo, tarkime, kasdienis kadras, tačiau padarytas paskutinę Antrojo pasaulinio karo dieną. Žinant šį faktą, jo reikšmę žmonijos istorijai, pati fotografija gali tapti labai reikšminga, mat ji sukuria tam tikrą nuotaiką, kurioje telpa ir karo metų siaubas, ir viltis, kad ateitis bus kitokia. Kokia tai simbolika, kokia gelmė, kiek erdvės mąstymui ir vaizduotei... Tuomet fotografinio fakto turinys yra ne toks jau ir svarbus.
Mano paties fotografija yra labai arti dokumentikos. Savo studentams nuolatos sakau: kuo daugiau naudosite fotošopą, tuo efektas bus mažesnis. Fotografijos turinys – pati realybė. Būtent tai žiūrovą pribloškia, sujaudina, pakeri ir praveria jo vidų – visa tai tikra, visa tai buvo...
Fotografijos turinys – pati realybė. Būtent tai žiūrovą pribloškia, sujaudina, pakeri ir praveria jo vidų – visa tai tikra, visa tai buvo...
Šiandien mūsų fotografai yra pamėgę pastatyminę fotografiją, kurią aš vadinu „šaltuoju dokumentalumu“. Jie susiranda įdomų personažą, sudėlioja kadrą, pastato jį į tinkamą aplinką prie tinkamos apšvietimo, paprašo nukreipti žvilgsnį ten, kur jiems reikia, ir paspaudžia mygtuką. Čia nėra jokios rizikos, viskas atlikta nepriekaištingai, bet žiūri į tokius darbus ir matai jų dirbtinumą. Visi, kurie taip daro, yra absoliučiai vienodi ir visiškai nesvarbu, ar tai padaryta analogine, skaitmenine ar plačiaformate kamera. Tai tarpinė fotografija tarp realaus gyvenimo ir režisūros ir manęs tai neveikia. Tiesa, gali būti, kad po penkiasdešimties metų ateities kartos į šiuos darbus žiūrės lygiai taip pat, kaip dabar žiūrime į Sutkaus, Kunčiaus ar Macijausko darbus. Laikas fotografijai suteikia naujų ir netiktų interpretavimo variantų.
Beje, Amerikoje yra autorių, kurie iki mažiausių detalių surežisuoja kadrą imituodami dokumentiką. Pavyzdžiui, pastato medinį namą ir jį padega. Tuo tarpu pirmame plane – piknikaujanti šeimyna: vienas valgo pomidorą, kitas kelia taurę. Tai tiesiog įspūdingas reginys, o vienos fotografijos sukūrimas kainuoja didžiulius pinigus. Prie tokio projekto dirba keliolikos žmonių komanda. Nepaisant to, kad visa tai yra surežisuota, dirbtina, atrodo itin realistiška ir būtent tai daro poveikį. Tokios fotografijos yra labai gerai vertinamos, daromos milžiniškais formatais, rengiamos jų parodos ir brangiai parduodamos.
Na, o sustabdyti žmogų einantį keliu ir paprašyti jį papozuoti – to yra per maža. Nors Sutkus, Macijauskas ir kiti mūsų klasikai būtent taip ir darė ir jų darbai išties veikia. Žiūri ir supranti – tai tikra. Ir tuo pačiu metu tas tikrumas tampa simboliu, metafora, kuri fotografijoje užfiksuotą tikrovės akimirką praplečia iki begalybės. Štai čia, matyt, ir yra visa fotografijos paslaptis.
– Skirmantas Valiulis „požerskišką“ gyvenimo koncepciją yra apibūdinęs tokia formule: „tarp vargų ir džiaugsmų, pergalių ir pralaimėjimų, tylos ir gausmo“. Ko pats dabar iš viso to daugiausia atrandate savo archyve?
– Neseniai teko skaityti amerikiečių žurnalisto knygą apie šimtą paskutinių Antrojo pasaulinio karo dienų. Tai sukrečiantis liudijimas apie sovietų armijos nusikaltimus Vokietijoje, kur kareiviai be gailesčio šaudė vaikus ir senukus, prievartavo moteris ir jas žudė, o jų kūdikius mėtė į sienas. Šitaip žmoguje pasireiškė žvėris, kuris veikė pagal savo instinktus. Ilgai svarsčiau, kas gali suvaldyti žvėrį žmoguje ir priėjau prie išvados, kad ilgus amžius šią funkciją atliko religija ir jos moralinis dėmuo: nesielk šitaip, nes kentėsi amžinybėje, o už tavo blogus darbus bus atseikėta ne tik tau pačiam, bet ir tavo vaikams bei anūkams.
Vystantis krikščionybei, lygiagrečiai augo ir menas, ypač vizualinis: mozaikos, freskos, tapyba, kurių paskirtis buvo ne tik perduoti tikėjimo tiesas, bet ir mokyti moralės principų. Tad religija ir menas nuo seno yra sujungti į vieną visumą ir padeda žmogui būti žmogiškesniam. Štai kodėl tai yra pačios žmogiškosios egzistencijos pamatas.
Sulaukęs šitokio amžiaus, ėmiau mąstyti apie savo paties kūrybą, ką per gyvenimą pavyko nuveikti ir ar mano kurtos temos kaip nors prisideda prie žmogiškumo puoselėjimo. Galiausiai, ar moralinė šių fotografijų pozicija sutampa su prigimtiniais religijos ir meno principais?
Ar moralinė šių fotografijų pozicija sutampa su prigimtiniais religijos ir meno principais?
Ką, pavyzdžiui, bendro su šiais klausimais turi pirmoji mano serija „Pergalės ir pralaimėjimai“ apie motociklų sportą? Rodos, nieko. Tačiau tai nėra pasakojimas apie sportą. Aš fotografavau vidinę žmogaus kovą, troškimą laimėti, įveikti sunkumus ir dvasinę jo būseną išgyvenant pergalę arba pralaimėjimą. Beje, geriausios šios serijos fotografijos yra pralaimėtojų, o ne nugalėtojų.
„Atlaiduose“ mane domino ne tiek šventės eiga, tradicijos, kiek žmogaus santykis su pačiu savimi, jo akistata su savo praeitimi bei dvasios atgręžimas dievop. Būtent tai ir yra atlaidai. Žinoma, per tuos metus pavyko užfiksuoti ir etnokultūros detales, bažnyčių architektūrą, besikeičiančias kartas ir patį laikmetį, kuomet arklius pakeitė automobiliai, o maldininkų minias – pavieniai žmonės. Tai nykstančios kaimiškos tradicijos bei kultūros pasaulis. Vis dėlto, šios serijos pagrindas – vidinis žmogaus gyvenimas ir jo susitaikymas su savimi, savo artimu ir Dievu.
Šios serijos pratęsimas – „Atminties sodai“ – pasakojimas apie gyvųjų susitikimą su savo mirusiais bei savo pačių laikinumu. Į tą pačią tema ir „Paskutinieji namai“ – serija apie išėjimą iš pasaulio, susitaikymą su mirtimi. Tai – viena skausmingiausių mano temų, niūriausia, bet ji būtina kiekvieno gyvenimo dalis.
„Lietuvos senamiesčius“ fotografavau kaip žmogaus gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje šios serijos fotografijoje užfiksavau tris berniokus, lyg kokius riterius, apsiginklavusius mediniais kardais ir einančius gatvės viduriu. Tuomet supratau, kad atsidūriau jų karalystėje, kurioje gyvenimas teka visai kitaip. Tai savotiškas teatras, kurio dekoracijos ir aktoriai keičiasi, tačiau pats gyvenimas – išlieka nekintantis. Serijoje „Vaikų ligoninė“ fotografavau vaikus, susiduriančius su skausmu bei kančia. Tačiau tai viltinga serija, mat ji liudija gyvybės galią įveikti visas negandas.
Su Mažuoju Alfonsu bendravau dešimt metų ir bandžiau parodyti šio išskirtinio personažo gyvenimą. Tačiau juk išskirtinumas, kaip yra sakiusi amerikiečių fotografė Lisette Model, leidžia daryti didesnius apibendrinimus, todėl ši serija nėra tik apie Alfonsą, bet apie mums visiems bendras egzistencines patirtis, džiaugsmą ir vargą bei rupią mūsų kasdienybę.
Atgimimo laikotarpio fotografijos – tai kova už laisvę ir žmonių apsisprendimą. Praėjus trims dešimtmečiams nuo tų įvykių, suprantu, kad tomis dienomis mūsų tautoje vyko esminis lūžis. Juk jei Sausio 13-ąją mes nebūtume apgynę Televizijos bokšto, Seimo rūmų, kas žino, gal mokyklose ir įstaigose ant sienų šiandien kabėtų Putino portretai. Tad šis ciklas – tai istorinio kelio į laisvę liudijimas.
Serija „Degantis žmogus“ – apie alternatyvios kultūros festivalį „Burning Man“, vykstantį Nevados dykumoje – man buvo lygiai tokia pat egzotika, kokia savu laiku buvo ir senamiesčiai bei atlaidai. Tai net ne festivalis, bet reiškinys – užburiantis, įtraukiantis, vaizduotę bei instinktus išlaisvinantis teatras.
Šiandien be galo džiaugiuosi, kad mano archyvas manęs neišduoda – tai, ką esu padaręs, su laiku nepaseno, nenuėjo į užmarštį...
Naujausiame mano darbe „Paslaptingas Bangladešas“ susipina šiandien daug aktualių ir jautrių temų: vaikų darbas, gamtos užterštumas, klimato kaita, vartotojiškumas, socialinės problemos. Tai be galo spalvingas ir kartu sukrečiančiai vargingas kraštas, kuriame lankiausi trejus metus iš eilės. Jų kalboje, kilusioje iš sanskrito, yra apie keturi šimtai lietuvių kalbai giminiškų žodžių, tad, galima sakyti, Bangladešo gyventojai yra mūsų giminaičiai.
Šiuo metu kuriu seriją „Laura – spinduliuojanti tamsa“, kurioje pasakoju apie jauną ir stiprią nereginčią moterį bei jos gyvenimą. Man asmeniškai Laura yra įkvėpimo ir džiaugsmo šaltinis. Ją vieną ar su dukra fotografuoju gražiausiose Lietuvos vietose – to, ko ji pati nemato. Manau, kad ši serija yra dalis to paties vieno pasakojimo, kurio centrine figūra yra žmogus ir neaprėpiamas jo pasaulis.
Štai ir išvardijau visas savo serijas ir, rodos, visas gyvenimas prabėgo. Be abejo, jo centre – fotografija. Šiandien be galo džiaugiuosi, kad mano archyvas manęs neišduoda – tai, ką esu padaręs, su laiku nepaseno, nenuėjo į užmarštį, o kaskart suskamba naujai ir kitaip. Šie darbai jau gyvena savo pačių gyvenimą ir būtent tai man suteikia viltį išlikti ne tik savo vaikuose, bet ir savo kūryboje.
