„Menui sostinėje neapsiriboja galerijomis. Vis dažniau vilniečiai turi galimybių jį atrasti nebūtinai miesto centre. Pamirštos sostinės erdvės atgyja, įgyja unikalumo ir įvairovės. Šiemet meno rėmimo programa „Kuriu Vilnių“ atsinaujino ir kviečia menininkus kūrybines idėjas įgyvendinti miesto parinktose ar gyventojų pasiūlytose vietose“, – savo kūriniais puošti sostinės viešąsias erdves kviečia Vilniaus savivaldybės Miestovaizdžio skyriaus vyriausioji patarėja Rūta Matonienė.
Iš viso projektams šiemet numatytas 350 tūkst. eurų biudžetas, o vieno projekto vertė gali siekti iki 70 tūkst. eurų.
Miesto savivaldybė siūlo kurti 13-oje vietų: Šnipiškių aikštėje, Senvagės parke, Telšių skvere, Amatų skvere, skvere Juodajame kelyje, skveruose prie Kaukysos, I. Simonaitytės ir M. Jankaus gatvių bei esančiuose Viršuliškių g. 34, Kuosų g. 7, Subačiaus g. 17, Linkmenų g. 19. Kūrybai taip pat numatyta viešoji erdvė tarp Erfurto ir Architektų g., Stiklių ir Savičiaus gatvėse. Kūrėjai sienų tapybai galės rinktis iš 154 gyventojų pasiūlytų pastatų.
Finansavimą galės gauti konkrečiai urbanistinei ar gamtinei miesto aplinkai sukurti kūriniai (pvz. skulptūros, instaliacijos, sienų tapyba), įvairių medijų elementus apjungiantys kūriniai, dalyvaujamasis ir bendruomeninis menas, taip pat ir šiuolaikinių technologijų priemonėmis sukurti meno kūriniai, originalaus dizaino projektai.
Per šešerius metus „Kuriu Vilnių“ jau įgyvendino 43 šiuolaikinio meno projektus. Vilniečiai turbūt geriausia atsimena šiuos:
Severijos Inčirauskaitės „Vandens lelijos“ (Vingrių g. 6) iškilo prie senosios Vingrių vandenvietės (šalia „MO muziejaus“). Industrinė vandens talpykla, archaine kryžiuko technika išsiuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, žymi istorinę Vilniaus vandenvietę ir Vingrių šaltinius, kurie ilgus amžius buvo gyvybinė sostinės arterija, gyventojus ir gėlynus maitinusi švariu vandeniu.
Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžą (Lydos g. 4) papuošusi žymaus skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas“ įkvėpta Vilniuje gyvenusio žydų poeto Mošės Kulbako kūrybos. Skulptūra simbolizuoja žydą vandens nešėją, kuris, manoma, buvo dažnai pastebimas Vilniaus senamiestyje. Šio darbo ėmėsi patys vargingiausieji – jie semdavo vandenį iš upės ir pristatydavo jį į senamiesčio parduotuves ir dirbtuves, kuriose nebuvo tekančio vandens.
Nuo seno Vilniuje vandens nešiotojo amatas buvo svarbus, nors juo vertėsi neturtingiausi miesto gyventojai. Skulptūros herojus simbolizuoja idealizmą, kurio buvo apstu net ir sunkiausiais laikais. Vienas projekto tikslų – papasakoti žydiškos Vilniaus istorijos fragmentą, įprasminti žydiškąjį Vilniaus paveldą, todėl skulptūrai parinkta vieta buvusio Vilniaus žydų geto teritorijoje.
Pirmasis tokio pobūdžio meninis taikomasis lauko projektas, Gedimino Piekuro bronzinis maketas Katedros aikštėje „Senojo miesto fragmentai. KAT“ skirtas svarbiausiai, ankstyviausias miesto ištakas ir kūrimąsi menančiai vietai. Kūrinys vaizduoja Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių ansamblį su Katedra ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais jų didžiausio klestėjimo laiku XVI a. antroje pusėje.
Rodoma buvusi Vilnelės vaga, užstatymo teritorija su pilimis, gynybine siena, dalis miesto teritorijos su Trijų Kryžių (Kreivojo) kalno šlaitais. Vilniečiams ir miesto svečiams tai puikus būdas susipažinti su Vilniaus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorija. Žmonėms su regėjimo negalia – galimybė pažinti ir geriau suprasti iškiliausias Vilniaus senamiesčio vietas ir jų tūrines, estetines savybes, jas pajausti.
Linos Šlipavičiūtės-Černiauskienės „Sienos prisimena“ (Stiklių g. 10) – penki šiuolaikinio meno kūriniai, sukurti pagal autentiškas nuotraukas, darytas Vilniaus žydų kvartalo klestėjimo laikotarpiu į dabartį perkėlė prieš šimtmetį Vilniaus žydų kvartale užfiksuotas akimirkas. Meno projektas „Sienos prisimena“ – tai duoklė Vilniaus žydų bendruomenės istorinei atminčiai. Stiklo kvartalas nuo pat XVII a. buvo pagrindinis žydų centras mieste. Šiandien nuo sienų iš praeities žvelgia amatininkai, prekeiviai ir senieji gyventojai. Penki piešiniai atkurti iš senųjų nuotraukų, o norint juos rasti reikės apeiti visą Stiklo kvartalą.
Tarpdisciplininio meno kūrėjos Kamilės Krasauskaitės ir architektų Onai Lozuraitytės bei Petro Išoros kūrinys „Krosnies paviljonas“ kultūros komplekse SODAS 2123 – organiškai į vietinį kontekstą įsiliejęs kūrinys apjungia veikiančią duonkepę krosnį bei architektų sukurtą ją apgaubiantį paviljoną. Bendruomenei skirtas viešasis objektas kvies žmones burtis aplink ugnį ir maistą bei įsitraukti į įvairias edukacijas, renginius, vyksmus.
Paviljonas savotiškai rezonuoja ir su platesniais sodų kontekstais – aplankyti šį viešą sodą kviečiantis paviljono apžvalgos taškas yra ant šlaito, atsiveriančio į tolius, kuriuose nusidriekia plačios gatvės. Jis dera ir prie ritmo, kaip ši miesto vieta atrodė Rojaus sodų laikais – savo ovalumu, beveik skliautišku postmodernios kalbos paviljoniškumu.
