Įpusėjant rudeniui atsirado keletas akstinų atnaujinti šią temą iš šiuolaikinio meno perspektyvos. Pirmasis buvo menininkės Eglės Grėbliauskaitės vienos paros instaliacija „Triumfo arka“ Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų. Iš presuotų plastiko atliekų ir metalinio karkaso suresta gigantiška arka „programinėje“ vietoje siuntė neabejotiną politinį pranešimą, kurį pati autorė įvardijo sparnuotu posakiu „Koks triumfas, tokia ir arka“.
Iš presuotų plastiko atliekų ir metalinio karkaso suresta gigantiška arka „programinėje“ vietoje siuntė neabejotiną politinį pranešimą, kurį pati autorė įvardijo sparnuotu posakiu „Koks triumfas, tokia ir arka“.
Triumfo arkos pirminė nuoroda akivaizdi: menininkė pasiūlo Vilniui architektūrinę konstrukciją, būdingą daugeliui imperinių ar trokštančių tokiais būti miestų. Triumfo arka, kaip ir šlovės bei pergalės troškimas, yra universali – jų netrūksta ir senuosiuose, ir naujuosiuose žemynuose, ir buvusiose imperijose, ir nepilnavertiškumo kompleksų draskomose post (-komunistinėse, -socialistinėse, -kolonijinėse) šalyse.
Daug išlikusių Europos triumfo arkų yra iš Senovės Romos laikų, taip pat iš revoliucinių XVIII–XIX amžių. Tačiau net ir XX bei XXI a. nesvetimos imperialistinės aistros: vos prieš ketverius metus Skopjė centre pastatyti „Makedonijos vartai“, šlovinantys tapatybės paieškose besiblaškančios valstybės istoriją. Per šį pavasarį kilusius protestus, pavadintus „Spalvota revoliucija“, ši puspenkto milijono eurų kainavusi arka buvo dosniai aptaškyta įvairių spalvų dažais. Sykiu ir daug kitų pastaraisiais metais Skopjė iškilusių pseudoistorinių pastatų ir gigantiškų paminklų, išpuoštų imperinėms kultūroms būdingais simboliais.
Dažų būta gerų – jų žymės išliko ir dabar, nenuvalytos, pačios virtusios paminklu spalvotajai revoliucijai, deja, nedavusiai jokių akivaizdesnių politinių rezultatų. Pagooglinkite, Grėbliauskaitės arka labai primena šį makedonišką dėmėto triumfo paminklą. Tik čia spalvotas arkos antablemetas, ne pagrindas, o vietoj prabangių marmuro reljefų draiskosi murzinos plastiko maišelių atplaišos.
Makedonijos vyriausybė pati pasistatė paminklą, „šlovinantį“ išsikerojusią korupciją ir didelio masto pinigų švaistymą. Prie lietuviško Seimo iškilusi Grėbliauskaitės arka – trumpas priminimas apie politines ydas, kurių, jausdamiesi Europos dalimi, dažnai galvojame atsikratę. Tam tikra prasme, „Triumfo arka“ primena dar vieną Vilniaus arką – tą, kuri nepaisant sezoniškai atsinaujinančio „palikti negalima griauti“ imperatyvo, vis dar stovi kitame Neries krante. Vamzdis iškelia į paviršių po miestu išsiraizgiusias kanalizacijos struktūras. „Triumfo arka“ stato monumentą nuotėkoms, srūvančioms po visa valstybe.
Šis trumpalaikis paminklas yra kartu ir performansas – taip, dėl savo neilgos trukmės ir laikino pavidalo. Bet dar labiau dėl erdvės ir laiko sankirtos, kurioje jis atsirado. Ir nors kūriniu kalbama apie universalius dalykus – politinę, tautos, valstybės moralę, pergalės ir triumfo prasmę – jis pasirodė konkrečiu, jautriu valstybei momentu – prieš pat LR Seimo rinkimus, žiniasklaidai mirgant nuo kalkuliacijų ir prognozių, kam šįkart atiteks politinė pergalė.
Gerai apskaičiuotas momentas turi du privalumus. Pirma, jis garantuoja, kad menininkė neliks nepastebėta. Antra, jis maksimaliai sutirština kūrinio prasmes ir skausmingai žnybteli politinės moralės raumenį. Tačiau akivaizdu ir tai, kad pasiduodama idealaus momento traukai, menininkė paklūsta įprastam politinės moralės raumens bioritmui. Atlaikęs keletą mėnesių skausmingų traukulių prieš vienokius ar kitokius rinkimus, jis netrukus bus ilgam anestezuotas – iki kitos progos.
„Kombinatas“ yra ne tiesiog tekstas, jis – redimeidas, iškaba. Atsidūręs institucijos, kokia ji bebūtų, pašonėje, „kombinatas“ neišvengiamai tampa jos metafora.
„Triumfo arka“ – ne pirmas ir ne paskutinis Grėbliauskaitės kūrinys viešajai erdvei. 2015 m. pradžioje prie Vilniaus dailės akademijos ne vieną mėnesį (o gal ir kiaurus metus) stovėjo užrašas iš gerokai aprūdijusių didžiulių raidžių – „Kombinatas“. Užrašas buvo dalis pavadinimo, kurį menininkė rado nuvirtusį ir prišalusį prie buvusio Vilniaus mėsos kombinato stogo. Grėbliauskaitės meninis gestas buvo paprastas – šiuolaikiniame mene jis turi specialų terminą, apropriacija. Raidės buvo nukeltos, nuvežtos prie VDA senųjų rūmų, vėl sudėliotos į žodį. Įspūdingą ne tik savo gabaritais (kurie nekrito į akis, kai jis buvo gerokai toliau nuo stebėtojo – ant pastato viršaus), bet ir prasmėmis, istoriniu bei ideologiniu krūviu.
„Kombinatą“ galima pavadinti programiniu Grėbliauskaitės kūriniu, kurio prasmių skalė aprėpia ir kitus jos darbus, taip pat analizuojamus šiame tekste. Menininkei kombinatas reiškia nerimą gaminantį represijos mechanizmą, produkciją verčiantį žaliava, šią – nauja produkcija, ir taip be galo. Sveriantį, matuojantį, skaičiuojantį, taikantį standartus ir išbrokuojantį tuos, kurie standarto neatitinka. Kaip ir „Triumfo arka“, šiuo, gerokai ilgiau fiziniame pavidale tvėrusiu kūriniu, siekta kalbėti universaliai.
Grėbliauskaitė irgi „sukombinuoja“ savo „Kombinatą“: perėmusi rūdijantį nebeegzistuojančio kombinato veidą savo meninėn nuosavybėn, atiduoda jį laisvoms žiūrovų interpretacijų kombinacijoms, kol galiausiai pati keletoje parodų, perkombinuodama ir po truputį trindama, suvartoja jį iki visiško išnykimo.
Tačiau turi jis ir siauresnį, paviršesnį reikšmės sluoksnį, kurį nulupo meno kritikas Kęstutis Šapoka, pagarsėjęs kandžia laikysena meno isteblišmento atžvilgiu. „Kombinatas“ yra ne tiesiog tekstas, jis – redimeidas, iškaba. Atsidūręs institucijos, kokia ji bebūtų, pašonėje, „kombinatas“ neišvengiamai tampa jos metafora. Turbūt kiekviena šiuolaikinė institucija remiasi nenuilstančia žaliavos–produkcijos, standarto–broko kaita. Tik tiek, kad Dailės akademija buvo liberalesnė už „Triumfo arką“ išgrūdusias miesto valdžios institucijas ir leido „Kombinatui“ toliau rūdyti savo pašonėje.
Galiausiai, „Kombinatas“ neatsigina ir keleto prasmių, su šiuo nebemadingu žodžiu atsivelkančių iš lokalios sovietinės praeities. Jos nuopelnas, kad „kombinatas“ mums reiškia ne tik pramonės įmonių susivienijimą, bet ir ypatingą socialinio sandorio tipą, kai kombinuoti kombinato darbuotojai sukombinuodavo savo socialiniam ratui vieną kitą kilogramą sardelių mainais į kitą sukombinuotą žaliavą ar produkciją. Ką gi, Grėbliauskaitė irgi „sukombinuoja“ savo „Kombinatą“: perėmusi rūdijantį nebeegzistuojančio kombinato veidą savo meninėn nuosavybėn, atiduoda jį laisvoms žiūrovų interpretacijų kombinacijoms, kol galiausiai pati keletoje parodų, perkombinuodama ir po truputį trindama, suvartoja jį iki visiško išnykimo.
„Titaniko“ plytelės, netikusios čia nuo pat pradžių, liudija ne pasenusį skonį ir nebemadingą dizainą, bet ydingus standartus ir pinigų plovimą.
Trečiasis viešojoje erdvėje įgyvendintas Grėbliauskaitės kūrinys užkabina siauresnę auditoriją. Spalio mėnesį Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Titanikas“ iš betono mišinio „C30/37-XC3-CI0,2-D16-S3“ buvo išlietos „naujos geros grindys“. Parodų salė yra naujausiuose VDA rūmuose – 2010 m. rekonstruotoje buvusioje LKP CK leidyklos spaustuvėje. Pastatas Akademijai priklausė keliolika metų prieš rekonstrukciją – nuo grindų iki lubų betoninėje milžiniškoje spaustuvės salėje, dar tada pravardžiuotoje „Titaniku“, vykdavo studentų baigiamųjų darbų parodos.
Industrinis betonas yra tipinė šiuolaikinio meno ekspozicijos erdvių – „baltų kubų“ – grindų danga. Nepretenzingas, nekrintantis į akis, atsparus dideliems fiziniams ir koncepciniams krūviams. Todėl keraminės plytelės, nuklojusios visas rekonstruotos spaustuvės erdves, neišskiriant nė parodų salų, atrodė kaip keistas nesusipratimas. Šį baseininį interjerą po metų vadybos ir statybos piruetų išlupo ir industrinio betono sluoksniu užliejo Eglė Grėbliauskaitė.
Toks meninis gestas yra beveik klasikinis net ir Lietuvoje. Valdas Ozarinskas kažkada uždažė Šiuolaikinio meno centro mozaikines grindis, dar vėliau – nulupo vestibiulio lubas, atidengdamas grubias betonines konstrukcijas. Skirtumas toks, kad taip šiuolaikinio meno standartams buvo pritaikyti kitame laikmetyje ir kitoje tradicijoje suprojektuoti parodų rūmai. O „Titaniko“ plytelės, netikusios čia nuo pat pradžių, liudija ne pasenusį skonį ir nebemadingą dizainą, bet ydingus standartus ir pinigų plovimą. Kombinato rūdys nusėda ir čia, ant viešųjų pirkimų biurokratijos, verčiančios vartoti standartizuotą žaliavą bei gaminti standartinius produktus, ir kombinacijas maskuojančios sardelių spalvos plytelėmis.
Grėbliauskaitės kūriniai turi keletą viešajai erdvei itin palankių ypatybių. Jie krintantys į akį, tiesiog provokatyvių gabaritų. Jie paprasti, nesudėtingos formos, itin medžiagiški,
Grėbliauskaitės kūriniai – ir „Kombinatas“, ir „Triumfo arka“, ir „Naujos geros grindys „Titanikui“ – turi keletą viešajai erdvei itin palankių ypatybių. Jie krintantys į akį, tiesiog provokatyvių gabaritų. Jie paprasti, nesudėtingos formos, itin medžiagiški. Ir galiausia bei svarbiausia – jie turi lengvai, tiesmukai perskaitomą reikšmės epitelį, po kuriuo glūdi visi kiti potencialių reikšmių audiniai, pulsuoja prasmių kraujagyslės, teka koncepcijų limfa. Šie gilesni sluoksniai gali, bet neprivalo būti pastebėti: pro šalį einančiam žiūrovui užteks ir glotnaus odos paviršiaus, o meno profesionalai, kritikai, filosofai gali imti skalpelį į rankas ir pjauti giliau.
