Fliuksiška dvasia persmelktam monumentaliam paminklui sukurti prireikė 80 dūmų šaškių, plunksnos ir šia medžiaga improvizuojančio menininko, kuris vaidina skulptorių. Pasak paties performanso autoriaus, šis kūrinys kupinas paradoksų ir absurdo, nes nors jis ir pranyksta po kelių minučių, tačiau tuo pačiu išlieka amžiams.
-
Apie normalumo iliuziją, romantiką ir rūbų džiaustymą kine. Pokalbis su Sandanse apdovanota režisiere Marija Kavtaradze
-
Kyjivo soboras ir Lvivo senamiestis gali patekti į pavojuje esančio paveldo sąrašą
-
S.Kairys – apie sezono darbus, mokesčių reformą bei priešpriešą tarp NVO ir vyriausybinio sektoriaus
Anot D.Liškevičiaus, ši „meninė išdaiga“ pirmą kartą buvo parodyta prieš daugiau nei dešimtmetį, tačiau šiandien jos aktualumas niekur nepradingo.
Tuo tarpu nuolatinės diskusijos dėl sovietmetį menančių paminklų griovimo bei naujų statymo kelią gausybę klausimų apie mūsų santykį su praeitimis ir paminklus kaip tokius.
Sureikšmindami paminklus, jų griovimą ar statymą, mes nebepastebime kaip jie mums ima užstoti saulę.
„Dar neseniai ginčijomės dėl Petro Cvirkos paminklo likimo – griauti ar palikti. Lukiškių aikštės įženklinimas taip ir liko pakibęs abstrakčiame niekur. Dabar štai iškilo Justino Marcinkevičiaus dilema. Tenka pripažinti, kad paminklai kaitina mūsų visuomenę ir pjudo vienus su kitais. Štai kodėl mano performanse pasirodo pokštų bei žaidimų genijus Jurgis Mačiūnas ir ironizuodamas visą šią situaciją kelia klausimus apie tai, kas yra paminklas, kokia jo paskirtis šiandien“, – teigė D.Liškevičius.
Menininko teigimu, „Fluxus“ įkūrėjas J.Mačiūnas sugebėjo į pasaulį žvelgti su šypsena ir būtent tai jam leido pamatyti svarbius savojo laikmečio ženklus ir pasijuokti iš jų tariamo reikšmingumo.
„Sureikšmindami paminklus, jų griovimą ar statymą, mes nebepastebime kaip jie mums ima užstoti saulę. O ar kas nors mąsto apie paminklų tvarumą? Juk keičiantis ideologijoms, politinei situacijai, žmogaus veiklos vertinumui, daugelis jų neišstovi nė penkiasdešimties metų. Tad kam statyti neaiškios kokybės skulptūras, kai pasaulis jau yra sugalvojęs gausybę būdų ir formų, kaip įamžinti istorijai svarbius įvykius, reiškinius bei žmones“, – kalbėjo D.Liškevičius pažymėdamas, kad šis jo dūmų performanas – tik vienas iš galimų, maža to, su geroka gaidele ironijos.
Priminęs apie Kaune planuojamą statyti 8 metrų obeliską Lietuvos policijai, D.Liškevičius stebėjosi, kad naujieji mūsų paminklai mažai skiriasi nuo tų, kuriuos griauname.
J.Mačiūnas sugebėjo į pasaulį žvelgti su šypsena ir būtent tai jam leido pamatyti svarbius savojo laikmečio ženklus ir pasijuokti iš jų tariamo reikšmingumo.
„Gerai, kad Lietuvos miesteliuose šalia mokyklų ir bažnyčių yra nukeliami sovietinių kareivių paminklai. Seniai taip reikėjo padaryti, nes jie gerokai erzino. Tačiau ar tai, ką statome ar galvojame statyti, išties yra tai, ko mums reikia?“, – retoriškai klausė žinomas kūrėjas.
Šis D.Liškevičiaus perfomansas yra Vilniaus galerijų savaitgalio programos dalis. Jį iniciajavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą.
Pirmą kartą kūrinys parodytas 2010 m. birželio 13 d. ant Fluxus ministerijos stogo. 2013 m. performansas atliktas dar du kartus – fabriko kieme Cėsiuose (Latvija) ir Kaune ant neveikiančio Laisvės Alėjos fontano.
