– Iki MMLAB erdvės projekto judu nebuvote pažįstami. Kaip tapote viena komanda?
– Guoda: Kai mes su Mindaugu susitikome ir papasakojau, ko iš mokslinės pusės tikiuosi kolaboracijos metu, paaiškėjo, kad tai – ne visai jo sritis. Bet Mindaugas sutiko prisijungti. Pačiam menininkui gali būti sunkoka išsiaiškinti, kas iš tiesų dirba su tam tikra biologine medžiaga – mano idėja buvo gaminti biomedžiagą ir ja atvaizduoti tam tikras tekstūras. Čia buvo pirmas variantas, kai į komandą gavau visiškai nepažįstamą žmogų.
– Mindaugas: Galiu papasakoti, kaip tai atrodė iš mano pusės. Sėdžiu darbe, dirbu, skaitau kažką ir man parašo gera draugė, kuri yra susijusi su šiuo projektu, ir klausia, ar padėčiau pakonsultuoti menininką. „Tai čia nieko daug nereikės, papasakosi truputį apie ląsteles“. Gerai, sakau, atsiųsk aprašą, kas ten yra. Atsiunčia man tą tekstą – na, aprašas kaip aprašas. Perskaitau aš jį, matau, kad tai nėra sritis, kurioje aš dirbu, bet vis dėlto ji pakankamai netolima ir, mano supratimu, čia reikia visiškai bazinių konsultacijų. Šnekama apie ląstelių jungtis – o, atsimenu, kas jos tokios ir kaip jos veikia.
Susitikome ir papasakojau, ko iš mokslinės pusės tikiuosi kolaboracijos metu, paaiškėjo, kad tai – ne visai jo sritis. Bet Mindaugas sutiko prisijungti.
Galvoju, blogiausiu atveju paskaitysiu apie ląstelės biologiją, prisiminsiu viską ir papasakosiu. Tada susitikom su Guoda, šnekam šnekam ir pokalbio pabaigoje paaiškėja, kad kalbam apie skirtingus dalykus: ji jau įsivaizduoja visą savo reikalą, o aš vis dar mąstau apie tuos ląstelių kontaktus ir galvoju, kurioj vietoj čia tie jos kontaktai (šypsosi). Galiausiai išsiaiškinom, kad skirtingai vienas kitą supratom ir paskui pradėjom ieškoti, kaip galima temą plėtoti, dėstyti ir priėjom prie galimų krypčių.
– Kuo tokios kolaboracijos patirtis jums pasirodė išskirtinė?
– Mindaugas: Vienas dalykas, tai totaliai skiriasi nuo to, ką aš kasdien darau. Reikėjo ieškoti kažkokio kito atspirties taško, kaip į viską žiūrėti. Kaip bebūtų, moksle vis tiek išeina taip, kad, kai specializuojiesi vienoje srityje, tai toje srityje ir būni, pradedi po truputį pamiršti viską, kas yra kitur. O šiuo atveju reikėjo staiga prisiminti visa, kas yra kitur. Aišku, yra mokslo šitame reikale, bet reikėjo prisiminti ir tai, kas visiškai nėra mano specializacija. Šiaip sau nepagalvočiau ieškoti, kaip kokią biomedžiagą padaryti, bet ieškojau ir buvo įdomu.
Moksle vis tiek išeina taip, kad, kai specializuojiesi vienoje srityje, tai toje srityje ir būni, pradedi po truputį pamiršti viską, kas yra kitur.
– Bendrą jūsų projektą išvysti bus galima jau nuo spalio 27 dienos. Ką pamatys į Vokiečių gatvę atklydęs žiūrovas?
– Guoda: Tai bus medžiagos vaizdo instaliacija. Audinys (nežinau, ar galiu jį taip pavadinti), išformuotas pagal organizmų, gyvenančių ekstremaliomis sąlygomis, buveinių architektūrą. Sakykim, taip. Galėčiau patikslinti, kad tai yra organizmai, kurie gyvena mūsų sąlygomis, bet galėtų išgyventi ir ekstremaliomis sąlygomis. Projekto pavadinimas yra „Išlikimas nėra teisingas“, jame kalbu apie ateities vaizduotės temas. Tai vyksta galvojant, kokios ekologinės problemos aktualios dabar ir svarstant apie variantus, kas bus ateityje. Kas laukia žmogaus, jau galvojančio apie planetų teraformavimą arba genų inžineriją.
Galima sakyti, tai tarsi spekuliacija, kaip kitaip galima pažiūrėti į išlikimą. Pradėjusi projektą žvelgiau į organizmus per astrobiologijos prizmę: galbūt tie organizmai, kurie pirmapradėje „sriuboje”, iš kurios mes išsivystėme per milijardus metų, ekstremaliomis sąlygomis pradėjo gyvybę ir evoliuciją, bus vieninteliai, kurie išgyvens, kai niekas kitas negalės. Kaip mes galėtume pasimokyti iš tų organizmų ir bandyti prisitaikyti prie tų ekstremalėjančių, kintančių aplinkos sąlygų? Tos ekstremalios sąlygos, imant antropocentrinį apibūdinimą, yra tai, kas viršytų mūsų, žmonių, ribas, kas būtų nepatogu. Pavyzdžiui, jeigu temperatūra labai kiltų ar kristų, slėgio lygis ar deguonies kiekis atmosferoje drastiškai pakistų.
– Kalbame apie nepatogumus, sukeliamus gamtinės aplinkos. Galima sakyti, kad socialiniai reiškiniai jūsų projekte nėra akcentuojami?
– Guoda: Yra tam tikri politiniai ir kiti aspektai, kurie turi įtakos aplinkai. Tarkim, pastatyta atominė elektrinė ar vykstantys karai turi įtakos aplinkai. Radiacija, gamtos užterštumas ir pan. Projekte nenagrinėju atskirų, specifinių įvykių, bet apskritai žiūriu į tai, kas turi įtakos biologinės įvairovės nykimui. Ir viskas, prie ko žmogus prisiliečia, dažniausiai turi tam įtakos. Tokia ta mūsų realybė.
– Projekto apraše minimos ekonominės, politinės krizės, kiti šiuolaikinės visuomenės iššūkiai. Ar tai reiškia, kad kūrinio žinutė žiūrovui – kviečianti sunerimti?
– Guoda: Manau, kad emocija, kai žmogus ateis į parodą, bus pakankamai poetinė. Aš nenoriu dramatizuoti. Gana teigiamai žiūriu į tai, kaip žmogus gali su tais mikroorganizmais susidraugauti ir kaip mes galime sukurti tam tikrą simbiozę. Nenoriu sakyti, kad ateitis bus tragiška, bet, mes matome, kad ji kinta ir norisi galvoti apie tai, kaip prisitaikyti prie to, kas vyksta dabar. Bandau spekuliuoti, kas bus ateityje, remiantis faktais apie tai, kas vyksta šiandien, ir galvojant, kad tai galimai tęsis. Grįžtant atgal prie temos, viskas prasidėjo nuo atrastų tyrimų, jog paėmus tam tikrus proteinus iš tardigradų arba ekstremofilų ir juos naudojant genų inžinerijoje teoriniame lygmenyje žmogus taptų kone nemirtinga būtybe: tai būtų supervaistas žmonijai nuo radiacijos, nuo visų aplinkos kaitų, ekstremumų. Čia tokios spekuliacijos. Aš, kaip menininkė, nenaudoju genų inžinerijos, bet galiu tą temą tiesiog pakelti į paviršių, kad ji būtų prieinama žiūrovui.
Aš nenoriu dramatizuoti. Gana teigiamai žiūriu į tai, kaip žmogus gali su tais mikroorganizmais susidraugauti.
– Kokia yra projekto pavadinimo istorija?
– Guoda: „Išlikimas nėra teisingas“ yra vertinys iš anglų kalbos, citata „Survival isn’t fair“ iš Christopher Nolan filmo „Diunkerkas“ (en. „Dunkirk”, 2017). Pati filmo idėja yra „pastatyta“ ant noro išlikti, išgyvenimas ten tampa pagrindiniu herojumi, varomąją jėga, intriguojančia emocija. Man rodos, kad žmogus apskritai turi tokią siekiamybę išlikti: ar palikti savo palikuonius, ar išgyventi kare, ar susirasti maisto – pirminis noras yra išlikti. O kodėl tas išlikimas nėra teisingas? Paprastai tariant – vieni išlieka, o kiti ne. Yra tie organizmai, kurie visada išgyvens mums, žmonėms, nepalankiose sąlygose. Žiūrint iš antropocentinės perspektyvos, žmogui išlikimas nėra teisingas lyginant su mūsų tolimaisiais „protėviais“, vienaląsčiais, iš kurių prieš milijardus metų susiformavome.
– Kiek šiame pavadinime meno, o kiek – mokslo?
– Mindaugas: Vėlgi, nesu didelis šios srities specialistas, bet, ko gero, visiems tekę girdėti frazę „išlieka tik stipriausi“ – suprask, tie, kas geriausiai prisitaiko. Tai kodėl išlikimas nėra teisingas? Tuomet tikriausiai yra, ne?
– Guoda: Pavadinimas yra tarsi provokacija, kodėl išlikimas nėra teisingas ir ar jis gali būti neteisingas. Jis liečia tiek mokslą, tiek meną, bet nelaikyčiau jo vien meniniu, nes lygiai taip pat pavadinimą galima aiškinti ir remiantis tam tikromis teorijomis iš mokslinės perspektyvos, kvestionuojančiomis „stipriausiųjų išlikimo” teisingumą.
– Mindaugai, kai susitikote su Guoda, kuri į pokalbį atėjo su savo projekto idėja, kokia jos mintis Jums, kaip mokslininkui, sukėlė abejonę?
– Mindaugas: Aš manau, kad pagrindinis reikalas buvo būtent sąvokos. Tai, kaip jos buvo vartojamos, ir kokį vaizdą susidariau iš to, ką perskaičiau, ir ko tikėjausi, labai smarkiai prasilenkė su tuo, ką mes aptarėme. Tada prasidėjo mąstymas, ką čia galima padaryti per daug nenutolstant nuo to, kas buvo originaliai parašyta, bet atsisakant to, kas yra fakto klaidos. Stengiantis išlaikyti kiek įmanoma daugiau idėjos.
– Kokių matote tolimesnių šio projekto-tyrimo vystymo galimybių žvelgiant iš šio taško, kuriame esate dabar?
– Mindaugas: Čia daug kas įmanoma. Netgi žiūrint į pačią medžiagą, su kuria dirbama, galima galvoti apie tolesnį vystymą. Dabar bus naudojama viena medžiaga, bet jų galima ieškoti ir prisigalvoti daug. Kaip bebūtų, šįkart buvo žiūrėta, ką galima paimti pakankamai gamtiško per gana trumpą laiką. Čia nebuvo metai – jeigu būtų buvę tiek, tai čia būtų galima oi, kiek pridaryti. Šįkart reikėjo greitai ir dar taip, kad fiziškai gautum tos medžiagos.
– Guoda: Man buvo labai įdomus mokymosi procesas – tos kelios savaitės. Buvo daug išbandymų, daug suklydimų, daug atradimų. Ir darbas su biomedžiaga, ir tie testavimai, net nepavykę variantai, kada atrodo, kad viskas turėjo pavykt (juokiasi). Prisimenu, kai mes jau pradėjom gaminti biomedžiagą, pagal teoriją ji turėjo nesuirti dar ilgai, tačiau po dviejų dienų ji suiro. Rašau Mindaugui, sakau, kaip suprast? (juokiasi).
Mindaugas: Pataisysiu – ji ne suiro, o pakeitė savo išvaizdą. Tai taip, tada, sakau, testuojam: į tokią aplinką įdedam, į tokią, į tokią... žiūrim, kas čia yra. Tikėtina, kad galbūt drėgmė. Pasirodo, kad tikrai drėgmė.
Guoda: Per tą laiką supratau, kad biomedžiaga gana kaprizinga. Turi vis patikrinti, ar ji dar gyvena po dienos, ar nepakito ir t.t. Įdomus procesas.
– Sakote, kad medžiaga jau keitė savo formą. Ar per dvi parodos savaites joje neįvyks daugiau netikėtumų?
– Guoda: Negaliu garantuoti. Man gal būtų įdomu pamatyti, jeigu po dviejų savaičių ten viskas išnyks.
– Mindaugas: Aišku, yra tokia galimybė – visokių jų yra. Aš irgi neįsivaizduoju, kaip ten viskas veiks. Pagal tai, kaip dabar svarstom, teoriškai turėtų būti gerai. Ar per dvi savaites viskas taip ir liks, nežinia.
Guoda: Man patinka, kad ta medžiaga yra gyva, keičia savo formą. Lygiai taip pat kaip ir viskas mūsų natūralioje aplinkoje: vyksta pokyčiai ir nuo drėgmės lygio, nuo temperatūros... mes negalime jos nuspėti ar daryti įtakos. Duok Dieve, ne po dviejų dienų suirs viskas (juokiasi). Būtų gerai, kad bent savaitę laikytų. Bet, kaip sakau, jei medžiaga kis, tai tiesiog parodys, kokia nenuspėjama yra mūsų aplinka.
Buvo daug išbandymų, daug suklydimų, daug atradimų. Ir darbas su biomedžiaga, ir tie testavimai, net nepavykę variantai, kada atrodo, kad viskas turėjo pavykt.
– Jeigu reikėtų jūsų kolaboraciją apibūdinti vienu žodžiu, koks žodis tai galėtų būti?
– Guoda: Iššūkis. Man tokia pirma asociacija ir ji nėra negatyvi. Toks iššūkis visada yra dirbant su kitos srities specialistu, ypač, kai tu ne tik pabendrauji vieną sykį, bet kai tu bendradarbiauji. Kiek man reikia, aš kreipiuosi į Mindaugą, tik nežinau, kiek aš Mindaugui reikalinga (juokiasi).
– Mindaugas: Aš dar galvoju apie žodį. Gal neutraliai rinktis ir sakyti „įdomu“. Ir čia neturėtų būti tos neigiamos konotacijos. Vienu žodžiu tai padaryti ganėtinai sudėtinga.
– Kokių pastebėjimų, pamokų išsinešate iš šitos bendradarbiavimo patirties?
– Mindaugas: Manyčiau, kad man tai buvo vienas geriausių pavyzdžių, kaip skirtingas background’as (fonas – aut. past.) sąlygoja požiūrį į problemą, ir kaip skirtingai ieškoma sprendimo būdų. Kita vertus, ši kolaboracija parodė, jog, jei galima taip sakyti, iš pažiūros totaliai skirtingos sritys gal ir nėra taip labai nutolusios, net jei sprendimų ieškom ganėtinai skirtingai.
– Guoda: Žiūriu į meną, mokslą ir kitas sritis, dažniausiai tyrinėjančias tas pačias temas, o tos temos – pažinti, apibūdinti mus supantį pasaulį. Kažkada seniai tos sritys buvo vienas bendras dalykas: menininkai buvo ir mokslininkai. Tik dabar viskas taip susiaurėjo, kad žmonės dirba labai siaurose srityse ir man įdomu pažvelgti į tai, kaip drastiškai gali skirtis suvokimai žmonėms kalbantis ta pačia tema. Bet kokiu atveju, tiek menininkas, tiek filosofas, tiek mokslininkas gali pažvelgti į tą patį klausimą ar temą iš kitų pusių ir užduoti dar daugiau klausimų. Tai yra labai įdomu. Ir tą pokalbį užvesti, atrasti naujų įžvalgų – man atrodo, tai yra unikali kolaboracija.
