„Artstation“ bendruomenės narių protestą sukėlė svetainės pagrindiniame puslapyje pasirodę dirbtinio intelekto (DI) sugeneruoti paveikslėliai.
„Artstation“ yra menininkams skirtas puslapis, kuriame jie kelia savo darbus, kurdami virtualų savo darbų aplanką. Anot sukilusių menininkų, DI kūriniai iškreipia „Artstation“ platformos idėją, kadangi menininkų technika, profesionalumas, idėjos, vystytos metų metus, yra užgožiamos per kelias minutes DI sugeneruotų paveikslėlių.
15min susisiekė komentarui ir su ekspertais Lietuvoje. LATGA direktorė Laura Baškevičienė paaiškino, jog DI meninio įrankio kūrimas galėjo vykti ne itin atsakingai sekant įstatyminę bazę. Menininkė, kultūrologė Agnė Gintalaitė pristatė DI keliamas grėsmes, užsiminė apie pasikartojantį pramonės perversmo laikų darbininkų protestą, tačiau situacijos nelinko vertinti apokaliptiškai, verčiau – mato galimybę tobulėti.
DI vaizdo generavimo įrankis paskatino teisinius ir etinius debatus
A.Gintalaitė teigė, kad kilusiame nepasitenkinime tarp menininkų nėra bendro sutarimo: „Vieni nori, kad iš jų darbų nebūtų mokomasi, o kitų pagrindinis prašymas „Artstation“ puslapiui, kad jis uždraustų publikuoti DI kurtus darbus.“
DI priešininkai iškėlė nelygios konkurencijos aspektą. Kūrėjai nesutinka, kad šalia jų darbų būtų publikuojami dirbtinio intelekto kurti darbai.
Iliustruotojas Danas Ederis savo „Twitter“ paskyroje rašė: „Įkelti paveikslėlį, sukurtą dirbtinio intelekto, šalia meno darbų, kurių sukūrimui reikėjo šimtų valandų praktikos ir daugelio metų patirties, yra daugiau nei nepagarbu.“
Reaguodami į menininkų protestą „Artstation“ atnaujino savo puslapio naudojimo taisykles, pakoreguodami jas pagal naująjį DI įrankį. Tačiau DI menas nebuvo uždraustas. Kompanija savo taisyklėse pažymėjo, kad nenori išskirti nė vieno kūrybinio proceso būdo ir paveikslėlius, sukurtus DI, toliau leidžia savo platformoje, skatindami pažymėti, kad tai buvo sukurta dirbtinio intelekto pagalba: „Mes tikime, kad jūsų projektai yra tiktai jūsų ir jūs turite teisę patys spręsti, kaip jie yra naudojami.“
Autorių teisių pažeidimas – realus
Tačiau kita, daug nerimo kelianti problema – DI mokymo procesas pažeidžiant autorines kūrėjų teises.
Atnaujintose puslapio taisyklėse „Artstation“ platforma paskelbė, kad kūrėjai, nenorintys, kad jų darbai būtų naudojami apmokyti DI, įkeldami savo darbus gali pažymėti „No AI“ (liet. „Ne DI“). Tai bus įtraukta į jų darbus kaip metaduomenys ir neleis darbo naudoti renkant duomenis mašininiam mokymuisi.
Menininkai negavo kompensacijos ir meninio pripažinimo už savo darbus, naudotus DI mokyme.
Šį naują „Artstation“ įtrauktą pasirinkimą lėmė menininkų piktinimasis, jog kuriant šį įrankį, DI buvo sumaitintas šimtų milijonų menininkų darbų, tačiau įrankio kūrėjai neatsiklausė ir negavo leidimo iš kūrinių autorių tokiam jų darbų panaudojimui. Tad menininkai negavo kompensacijos ir meninio pripažinimo už savo darbus, naudotus DI mokyme.
Kaltinimai – ne iš piršto laužti. DI vaizdo generavimo įmonės „Midjourney“ įkūrėjas Davidas Holzas interviu „Forbes“ žurnalui prisipažino, kad jo įrankio kūrimui buvo naudojami šimtai milijonų menininkų darbų iš viso pasaulio. Tačiau, anot D.Holzo, kadangi šie naudoti darbai neturi užkoduotų metaduomenų, kurie suteiktų informacijos apie paveikslėlio kūrėją – atsiklausti dėl darbų naudojimo buvo neįmanoma.
„Nėra būdo surasti paveikslėlį internete ir automatiškai susekti jo savininką ir tuomet autentifikuoti“, – „Forbes“ žurnalui sakė D.Holzas.
L.Baškevičienė paaiškino, jog autorystė visiškai nepriklauso nuo to, kas nurodyta metaduomenyse: „Įstatymai reikalauja, kad naudojant kūrinį visada būtų nurodytas autoriaus vardas, bet jis neprivalo būti nurodytas metaduomenyse. <...> Tai, kad autorystė ne visur nurodyta, nereiškia, kad kūrinys nėra saugomas autorių teisių ar kad jį galima naudoti be leidimo.“
Šiuo metu vyksta ginčas, ar mašininiam mokymui reikėtų suteikti galimybę rinkti duomenis internete be atskiro autorių atsiklausimo. Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Estija, Vokietija ir Prancūzija jau patvirtino išimtis autorių teisėms ir leido kūrinius, rastus atvirai prieinančiuose šaltiniuose, be papildomo atsiklausimo, naudoti teksto ir vaizdo rinkimui (Text and Data Mining (TDM) nekomerciniams tikslams.
Vis dėlto, „Midjourney“ duomenų rinkimas nepapuola į autorių teisių išimtis. L.Baškevičienė 15min komentavo, kad: „Pagal šiuo metu Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse galiojančius įstatymus, norint tokiu būdu naudoti autorių teisių saugomus kūrinius, reikia gauti teisių turėtojų leidimą. Jei tokių leidimų autoriai suteikę nėra, tuomet teisės pažeidžiamos. Toks reikalavimas galioja norint panaudoti kitų autorių sukurtus kūrinius bet kokiais būdais ir bet kokiomis priemonėmis.“
D.Holzo įmonė „Midjourney“ yra įsikūrusi San Fransiske, Kalifornijoje, JAV. Pastarojoje šalyje autorių teisių įstatymai taip pat gina autorius nuo neleistino jų kūrinių panaudojimo.
D.Holzo įmonė, vykdydama DI mokymą ir neatsiklaususi naudotų kūrinių autorių leidimo, ne vienoje šalyje pažeidė autorių teises ginančius įstatymus. Ar autoriai, kurių darbų autorinės teisės buvo pažeistos, kreipsis į teismus ir kaip procesas vystysis, bus galima pamatyti ateityje.
Netolimoje ateityje galima tikėtis, kad teisių turėtojai kreipsis dėl jų teisių pažeidimo.
„DI vaizdų generavimo programos dar labai naujos, dauguma jų išleistos tik pernai, todėl kol kas dar nėra teismų praktikos šioje srityje, bet netolimoje ateityje galima tikėtis, kad teisių turėtojai kreipsis dėl jų teisių pažeidimo. Kiekvienas toks atvejis yra individualus ir kiekviena konkreti situacija neabejotinai būtų vertinama ir sprendžiama atskirai“, – komentavo L.Baškevičienė.
Dirbtinis intelektas atims darbus?
Tačiau autorių teisių pažeidimai – ne vienintelė problema, sukėlusi meno bendruomenės nepasitenkinimą. Naujosios technologijos visais laikais su naujomis galimybėmis atnešė ir naujų grėsmių, baimių bei nepasitikėjimo. Ne išimtis ir šis atvejis. Daugelis menininkų, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra piešimas vaizdo žaidimams, filmams ar kitai komerciniai veiklai baiminasi, kad DI vaizdo generavimo įrankis atims iš jų darbus.
Atėjus technologijoms, darbininkai pradėjo laužyti mašinas, audimo stakles – nerimavo, kad jos atims iš jų darbą, kurį jie mokėsi visą gyvenimą.
A.Gintalaitė pripažįsta, kad DI keliama grėsmė – reali. Tačiau tai neišvengiamas istorijos procesas ir besipriešinančius menininkus, iš dalies, prilygino XIX amžiuje vykusiam luditų judėjimui: „Atėjus technologijoms, darbininkai pradėjo laužyti mašinas, audimo stakles – nerimavo, kad jos atims iš jų darbą, kurį jie mokėsi visą gyvenimą. Bet visada buvo ir yra kuriamos naujos technologijos ir nauji įrankiai, kurie optimizuoja ir keičia pramonės struktūras, dėl to vienos profesijos išnyksta, kitos atsiranda. Negalima teigti, kad visiškai nėra ko nerimauti, bet siūlyčiau tai matyti kaip naują galimybę kurti, pritaikyti DI savo darbe.“
Anot menininkės ir kultūrų tyrėjos, net meno pasaulyje technologinė pažanga ir jos keliamas paradoksas nėra naujas reiškinys: „Kai tik atsirado fotografija, ji nebuvo laikoma menu, nes technologijos padarytas vaizdas – labai greitas, nereikalaujantis daug pastangų, palyginant su klasikiniu tapytu paveikslu. Atsiradus skaitmeninei fotografijai, pyko tie, kas dirbo su analogine. Prieš atsirandant fotografijos technologijai nutapytus savo portretus galėjo turėti tik turtingųjų, aristokratų sluoksnis, o fotografija galimybę turėti savo portretus suteikė visiems. Procesas, kurio liudininkais dabar esame, yra technologiją demokratizuojantis procesas, su DI technologijomis kurti iki šiol galėjo tik nedidelė grupė žmonių, o dabar jis tampa prieinamas kiekvienam.“
Kompanijos „Midjourney“ įkūrėjas D.Holzas taip pat atkreipė dėmesį, kad vienas iš kompanijos tikslų, kuriant DI vaizdo generavimo įrankį – prieinamumas plačiajai auditorijai. Kompanijos siekis: meną turėtų kurti bet kas ir pažymi, kad jau dabar didžioji dalis portale sukuriamų paveikslėlių nėra viešinami, o naudojami asmeniniams tikslams.
Plagijavimo grėsmė
Menininkams kelia susirūpinimą ir galimybė panaudoti kūrėjo atpažįstamą stilių nepageidaujamuose kontekstuose. Lenkų menininkas Mateuszas Urbanowiczius „nbcnews.com“ teigė, kad pasitelkus DI modelį, galima paprašyti M.Urbanowicziaus stiliumi sukurti „akvarele nutapytą parduotuvę, kur pardavinėja narkotikus arba ginklus“ ir toks kūrinys gali būti paskelbtas prisegus M.Urbanowicziaus vardą, nors pats autorius nenorėtų. Nors menininko nuogąstavimai iškelia rimtą problemą, ji neišvengiama ir su žmonių kuriamomis reprodukcijomis, kitų menininkų stiliaus pamėgdžiojimais.
Kopijavimo problemos visuomenė nėra iki galo išsprendusi, net jei kopijuotojai yra ne mašinos, o kiti žmonės.
Situaciją 15min A.Gintalaitė komentavo taip: „Autoriaus braižas nėra matematiškai apibrėžiamas dalykas, DI generuotas vaizdas, net jei ir primena vieno ar kito menininko asmeninį stilių, vis dėlto nėra kopija, o naujas kūrinys vien dėl technologijos specifikos. Difuzinių modelių matematika yra tokia, kad įkrauti duomenys yra sunaikinami ir paverčiami triukšmu, o iš to triukšmo sukuriamas visiškai naujas vaizdas, nors ir panašus į tuos, kuriais modelis buvo apmokomas.
Kopijavimo problemos visuomenė nėra iki galo išsprendusi, net jei kopijuotojai yra ne mašinos, o kiti žmonės, riba tarp kopijavimo ir įsikvėpimo kito autoriaus kūriniais gali būti miglota ir dažnu atveju reikalauja ekspertinio tyrimo. O kalbant apie DI generuotus vaizdus, mes dar neturime teisinės bazės, kuri reguliuotų mašininio mokymosi ir autorinių teisių dalykus. Kol ji bus sukurta, čia labiau nuomonių nei autorinių teisių ekspertizės sritis.“
Menas kuria prasmę ar prasmė kuria meną?
DI kuriamo meno klausimas primena seną fenomenologinę problemą – kiek kūrinys priklauso nuo jo suvokėjo ar gali meno kūrinys egzistuoti vienui vienas? Anot kai kurių DI priešininkų, mašinos sukurtas kūrinys neturi kūrybinio proceso, idėjos, tad yra nevertingas meno kūrinys ar išvis negali tokiu vadintis. Tačiau A.Gintalaitė nesutinka su tokiais kaltinimais.
Anot jos, dažnu atveju, santykis tarp kūrinio ir jo suvokėjo ir pagimdo meno kūrinį: „XX a pradžioje į meno galeriją Marcelis Duchampas atnešė pisuarą. Tokiu būdu buitinis objektas tapo meno kūriniu, nes jam buvo suteiktas specialus kontekstas. Net didžiausias šedevras menu tampa tik tada, kai yra suprastas kaip meno kūrinys. DI technologijos taip pat nėra autonomiškos nuo žmogaus, ir tik žmogus gali DI generuotus vaizdus užsakyti bei sudėti į kontekstą, kur jis gali būti suvokiamas kaip meno kūrinys.
Šiuolaikiniame mene nėra gerų ir blogų technologijų ar įrankių, ir niekas neturėtų menininkui nurodinėti, kokią mediją ar įrankį jam naudoti galima, o kokios ne. Tačiau šios srities menininkai ir nėra sunerimę, kadangi aptariamos problemos labiausiai liečia ne šiuolaikinio meno kaip saviraiškos, aktyvizmo, ar naujų prasmių ieškojimo, sritį, bet kūrybines industrijas.“
Grįžtant prie technologinio rato, menininkė primena skaitmeninės tapybos ir vadinamojo konceptų meno pradžią: „Dar visai neseniai tradicinę tapybą dažais įvaldę kūrėjai piktinosi tais, kurie piešia kompiuteriu (būtent taip dirba dailininkai, keliantys į „Artstation“), ir piktinosi tokia technika kaip neautentiška, pernelyg optimizuojančia procesą. Šie kūrėjai nerimavo, kad skaitmeniniai menininkai atims jų darbo vietas. Buvo laikomasi nuomonės, jei pieši kompiuterinėmis programomis – tai programa nupiešia, ne tu. Iš esmės naudoti labai panašūs argumentai, kuriuos dabar išsako skaitmeniniai piešėjai DI programoms.“
Kaip A.Gintalaitė ir minėjo, svarbu suprasti, kad nuo technologijų vystymosi niekur nepabėgsime, gyvename laikotarpiu, apie kurį daug metų svajojo mokslininkai, rašė fantastinių knygų autoriai ir kūrė kino režisieriai. Naujų technologijų atsiradimas ir jų vystymas – neišvengiamas žmonijos egzistavimo atributas, svarbu nuo jų nebėgti, bet įkomponuoti jas į mūsų kasdienius gyvenimus, sukurti teisinį ir etinį modelį, tinkantį visoms pusėms.
