Interviu „Pelkių paviljoną“ pristatantis Gediminas Urbonas dalyvavimą Venecijos architektūros bienalėje prilygina olimpinėms žaidynėms ir siūlo joje apsilankyti ne tik architektams, bet ir žmonėms, besidomintiems aplinkos bei žmonijos išlikimo problemomis.
– Venecijos architektūros bienalė, vykstanti nuo 1980-ųjų, lietuvių apsilankymu galėjo džiaugtis tik 2016 metais, kuomet jungtinė lietuvių, latvių ir estų komanda pristatė Baltijos paviljoną. 2018-ieji taip pat išskirtiniai – „Pelkių paviljonas“ bus pirmasis nacionalinis Lietuvos projektas. Kaip manote, kas lėmė tokį vangų šalies dalyvavimą viename iš prestižiškiausių renginių? Ką šaliai ir menininkams suteikia dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje?
– Venecijos architektūros bienalė vyksta jau nuo 1980-ųjų, tad pradžioje Lietuva negalėjo dalyvauti dėl politinių aplinkybių, nebent Sovietų Sąjungos sudėtyje. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kuomet vis dar nebuvo išvesta sovietų kariuomenė, buvo sudėtinga ekonomiškai integruotis į įvairias struktūras, o štai pirmasis Lietuvos dalyvavimas Venecijos meno bienalėje įvyko 1997 metais.
Dalyvavimas bienalėje yra reikšmingas dalykas, jį galima prilyginti dalyvavimui olimpinėse varžybose, priklausymą Europos Sąjungai ar NATO – iš esmės tai dalyvavimas civilizuotose struktūrose, tarptautiniuose pasikeitimuose – tam tikru aspektu, jei šalis nedalyvauja, tos šalies iš esmės nėra žemėlapyje. Kartu tai politinis, valstybinis apsisprendimas, kurį deleguoja ir patvirtina Vyriausybė bei Kultūros ministerija. Labai svarbu, jog atsirado politinė valia, tačiau sutinku, jog ji atėjo lėtai ir vangiai.
Žinoma, kultūra yra ta sritis, kurioje Lietuvai sekasi – ji matoma ir pripažįstama tarptautinėje arenoje. Kultūra suteikia svarbų pagrindą edukacijai ir apskritai išsivystymui, tad jeigu šalis dalyvauja tokio lygio kultūros forumuose kaip Venecijos bienalė, mes galime spręsti ne tik apie civilizacinį ar ekonominį pasiruošimą, bet kartu apie šalies sąmonės lygį ir sugebėjimą prisidėti prie viso pasaulio intelektinio kūrimo. Kita vertus, bienalė svarbi ir tuo, jog architektūra, apimanti begalę svarbių žmonijai komponentų, yra suprantama ne tik kaip pastatai, urbanistinė aplinka, bet kaip bendras erdvės organizavimas. Į tai patenka komunikacijos, infrastruktūros elementai, netgi medijos, taip pat oras, žemė ir vanduo. Tad dalyvaudami Venecijos architektūros bienalėje mes demonstruojame bendrą supratimą kintančiame pasaulyje – ne tik politiškai, bet ir ekosistemų prasme. Ką Lietuva turi pasakyti? Ir ar turime ką pasakyti?
– Koks bus „Pelkių paviljonas“?
– Visų pirma, žvelgiant į modernybės šimtmetį, mes matome, kaip tam tikri industrializacijos, urbanizacijos procesai keitė aplinką. Jei kalbame apie pelkę kaip struktūrą, per pelkių sausinimo, melioracijos darbus yra nutraukiami nusistovėję ekosisteminiai ryšiai tarp gamtos ir žmogaus. Žinome, kad Lietuva kaip pelkėta šalis, galinti didžiuotis vandens resursais, per paskutinius 100-150 metų taip pat yra išgyvenusi intensyvios melioracijos procesus, kuomet žmonės buvo perkeliami iš pelkėtų vietovių, o natūralios ekosistemos suardytos, tokiu būdu bandant žmones ir pačią gamtą organizuoti pagal modernistinę paradigmą.
Būtent Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa žmogui ir biosferai yra viena svarbiausių programų, kurioje bandoma suderinti žmonijos ir Žemės ryšius. Iki šios programos atsiradimo požiūris į žemę buvo išnaudotojiškas. Paradoksalu, tačiau ekonomiškai supratome, kad išteklių naudojimas yra nebeekonomiškas. Apie tai buvo kalbama jau prieš 50 metų ir įvardijama antropoceno sąvoka.
Atsigręžimas į pelkes yra gyvybiškai būtinas. Pelkės yra stigmatizuotos, jei kas nors blogai, sakome: „na va, kaip į pelkę“, arba „reikia nusausinti šita pelkę“. Tai didelė klaida, nes turime iš naujo išmokti statyti ir įrenginėti pelkes ir tai sakydamas neturiu omeny nostalgiško požiūrio. Reikia kurti naujas ekosistemas ir šiuo atveju būtent pelkės suprantamos kaip apsauginiai barjerai, aplinkos, kurios padėtų miestams prisitaikyti prie kylančio vandens lygio.
Paviljonas susidarys iš fizinių ir diskusinių pedagoginių veiksmų, kuriuos įgyvendinti pasitelkėme akademines bendruomenes, mokslo tyrimų institutus, specialistus, dirbančius architektūros, dizaino, technologijų srityse, kurie supranta, jog pelkė yra svarbi tema kintančio klimato kontekste. Pelkės yra vadinamos planetos inkstais dėl metabolistinių principų – jos skirsto, kas naudinga, ir tai, kas nuodinga. Pelkės kompostuoja ir perdirba nuodingas medžiagas ir padaro jas tinkamas gyvybei.
– Projekto aprašyme teigiama, jog Pelkių paviljono tikslas ne užimti, bet įsikurti teritorijoje šalia bienalės zonos, tarp oro ir vandens, kuriant nematerialias architektūrines išraiškas ir vyksmus. Kokiomis veiklomis ketinate užsiimti?
– Vienas iš svarbių veiksmų yra sensorinis patyrimas. Šiandien, kai mes gyvename ir veikiame socialinių tinklų aplinkoje, lieka vis mažiau realaus patyrimo. Pastarojo trūkumas įvardijamas vienu didžiausių stresų. Silpsta mūsų ryšys su fizinėmis medžiagomis, nes daug dalykų medializuojasi, gyvename skaitmeninių vaizdų aplinkoje. Tokiame kontekste reabilituoti sensorinį žmogaus aparatą yra nemažiau svarbu nei jį destabilizuoti – svarbu ne tik pajausti kaip galvoja žmogus, bet ir kaip jaučia kitos rūšys, tam, kad galėtume suvokti patirtis, esančias už žmogaus sensorikos.
Kaip galvoja grybas? Tai galbūt skamba netikėtai ir poetiškai, bet mums svarbu suprasti, kaip grybai organizuoja savo aplinką, nes tai suteiktų supratimą, kaip sugebėtume statyti ir organizuoti ateities miestus. Tai – simbiopoetinis žingsnis, tampantis vienu svarbiausių “Pelkių paviljone”. Simbiopoetika yra teorija apie paradoksą. Tai aktualu architektūros kontekste, nes turime elgtis paradoksaliai – būti disciplinos ribose ir tuo pat metu ieškoti kitos teritorijos, dialogo su kitomis disciplinomis. Tad pelkę ir vadiname tarpdisciplinine būsena, kuomet viena koja remiesi į kietą pagrindą, o kita koja smenga į kitą pavidalą, o tokia nestabili būsena yra įdomi pačiai architektūrai.
– Jūsų kūryba nukreipta į procesus bei problemas, peržengiančias kiemo, miesto ir šalių ribas – kalbate apie klimato kaitą, karinius konfliktus, migracijos procesus, tuo pat metu ir apie dvilypį žmogaus santykį su pasauliu – žmogaus kaip piliečio ir žmogaus kaip gamtos dalies. Ar architektūra yra pajėgi spręsti globalias problemas ir sutaikyti žmoguje glūdinčias skirtingas tapatybes?
– Architektūra yra ta sritis, kuri formuoja mus kaip žmones ir piliečius. Jei per paskutinius 25-erius metus buvo investuojama į prekybos centrų architektūrą, tai ir suformavo mus kaip vartotojų visuomenę, turinčią ribotus poreikius. Jei galvojame apie civilizuotą visuomenę, besiorientuojančią į kultūrą, aplinką, planetos saugojimą, edukaciniai procesai vyksta kitur, ne tik prekybos centruose. Architektūra visąlaik sprendė globalias problemas, nes ji suprantama daug plačiau negu tik pastatas.
Pastaruoju metu aktualizuojama „tyrimo architektūra“, kuomet nekalbame apie pastatus, bet kalbamės apie architektūros įrankių taikymą, stengiantis suvokti karinius konfliktus, resursų išnaudojimą, klimato kaitos problemas. Architektūra gali padėti suvokti problemų mastą, jį padaryti akivaizdesnį. Architektūra geba vizualizuoti ne tik erdvę, bet ir laiką, bei procesą.
Pavyzdžiui, kaip suvokti agrokultūrą? Tai yra ne tik medžiaga, bet ir infrastruktūra, žmonės, technologijos. Architektūra yra kompleksiška disciplina, kurios įrankiais galime matyti ir netgi prognozuoti, kaip sukurti aplinkas, kurios mums padės išgyventi. Aišku, tai visai kas kita negu privatūs namukai ar prekybos tinklai; šiandien gyvename tokioje situacijoje, kuomet jei neinvestuosime į aplinkos kūrimą, mes neišgyvensime. Tad architektūra privalo spręsti šias problemas.
– Pelkių paviljono idėja atrodo fenomenali. Pristatysite nacionalinį projektą, nors gyvenate ir dirbate ne Lietuvoje; esate ne architektai, bet refleksijos ir veiksmai bus nukreipti į architektūrą; architektūrą, tampriai susijusią su materija ir žeme, sieksite perteikti kaip procesą ir praktiką, pakibusią tarp vandens ir oro. Siekiate provokuoti, maištauti ar ieškote naujų dialogo formų?
– Be abejo, kiekvienas menininkas, dizaineris ar architektas kelia klausimą, ar dabartiniai žmonijos veiksmai destabilizuoja jau prieš tai sukurtus dalykus. Pelkė tampa svarbi, nes gali sujudinti tai, kas yra susigulėję, priimtina. Tai nėra maištavimas, tai kritinių klausimų kėlimas ir, žinoma, naujų dialogo formų ieškojimas.
Simbiopoetika yra paieška. Tai, kaip galvoja aštuonkojis, medūza, grybas, yra svarbu, nes kitos rūšys gyveno šalia žmonių ir kaupė patirtį, o tam, kad galėtume praplėsti savo patirtį, reikia mokytis iš kitų rūšių. Per žmonijos istoriją sulaukėme katastrofinių pasekmių, nes mokėmės iš savo pačių patirties, o ją būtina praplėsti kitų istorijomis – ieškoti dialogo formų su kitomis rūšimis.
Praėjusiais metais atlikome tyrimą Islandijoje, buvusioje amerikiečių karinėje bazėje. Ten sužinojome apie slaptą tyrimą, kuriame buvo bandoma paversti žmones augalais tam, kad jie pradėtų gaminti deguonį. Šiandien tai yra įmanoma genetinių manipuliacijų pagalba. Svarstome tokį modulį daryti ir Pelkių paviljono metu.
– Šiuo metu vyksta paruošiamieji „Pelkių paviljono“ darbai: rengiama pokalbių serija, pristatymai, planuojama išleisti knygą, o ketvirtadienį Nacionalinėje dailės galerijoje prasidės Architektūros fondo rengiamas pokalbių ciklas „Hello World?“, skirtas bienalei bei tampantis sudėtine Lietuvos paviljono dalimi. Dauguma šių veiklų orientuota į dialogo kūrimą, santykio vystymą ir klausimų kėlimą. Kodėl svarbu kalbėtis apie architektūrą, Venecijos architektūros bienalę ir „Pelkių paviljoną“?
– Architektūra apima labai daug sričių, kurios sudaro mūsų aplinką bei formuoja mus kaip šalies, pasaulio ir gamtos piliečius. Kokią architektūrą kuriame, mąstome, tokiais ir būsime. Tam tikri mikrorajonai, kurie yra brutalūs, dažnai išaugina brutalius žmones. Bienalėje yra apčiuopiami įvairūs aktualūs diskursai, kadangi architektūra yra ne tik pastatai, tai ir medijos, oras, vanduo ir žemė, ekonomika, kultūra, taip pat futuristinės temos, tarkim, apsigyvenimas kitose planetose. Venecijos architektūros bienalėje mes galime stebėti kuria linkme plėtojami šie diskursai.
Kodėl svarbi bienalė? Nekvestionuojam to, jog vidurinėje mokykloje moksleiviai mokosi matematikos, užsienio kalbų, nes manom, kad civilizuotam žmogui reikia šių žinių, tad sakyčiau, jog architektūra turėtų būti tos pačios programos dalis. Šiandien architektūra tampa bendro išsilavinimo dalimi. Ši bienalė yra gera mokykla ir rekomenduočiau į ją nuvažiuoti ne tik statybininkams, architektams ir kitiems šios srities specialistams, bet taip pat žmonėms, kurie domisi aplinkos ir žmonijos išlikimo problemomis.
Pokalbių ciklo „Hello World?“, skirto Venecijos architektūros bienalei ir „Pelkių paviljonui“, pradžia – šį ketvirtadienį Nacionalinėje dailės galerijoje, 20 valandą.
Projekto komisaras – architektas Pippo Ciorra, MAXXI Nacionalinio muziejaus Romoje vyriausias architektūros departamento kuratorius. Projekto kuratoriai – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, Masačiusetso technologijos instituto Architektūros ir planavimo mokyklos tyrėjai Nomeda ir Gediminas Urbonai.
