Parodos kuratorius Vidas Poškus, paklaustas, kodėl nutarė nukreipti žvilgsnį į A.Savicko dirbtuvę, teigia, jog atsakymas labai paprastas – vieta, kurioje gimsta meno kūriniai, daug atskleidžia ir apie patį menininką.
„Kadangi esu išleidęs knygą apie menininkų dirbtuves, žinau, kas ten vyksta. Į dirbtuves dažnai žiūriu kaip į menininko vidinį pasaulį, jo antrąją „aš“ pusę. Per dirbtuvę ir norėjosi atskleisti A.Savicko asmenybę, jo kūrybos virsmus“, – sakė V.Poškus.
Pasak kuratoriaus, jiedu su parodos architekte Marija Repšyte nenorėjo sukurti konkretaus dirbtuvės modelio, juo labiau, kad per daugiau nei 50 metų trukusį kūrybinį kelią, dirbtuvių A.Savickas turėjo ne vieną ir ne dvi. Kaip teigia V.Poškus, dirbtuvės tampa metafora, o pati paroda persismelkia dirbtuvių idėja.
„Tai pirmiausia atskleidžiama per architektūrą. Kūriniai ekspozicinėje salėje yra organizuojami dirbtuvės principu: laisvai, kuriant kūrinių „mases“. Dirbtuvė yra atskleidžiama ir per pasirinktas ekspozicines medžiagas. Ča yra iš baltų, silikatinių plytų išmūryta sienelė – tokia siena buvo vienas iš A.Savicko dirbtuvių atributų. <...> Įvairaus laikotarpio A.Savicko dirbtuvėse buvo naudojama tipiška sovietinė medžiaga, vadinamoji šaliuotė. Pačios šaliuotės nenaudojom, bet buvo pasirinkta fanera, kaip natūralaus medžio koloritas, kuris buvo svarbus A.Savicko dirbtuvės komponentas.
Galų gale, čia veikia architektūriniai objektų sprendimai, pavyzdžiui, stalas, kuris A.Savicko dirbtuvėje buvo epicentras – čia buvo ir kuriama, ir susitinkama su lankytojais, diskutuojama apie meną ir kutūrą. Arba laiptų motyvas, kuris irgi yra būdingas A.Savicko dirbtuvėms“, – pasakojo V.Poškus.
Kaip teigia kuratorius, rengiant parodą tapo akivaizdu, kadA. Savickas buvo dvilypė asmenybė.
„Prisiminkime, kad jis gyveno ir sovietiniais laikais, ir nepriklausomoj Lietuvoj. O sovietmečiu dvilypumas buvo būdingas ne vienam. Vienoks Savickas buvo oficialus – parodose, knygose. Kitoks jis buvo savo dirbtuvėse, kur jis buvo kur kas atviresnis, nuoširdesnis ir intymesnis. Nepriklausomybės laikotarpiu Savickas nebijojo nieko. Nebijojo būti absoliučiai atviru ir prieš save, ir prieš žiūrovą. Tas dualizmas parodoje yra išreikštas raudonos ir baltos spalvų santykiu. Taip galime kalbėti apie oficialų ir neoficialų Savicką, atvirą ir uždarą Savicką ir pan.
Vis tik tikrai drąsiai, neutriruojant galima jį priskirti prie šiuolaikinių, tarpdisciplininių menininkų. Jis buvo atviras šiuolaikinės tapybos tendencijoms ir į jas reaguodavo“, – sakė V.Poškus.
Kalbėdamas apie kūrinių atranką kuratorius teigė, jog čia netrūko iššūkių, nes A.Savicko kūrybinis palikimas – didžiulis: „Kriterijai buvo keli. Pirma, rodome kūrinius, kurie siejasi su menininko dirbtuve. Taip pat norėjosi atskleisti įvairius Savicko kūrybos etapus ir vingius. Tai taip buvo vienas iš kriterijų – rodyti kažkurio laikotarpio ryškesnius ar net žymesnius kūrinius. Kitas dalykas, vizualumas. Paveikslus vėrėm kaip žemuoges ant smilgos, norėjome, kad jie vizualiai kalbėtųsi vienas su kitu.“
Kuratorius teigimu, didžioji dalis kūrinių buvo pasiskolinta iš Augustino Savicko šeimos kolekcijos. Taip pat prisidėjo Nacionalinis dailės muziejus, M.K.Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcionieriai.
Paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki kitų metų sausio 26 d.
