Tėvynėje R.Bartkaus pavardė nėra tokia garsi kaip Niujorke, kuriame jis gyvena 26 metus. JAV R.Bartkus yra žinomas kaip populiarių laikraščių, tokių kaip „The New York Times“, „Harper's“, „Boston Globe“ bei daugelio kitų, iliustracijų kūrėjas, kurios pelnė ne vieną apdovanojimą. Pasaulyje R.Bartkus atpažįstamas dėl parodų, surengtų Vienoje, Lenkijoje, Kijeve, Šveicarijoje.
Lietuvoje jis jau keturias vasaras rengė meno simpoziumą „Malonny – Marijampolė, Londonas, Niujorkas: idėjų migracija“ – tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai tapė ant miesto pastatų sienų. „Mūsų projektas pamažu auga, daugėja ir išpieštų pastatų skaičius. [...] Kitais metais švęsime projekto penkmetį, o Marijampolė bus Lietuvos kultūros sostinė, tad galvojame padaryti kažką stipriau, gražiau ir daugiau“, – žada R.Bartkus.
Kada sukūrėte projektą „Malonny – Marijampolė, Londonas, Niujorkas: idėjų migracija“ ir koks jūsų tikslas?
– Šiemet „Malonny“ Marijampolėje lankėsi jau ketvirtus metus. Šis projektas yra tęstinis, o jo tikslas – į miestelį atvežti kitokią patirtį turinčius žmones iš Niujorko bei Londono. Jie yra savo sričių specialistai, kurie gebėjo praturtinti mažo miesto gyvenimą.
Kodėl sugalvojote piešti ant pastatų? Skaičiau, kad vėliau miestą papildė ir kiti projektai.
– Kai planavome projektą, pagrindinė idėja buvo atvežti menininkus. Vėliau galvojome, ką jie galėtų nuveikti – daryti skulptūras, piešti ir pan. Tačiau nusprendėme, kad efektingiausias ir pigiausias būdas yra sienų tapyba. Ji reikalauja mažiausiai finansų, bet duoda didžiausią naudą miestui. Išpiešta pastato siena, pro kurią praeini, tampa traukos objektu, ji pasidaro ypatinga, sukuria savo nuotaiką.
Kai į Marijampolę kviečiu menininkus, visada sakau, kad jie turės pačius nuostabiausius pagalbininkus – miesto jaunimą. Be jų pagalbos per penkias dienas, paskirtas šiam projektui, mes nepajėgtume pabaigti darbų. Aišku, tai naudinga ir pačiam jaunimui, kuris prisideda prie pastatų gražinimo, gauna įgūdžių, auga kaip miesto šeimininkas.
Kai nusprendėme tapyti sienas, pagalvojome, kad trūksta muzikantų bei kompozitorių. Per pirmą „Malonny“ projektą atvežėme kompozitorių Fast Forward. Marijampolė turi nuostabų cukraus fabriką (kurį dažniau reikėtų išnaudoti kultūriniams renginiams), tad jame surengėme „Feeding Frenzy“ pasirodymą [vienu metu skambėjo muzikos garsai ir buvo ruošiami įvairiausi patiekalai – LRT.lt]. Nors renginys buvo sėkmingas, visa produkcija kainavo daug, todėl to nepakartojome.
Bekalbant su atvykusiais menininkais gimė dar viena idėja – apšviesti Jono Basanavičiaus aikštę, kuri naktį atrodė tarsi negyva. Sugebėjome įtikinti marijampoliečius, kad ši investicija pasiteisins ir padarys aikštę gyvesnę. Projektas kainuoja daug, miestas negali skirti tiek lėšų, todėl jį išskaidėme į kelis etapus ir vykdome kiekvienais metais.
– Kas sudaro „Malonny“? Kiek jūsų yra?
– Kiekvienais metais aš kviečiu vis kitus dailininkus, kad matytųsi skirtingas braižas, koncepcijos. Nekinta minėtojo apšvietimo projekto dizaineris Kacperas Dolatowski. Iš viso jau yra dalyvavę apie 20 dailininkų, jie tapo Marijampolės patriotais. Iš tiesų pirmaisiais metais niekas netgi nežinojo, kur yra šis miestas. Tačiau dabar, kai projektas tęsiasi jau ketverius metus ir mes turime ką parodyti, kur kas lengviau prisikviesti menininkus.
– 2014 m. pasirodė pirmieji jūsų piešiniai Marijampolėje. Kodėl pasirinkote Suvalkiją?
– Tai nebuvo mano siūlymas, mane susirado Marijampolės „Arvi“ grupė, jie norėjo pagražinti miestą. Aišku, visos idėjos atsiremia į finansavimą – dideliame mieste reikalingos ir didelės finansinės investicijos. Marijampolė – mažas miestelis, per penkerius metus laisvai galima sukurti naują vaizdinį. Mes buvome labai laimingi, nes tiek mums, tiek Marijampolei pasisekė, kadangi miestas turi stiprių verslų – „Arvi“, cukraus fabrikas, „Statybos ritmas“ ir kt. Mes dirbame be atlygio, o viskas kainuoja, todėl įmonės padėjo realizuoti idėjas.
– Suprantu, dėl ko projekte dalyvauja Marijampolė bei Niujorkas. Tačiau kodėl įsiterpia ir Londonas?
– Paprasčiausiai pora mano draugų, kuriuos kviečiau į Suvalkiją, dirba Londone. Neturėjau kontaktų nei Paryžiuje, nei Madride, todėl taip ir išėjo.
– Kaip nusprendžiate, kokį piešinį ir kur Marijampolėje nupiešti?
– Visų pirma, prieš kiekvieną „Malonny“ Marijampolės savivaldybė duoda sąrašą pastatų, ant kurių būtų galima tapyti. Paprastai jų būna daugiau, nei mums reikia, tad atrinktiems dailininkams siunčiu numatytus pastatus, jie nusprendžia, kuri siena tiktų tam tikriems planams. Būna atvejų, kai pačios sienos sukelia naujų idėjų. Visą laiką vyksta derinimas.
– Kaip suprantu, tos idėjos nėra planuojamos ilgą laiką, o gimsta spontaniškai?
– Dažniausiai taip. Kaip pavyzdys tiktų prie viešbučio „Mercure“ esantis pastatas. Tai pirmas mūsų piešinys, pavadinimu „Nežemiška simfonija“. Jį įkvėpė apleistas namas, aptrupėjusiomis sienos. Darbo „Tekantis gyvenimas“ idėja gimė pamačius užtvanką: pagalvojau, kad būtinai kažką reikia sugalvoti su vandeniu. Piešiau ir „Povandeninį laivą“, nes praėjęs pro tą vietą [Poezijos parką – LRT.lt] pamaniau, kad tilto pastolis atrodo kaip iškilęs povandeninio laivo bokštelis. Paskutinis būtent šios vasaros darbas, kuriame Leonardas Cohenas laukia autobuso į Vilkaviškį, nėra susijęs su vieta, kurioje nupieštas. Ant sienos pavaizduotų Bobo Dylano ir L.Coheno šaknys – Suvalkijoje, tas darbas yra sąsaja su šiuo kraštu.
Nors pirmojo mūsų piešinio „Nežemiška simfonija“ nebėra [namas buvo renovuotas – LRT.lt], o nuo užtvankos pastato nutrupėjo tinkas ir dažai, kitais metais darbas bus atnaujintas. Taip jau yra su gatvės menais – jie neamžini.
– Kurie dar Marijampolės pastatai bus papuošti piešiniais?
– Mūsų projektas pamažu auga, daugėja ir išpieštų pastatų skaičius, tikimės, kad kitais metais galėsime papuošti dar daugiau namų – planuose yra policijos bei buvusio prekybos centro „Gulbė“ [esančio J.Basanavičiaus aikštėje – LRT.lt] pastatai. Kitais metais švęsime projekto penkmetį, o Marijampolė bus Lietuvos kultūros sostinė, tad galvojame padaryti kažką stipriau, gražiau ir daugiau.
– Kokie suvalkiečių įspūdžiai? Juk ne kiekvienas supranta gatvės menus.
– Tie, kurie nesupranta, tikriausiai nežiūri. Tačiau dirbant dažnai prieidavo marijampoliečiai ar miesto svečiai ir entuziastingai mus palaikydavo.
– Žurnalistikos institute mus moko, kad naujienos mėtosi po kojomis. Jums taip pat nauja idėja nukrenta iš dangaus?
– Įkvėpti gali bet kas. Kartais sienų nuotraukos, kartais žinios apie kraštą, kartais žmonių posakis ar perskaitytas žodis.
– Dažnai žmonės painioja grafičių ir gatvės menų sąvokas. Paaiškinkite, kuo skiriasi šie dalykai.
– Grafičiai daugiau yra purškimas ant sienų, kaip aš sakau – deginimas. Tiek grafičiai, tiek gatvės menai turi savas technikas, kalbas ir išraiškos būdus, kurie kartojasi, todėl kartais atsibosta žiūrėti į tą patį. Tačiau, kai kviečiu menininkus projektui, nesirenku vien gatvės menininkų. Kai kurie iš jau dalyvavusių net nepiešę ant pastatų. Renkuosi įdomius žmones, nes tada sulaukiu įdomių rezultatų.
– Ar grafičiai – viena iš „kultūros“ dalių? Kodėl?
– Be abejo. Nes tai žmonių mąstymas, ekspresija. Jie išreiškia savo jausmus vizualiomis priemonėmis.
– Ar nelegalius piešėjus galima vadinti menininkais?
– Taip. Manau, ir jie patys save laiko menininkais. Aišku, daug kas priklauso nuo to, kiek įdomus tu esi. Tokie dailininkai kaip Jeanas-Michelis Basquiat ar Banksy pradėjo nuo gatvės menų ir niekas dabar nekvestionuoja, ar jie menininkai. Grafičiai yra viena iš formų, ką nors pasakyti kitiems, todėl, jei žmogus turi ką pasakyti, nesvarbu, kur jis tai daro – tapo ant drobės ar ant namo.
– Vis grįžtate kurti Lietuvai. Kodėl emigravote?
– Išvykau todėl, nes Niujorke viskas buvo įdomiau nei tuo metu Lietuvoje. Dabar Lietuva visai kitokia, todėl nežinau, ar šiuo metu važiuočiau į JAV, bet tuo metu net nekilo klausimų.
– Skaičiau, kad esate 50 litų kupiūros dizaineris. Tiesa, daugelis net nežino šio fakto.
– Dar ir dabar žmonės man atneša 50 litų banknotą, o aš ant jo pasirašinėju. Ir jiems, ir man įdomu. Kupiūra tikrai ilgai cirkuliavo Lietuvoje, bet man tikrai negaila, kad dabar įvestas euras. Buvo smagu dirbti kuriant 50 litų dizainą, džiaugiausi, kad jis buvo išleistas ir naudojamas, tačiau tai buvo taip senai, todėl dabar nejaučiu jokių sentimentų.
– Sunku suskaičiuoti ar trumpai nupasakoti viską, ką esate nuveikęs. Įvardinkite, kuris jūsų darbas jums asmeniškai turi didžiausią reikšmę?
– Man artimiausi ir brangiausi tie, kurių dar nesu padaręs. Kai padarai darbą, jis pasidaro mažiau įdomus. Tu įvykdai, ką norėjai, ką planavai, ir viskas tuo baigiasi. Todėl įdomiau galvoti apie būsimus darbus, jie man kur kas svarbesni.
– Tai ką jūs dabar veikiate?
– Dabar darau seriją savo piešinių, kuriuos buvau apleidęs. Man visada patiko piešti ant popieriaus, todėl tęsiu. Taip pat tapau, nes dėl įvairių priežasčių ir tai buvau apleidęs. Labiausiai noriu susitelkti ties projektais, kuriuos galėčiau atlikti pats vienas. Viešieji darbai turi ir privalumų, ir sunkumų, todėl dabar norisi sėdėti savo studijoje, užsidarius nuo visų kitų. Taip pat pradėsiu ruoštis „Malonny“ projektui bei kitiems sumanymams, nes jiems reikia finansavimo. Darbų tikrai netrūksta.
