Kaip pasikeitė T.Cern kūryba, kauniečiai galės išvysti jau kovo 29 d. – belaukiant atsakymo, ar Kaunas 2022 m. taps Europos kultūros sostine, Rotušės aikštėje iškils įspūdingo dydžio instaliacija „Black Balloons“, vėliau iškeliausianti į Veneciją, Niujorką, Vankuverį ir Taipėjų.
Kodėl pradėjo rinktis naujas kūrybos priemones ir kaip sukūrė „Black Baloons“ T.Cern pasakoja 15min.
– Išgarsėjote kaip fotografas, tačiau ilgainiui pasukote į kitą sritį, pradėjote kurti konceptualesnius šiuolaikinio meno kūrinius. Kodėl radosi šis pokytis?
– Baigęs architektūros studijas dirbau architektu, tačiau netrukus supratau, kad noriu daugiau kūrybinės laisvės. Tada, visai netyčia, atsirado fotografija, tačiau ties ja nesustojau, nes to niekada ir neplanavau daryti. Tai buvo vienas iš eksperimentų, naujos medijos ir naujo kūrybos būdo įvaldymas – daug išmokau, bet supratau, kad pati kūrybos priemonė riboja mano kūrybinę laisvę ir todėl nusprendžiau išbandyti kažką naujo.
Visada norėjau naujų iššūkių. Kai po architektūros nusprendžiau visiškai pakeisti sritį, visi mane atkalbinėjo, tačiau man įšokti į naujus vandenis buvo labai įdomu.
– Kada pajutote norą keisti kūrybos priemones?
– Galiu atsakyti labai tiksliai – 2013 m. sukūriau fotodokumentinį projektą „Komforto zona“, kuriame fotografavau žmones paplūdimyje. Į jį dėjau nemažai vilčių, tikėjau, kad jis turės pasisekimą – vos tik jį paleidau į pasaulį, mano lūkesčiai pasiteisino. Atsirado nemažai galimybių rengti parodas, publikacijų užsienio spaudoje.
Tačiau tuomet dingo sportinis interesas, azartas. O manau, kad bet kokioj srity, juo labiau kūrybiniame darbe, jis yra labai svarbus. Tada nusprendžiau, kad noriu išbandyti ką nors naujo.
Visada norėjau naujų iššūkių. Kai po architektūros nusprendžiau visiškai pakeisti sritį, visi mane atkalbinėjo, tačiau man įšokti į naujus vandenis buvo labai įdomu. Tas stresas, savęs išbandymas man buvo patrauklus. Taip nutiko ir su fotografija.
Aišku, perėjimas nebuvo labai greitas. 2013 m. sukūriau „Komforto zoną“ ir tik 2016 m. pristačiau tuos projektus, kuriuos darau dabar. Prireikė poros metų pereinamojo laikotarpio, kad suprasčiau, ką ir kaip noriu daryti. Turėjau galimybę neskubėti ir to nedariau.
– Žvelgiant į jūsų naujuosius darbus susidaro įspūdis, jog šiandien linkstate į tarpdiscipliniškumą. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?
– Specialiai to nesiekiu. Turbūt tiesiog yra dalykai, kurie tave veikia, klausimai, į kuriuos ieškai atsakymų ir ne visada tai darai sąmoningai.
Fotografijoje viskas labai apčiuopiama, realu, vaizdai yra aiškiai protu suprantami ir kūrybinė kalba yra labai racionali. Galbūt mano šiandieniniai darbai yra konceptualūs ir tarpdisciplininiai, nes atitolau nuo fotografijos, kuria jau pasisotinau. Dabar noriu kalbėti ne apie tai, kas yra aiškiai suprantama, bet veikiau apie antropologinius reiškinius paliečiančius dalykus. Apie tai, kas mus veikia – ir nebūtinai dėl aiškių priežasčių.
– Ar palikus nuošalyje fotografiją kito jūsų kūrybinis procesas?
– Esu iš tų žmonių, kurie netiki mūzomis, įkvėpimais ir panašiais dalykais. Manau, kad nemažą bet kokio kūrybinio proceso dalį užima tiesiog darbas. Kuo daugiau dirbi, tuo esi produktyvesnis, kuo esi produktyvesnis, tuo geriau „išdirbi“ savo idėjas. Tad mano kūrybinis procesas tiek dirbant su fotografija, tiek dabar yra nuolatinis darbas ir naujų idėjų generavimas, kitų menininkų stebėjimas, keliavimas po parodas. Atsikeliu anksti ryte, keliauju į studiją, dirbu iki vėlyvo vakaro. Grįžęs ir užmigdęs vaikus toliau tęsiu darbus.
Kuo daugiau dirbi, tuo esi produktyvesnis, kuo esi produktyvesnis, tuo geriau „išdirbi“ savo idėjas.
– Paminėjote kitų menininkų stebėjimą – kokie autoriai jums įdomūs, kieno kūrybinį kelią aktyviai sekate?
– Neturiu penkių autorių, kuriuos seku, kuriais žaviuosi ir apie kurių tiesioginę įtaką savo darbams galėčiau kalbėti. Aš seku viską, ne tik vizualiuosius menus, bet ir muziką ar kiną. Visa tai įkvepia, visi kūrybos procesai yra gan panašūs. Nuvažiavus į bet kurį pasaulio miestą nesirenku vien modernaus meno muziejaus – klasikinė tapyba mane taip pat žavi.
Net ir po kelių mėnesių vyksianti „Komforto zonos“ paroda Hagoje vyks garsiam klasikinės tapybos atstovui dedikuotame muziejuje. Visa tai man yra labai įdomu. Vienais dalykais žaviesi, nes jie tau parodo kažką naujo, kitais – nes jie tave moko pagrindų, moko standartų, kuriuos kiti vėliau laužo.
– „Black Baloons“ – instaliacija, kuri jau netrukus bus pristatyta Kaune. Kaip gimė mintis sukurti šį kūrinį?
– Mintis kilo labai netikėtai, studijoje dirbant su kitais projektais. Po ranka pasitaikė keletas balionėlių ir man pasidarė įdomu, ar galima sujungti du balionus tarpusavyje, vieną pripildant helio, kuris keltų į viršų, o kitą pripildant sunkių dujų, kurios balionėlį, skrendantį į viršų, laikytų prie žemės. Tai padaręs balionėlius surišau ir padėjau studijoje. Tas mažas eksperimentas mane labai sudomino ir nustebino, jaučiau vaikišką atradimo džiaugsmą.
Balionėlius nufotografavau telefonu ir įkėliau į Instagramą, Facebooką – man tai yra platformos, kurios kartais leidžia pasitikrinti savo idėjas. Šįkart atsirado tikrai nemažai susidomėjimo, tuomet nusprendžiau, kad šią idėją verta vystyti toliau. Pradėjau formuoti naujas kompozicijas, balionų skaičius pradėjo augti. Savo studijoje pasistačiau keletą konstrukcijų, pvz., tokią, kurioje balionai visiškai nesiliečia nei prie žemės, nei prie sienų – sukūriau stiklinį kubą, kuriame balionėliai tarsi levituoja nesvarumo būsenoj.
Patys pirmieji darbai ir tapo projekto pagrindu. Juo greit susidomėjo užsienio spauda, aprašė įtakingi internetiniai meno, dizaino leidiniai. Tuomet ėmė atsirasti meno institucijos, išreiškusios norą bendradarbiauti.
Projektas, o taip pat ir balionų masteliai, pradėjo augti. Gvildeni tą pačią temą, o kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių – ir tuo įdomiau. Net ir šiandien prie to dar dirbu, projektas vis dar tęsiasi. Ir niekas nežino, kaip jis atrodys po kokių metų.
Tas mažas eksperimentas mane labai sudomino ir nustebino, jaučiau vaikišką atradimo džiaugsmą.
– Ar augant projektui keitėsi ir jūsų santykis su juo? Apie ką suvokėjui, jūsų manymu, kalba „Black Baloons“?
– Aiškių idėjų, paslėptų minčių mene nėra labai daug, žmonėms tik iš šalies taip dažnai gali atrodyti. Šis atvejis irgi toks – kūrinyje nėra aiškios idėjos.
Tu, kaip žiūrovas, patenki į galerinę erdvę, kurioje yra keli šimtai balionėlių, išdėliotų kaip kompiuterinėje grafikoje – ir tuomet sužaidžia labai daug dalykų. Balionėliai performuoja erdvę ir tu joje pradedi jaustis kitaip, tarsi dalyvaudamas virtualioje realybėje.
Kaune, Rotušės aikštėje, balionas bus trijų metrų dydžio, vos telpantis į standartinę gyvenamąją patalpą, prie jo bus tvirtinamas dar vienas trijų metrų dydžio balionas, kylantis į penkių šešių metrų aukštį – tuomet atsiranda savotiškas mistikos pojūtis. Būdamas prie tokių gabaritų objektų permąstai savo vertybes ir savo poziciją pasaulyje.
– Instaliacija bus pristatyta belaukiant atsakymo, ar Kaunas taps 2022 m. Europos kultūros sostine. Koks yra jūsų paties santykis su Kaunu?
– Gyvenu Vilniuje, bet man Kaunas labai patinka, Kaunas man yra kaip mini atostogos. Nuvažiuoji į traukinių stotį, sėdi į naują, gražų traukinį, kuris tave per valandą nuveža iki Kauno, išlipi ir patenki į miestą, kupiną kultūros ir gražios architektūros. Kaunas man kelia tik labai geras asociacijas ir visad su mielu noru grįžtu į šį miestą.
