– Pastaruoju metu vis dažniau bent jau menininkų apsupty girdžiu apie norą išbandyti įvairias medžiagas ar žoleles, kurios, manoma, ilgiau jas naudojant, turėtų įtakos mąstymo tėkmei, kūrybai ir kasdieniam buvimui. Pjesėje „Alaus metafizika: žmonių ir mikroorganizmų simpoziumas“ (2016) rašai apie žinojimo fermentacijos galimybes, alaus sudėtį ir jo vartojimo įtaką patiriant pasaulį. Kaip suvokimas, kad esi ne nuo kitų atsietas individas, bet daugybės mikroorganizmų erdvėlaivis, keičia tavo kasdienybę?
– Aš ir toliau tęsiu tyrimus, bet supratau, kad man pačiam nebūtina kliunkint alų. Man tai yra įrankis ir tam tikras minties pratimas. Performansų metu gamindavau ir dalindavau gyvą alų. Su visom bakterijom, mikroorganizmais, mielėm, kurios padėjo sufermentuoti tą konceptualų skystį. Pats gi ten nefermentuoji, tai mikroorganizmai atlieka tą medžiaginę transformaciją.
Bet kai lankytojai, klausydami pasakojimo, paragauja alaus, ir kai jis pasklinda po kitus kūnus, atsiranda santykis su mikroorganizmu kaip su kitu. Žmonės taip negalvoja, nes tiesiog ateina į atidarymą, ragauja, klausosi pasakojimo, bet jeigu šiek tiek jautriau apie tai pagalvoji – tai nėra bet koks receptas. Tai yra tam tikra žolelių receptūra būdinga tam tikram istoriniam laikotarpiui ir mąstymo būdui, kuri veikia maždaug pagal mano sumanymą, ir veikia santykyje su mielėm, kurias lankytojai išgeria kartu. Apie tai ir erdvėlaivio metafora – po to vakarėlio besinaudodamos lankytojų kūnais jos pasklinda po visą miestą.
– Skirtinguose darbuose užsimeni apie paties pramanytą slaptąjį „Pentino klubą“. Kalbant įvairias apie draugijas, iškart prisimenu Virginios Woolf knygą „Three Guineas“ (1938) ir jos kritiką įvairiems rateliams, poreikiui kasdien segėti kokį nors ženklelį, pripažinimo siekimui, nuolatiniam konkurencijos ir pavydo kurstymui. Ką tu apie tai manai? Kodėl nusprendei įkurti šį klubą?
– Aš norėjau sukurti personažą, alter-ego – veikėją, kuris man leistų išsivaduot iš tų ratelių jungo. Pavadinimą pasiskolinau iš Witoldo Gombrowicziaus romano „Transatlantas“ (1953). Ten sušmėžuoja ir trijų draugų kompanija – „Pentino klubas“, bet iš šios knygos naudoju tik motyvą. Kadangi ir pats esu jodinėjęs, daug galvojau apie raitelį, kuris turi pentiną, bet nebeturi žirgo.
Tu jau nebe žirgą dresuoji, bet pats save – „nuolat būk produktyvus, sėkmingas“.
Jei nori kontroliuot žirgą, naudodamas pentinus, gali sukelti jam skausmą ir taip priversti paklusti tavo nurodymams. Bet jeigu daug jodinėji, po kurio laiko tau jų nebereikia. Tu dėvi tuos pentinus, o žirgas jau žino, kas laukia, jeigu neklausys. Tai reiškia, kad tada tas skausmas jau tampa internalizuotas.
Panašiai kaip filosofo Michelio Foucault panoptikumo atveju. Tu esi stebimas ir po truputį – kadangi nežinai, kada tave stebi, o kada ne, pats save pradedi visą laiką stebėti ir disciplinuoti. Taip pat yra ir su visa šiuolaikybe. Pentinas yra tokia pat metafora. Nebėra žirgų. Tie raiteliai, ta „Pentino draugija“ – jie arba vienas kitą tramdo arba užsiima savitramda. Tu jau nebe žirgą dresuoji, bet pats save – „nuolat būk produktyvus, sėkmingas“, „atitik kokią nors nerašytą naują bangą, trendą, dar kažką“.
Toks tempas ir sau keliami reikalavimai... Kai studijuoji, tikiesi, kad būsi kuriantis menininkas, kursi kūrinius ir gyvensi iš to. Tai yra tavo darbas, aistra, hobis – viskas. Ir po to, kai suvoki, kiek tai gali kainuoti... Tiek žmonių baigia akademijas, yra tūkstančiai contemporary artists. Ir tų kurie pasiekia tam tikrą galimybę rodyt savo kūrinius, gauna užsakymų, eksponuoja savo kūrinius – labai mažas procentas. Tada kyla klausimas: „O ką visi likę daro?“ Jie visi vis tiek turi tą viltį ir tikėjimą tuo ką daro, kuria kūrinius... Ir labai lengva persitempt.
Aš tiesiog galvoju, kaip svarbu nebūti suviliotam vien tų sėkmės idėjų, bet kartais vertinti ir tai, kad tu gali kurti, studijuoti, ieškoti pats – be greito patvirtinimo iš meno lauko, su tam tikru lėtu, mąsliu, gilesniu žvilgsniu, ilgalaikiais sumanymais, gal net viso gyvenimo projektu. Kaip daug kartų svarbiau yra plėtoti savo kūrybinį kelią be to fast forward patvirtinimo, kad tu jau čia kažką gerai darai. Nes jeigu neprisiriši prie savo motyvų, dėl kurių išvis atėjai į tą lauką, bet pamatai, kad jie neveikia, ir pradedi ieškot kažkokių pakaitalų, atsiranda plyšys.
Gali nebežinot, ar tau patinka tai, ką tu darai, bet matai, kad tai užtikrina sėkmę. Gal trumpoj perspektyvoj tokia strategija ir pasiteisina, bet labai greitai gali savimi nusivilti. Manau, kad kartais meninė pozicija gali būti atsisakymas kažką daryti – lygiai tokia pat produktyvi arba potencialiai kūrybiška, nei kažkoks nuolatinis produktyvumas viso kito sąskaita.
– Pastebėjau, jog ne viename darbe iškeli greitumo, poreikio būti nepaprastai uoliu ir produktyviu, problemą, ieškai būdų sulėtėti, atgauti jėgas. 2019 m. gegužę ŠMC skaitykloje pristatei parodą pavadinimu „Sanatorija“. Ar sutiktum, kad šiandien menininkų rezidencijos yra tos vietos, kur esi mažiau blaškomas kasdienių reikalų, gali rasti laiko susikaupti darbui ar pailsėti?
– Galiu tik teoriškai svarstyti apie šį klausimą, nes nesu dažnas rezidencijų lankytojas, bet rezidencijų tinklo atsiradimas yra susijęs su tam tikrom meninėm tendencijom ir kultūros kaip labiau nomadiško reiškinio plėtra. Menininkai tapo atviros visuomenės agentais. Jie atvyksta į lokacijas kaip kokie naujieji misionieriai ir platina idėjas, puoselėja mainus. Tam atsiranda ir įvairūs mobilumo finansavimai – kad pasakojimai nebūtų tik lokalūs.
Tuo pačiu metu labai svarbus ir pats aplinkos pakeitimas... Galime prisiminti ir situacionistų dérive, ar dar ankstyvesnius flâneurs – tuos visus slampinėtojus. Kasdienėje aplinkoje su lokacijomis susikuria psichologinis ryšys arba nusistovi tam tikros veiklos, kurios kaip siurbėlės siurbia energiją.
Aš mėgstu atlikti tokį pratimą. Pagalvot apie tai, kaip 365 dienas per metus, gyvenant Vilniuje, atrodo mano maršrutai. Paaiškėja, kad mano Vilnius yra kelios gatvės su tam tikrom trajektorijom, darbovietėm, keliais barais, studija ir kartais išvykom kažkur kitur. Ir kiekviena ta vieta pradeda asocijuotis su tam tikrom emocijom, draugų ratu, su veiklos pobūdžiu, ir visas mano gyvybiškų jėgų kiekis išdalinamas į tas lokacijas. Bet kai kažkur išvyksti, ir staiga netenki visų tų ryšių, turi pradėt veikt visiškai kitu būdu. Nors galvoje išsiveži visą tą erdvės schemą, bet ji nebeatitinka patirčių naujoje vietoje ir turi vėl naują dinamišką santykį megzt, arba kaip tik, ilsėtis. Tada gali ir visiškai kitokių rezultatų tikėtis nei kartodamas tuos pačius nusistovėjusius algoritmus.
– Savo darbuose esi jautrus istorijos materialumui ir daugiasluoksniškumui. Istorijos audinį tyrinėji miesto architektūroje, pavyzdžiui, su kolegomis NDG kuruotoje parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ (2017). Šią vasarą projektų erdvėje „Editorial“ pristatytoje parodoje „Skersvėjo klajonės“ tavo protagonistas užsimena, jog jau išmoko būti tarp griuvėsių. Ką tau pačiam reiškia gyventi tarp griuvėsių, ekologinės krizės ir istorinės užmaršties laikais?
– Kalbant apie architektūrą, man ji neatskiriama nuo socialinių santykių ir skirtingų pasakojimų, mitų. Architektūra tai tūriai, erdvės, ritmas mūsų gyvenimo patirtims, tam tikras fonas, miestovaizdis. Pavyzdžiui, gyvenant Vilniuje, neįmanoma išvengti kitų mitų apie tą patį miestą.
Žydiško Vilniaus, lenkiško Vilniaus, Viduramžių Vilniaus, lietuviško Vilniaus, gudiško Vilniaus ir kt. Įdomiausia, kad kartais tie pasakojimai net nesusiduria, nes žmonių grupės puoselėjusios ar primetusios skirtingus mitus su kiekvienu geopolitiniu lūžiu buvo žudomos, tremiamos, represuojamos, repatrijavo ar persikėlė svetur.
Šiandien mes jau pradedam bandyti kažkaip juos studijuoti, bet įvairiais laikotarpiais tos bendruomenės galėjo būti uždaros – ortodoksiškos, atsitvėrusios vienos nuo kitos, ir tie mainai nebūtinai taip stipriai vyko. Naujieji vilniečiai atvyko su vėl kitu pasakojimu. Jie irgi neskuba įsileisti kitų mitų apie Vilnių, patyrinėti gilesnius sluoksnius. Tarsi Vilnius būtų prasidėjęs tik su mūsų karta, o mes turėtume atsakymus į visus klausimus.
Rengiant parodą „Skersvėjo klajonės“, po karantino patirties ir po visų tų nesibaigiančių zoomo konferencijų, labai norėjosi grįžti prie materialumo, prie tokių pirminių medžiagų kaip tinkas, glaistas. Parodoje pristatytą erdvinę kompoziciją galima ir freska vadinti – piešiniai ant sienos, ant tinko. Bet kada jie pakimba ore ir viskas pasidaro taip trapu, išviešinamas pretenzijos į amžinybę trapumas.
Nepaisant to, kad kalbu apie istorijos gelmę, mane dažnai domina nyksmo arba dūlėjimo grožis. Kai suvoki, kad tu tuoj pat atsidursi vienam iš tų sluoksnių, tai tada supranti, kad jų yra ir daugiau, ir jie visi kažką pasakoja. Daug kas, ką mes šiandien prikeliam iš užmaršties, yra labai aktualu. Nesudėtinga lengva ranka viską suvaryt į šiukšlyną, bet taip daug prarandama. Labai gerai yra dulkes nupūsti, ir radinius išrūšiuoti, ir tada gali paaiškėt, kad kai kurie dalykai, nepaisant to, kad jie yra iš tų gilesniųjų sluoksnių, jie nėra mažiau woke.
Šis pokalbis – renginių ciklo „Meno pievos“ dalis. Projektas rengiamas kūrybinių industrijų parko Pakrantė (dabar Tech Arts) bendradarbiaujant su meno, rezidencijų ir edukacijos centru Rupert. Projektas yra remiamas Lietuvos kultūros tarybos.
