Orlovska siekia savo žiūrovui užminti mįslę, parodyti neatskleistas senojo pasaulio ir būties paslaptis. Naujausioje Orlovskos parodoje „Ša naqba īmuru“ kūrėjai svarbu ne tik pristatyti savo kūrybą, bet ir apgyvendinti ją erdvėje. Tai padaryti padeda specifinis kvapas, raminanti muzika, kūrybos spalva – sodriai mėlyna, kuria apšviesta mažytė „Pamėnkalnio galerijos“ salė.
– Jūsų naujos parodos „Ša naqba īmuru“ anotacija ganėtinai konceptuali. Kaip pati apibūdintumėte parodą keliais sakiniais?
– Manau, kad parodos anotacija yra abstrakti vien tam, kad paliktų daugiau vietos žiūrovo interpretacijai. Man pačiai labiausiai rūpėjo santykis tarp medžiaginio kūrinio patyrimo ir nematerialios, efemeriškos energijos. Sujungti tai, ko mes negalime apčiuopti, ir patirti tai kartu su meno kūrinio fiziniu pavidalu.
– Koks jūsų tobulas rytas?
– Ko gero, kai labai gerai žinau savo dienotvarkę ir nuo jos nenukrypstu. Kai yra kolonėlė ir gera muzika. Turbūt tokie paprasti dalykai.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
– Iš tiesų, jis labai nuobodus. Tiesiog labai ilgai sėdžiu krėsle ir galvoju, mintyse konstruodama darbą. Tai seka labai daug planavimo. O likęs laikas skirtas logistikai, techniniam kūrinio padirbimui. Ir čia visai nėra jokios romantikos. Paprasčiausiai, reikia surasti profesionalus, kurie yra pajėgūs suvaldyti projektą. Tad šiai daliai man prireikia įvairių žinių, kurios net nėra iš meno srities. Todėl šio proceso net nepavadinčiau kūrybiniu. Tai konceptualus, tikslingas ir apibrėžtas procesas.
– Kaip menininkė jūs neturite žmogaus, kuris už jus atliktų vadybines pareigas. Su kokiais iššūkiais susiduriate, kai esate ne tik menininkė, bet ir vadybininkė?
– Pati nemaloniausia dalis turbūt yra kitoks skirtingų žmonių laiko planavimo suvokimas. Kai kuriems yra daug parankiau atlikti darbą dieną prieš susitartą terminą. Ir tai natūraliai daro įtaką ir mano planams. O man patinka, kai viskas būna padaryta iš anksto. Tad tikriausiai kitų skubinimas yra vienas didžiausių iššūkių.
– Kada „gimsta“ jūsų kūrinys? Kai jau turite idėją galvoje, kai jis pakabinamas parodos erdvėje ar kai susitinka su pirmuoju žiūrovu?
– Manau, kad kiekvienoje fazėje, kurią įvardijai, įvyksta „gimimas“ ir jo vis kita forma. Tačiau kai užsimezga idėja, tai jau yra kūrinys. O kokią formą ar kūną įgaus kūrinys – tai procesas, man pačiai formaliai labiau suvokiamas negu idėjinė plotmė, kurioje galima paskęsti į begalybę išsišakojimų. Ir būtent šis išsivalymas, kai surandi, ką tau konkrečiu kūriniu svarbu pasakyti, ir yra darbo „gimimas“.
– Kada jūsų kūrinys yra pabaigtas? Ar būna, kad po kurio laiko sugrįžtate ir kažką pakeičiate?
– Pakeisti nėra galimybės. Tokia mano darbo specifika: kaip buvo suplanuota, taip finale ir bus. Todėl planavimas užtrunka ypač ilgai. Mano kūriniai pasižymi idėjos ir formos grynumu. Nes proceso pradžioje man iškart aiškūs matmenys ir medžiaga. Nebent tenka kažką pakeisti darbus eksponuojant. Na, pavyzdžiui, varžteliai netinka ar darbas užima per daug vietos. Tuos nedidelius pakeitimus dažniausiai diktuoja parodos erdvė, architektūra, kvapas ar garsas.
– Jūsų darbuose persidengia įvairios medžiagos, susitinka skirtingos tekstūros. Kuo jums svarbus susitikimo, akistatos momentas?
– Manau, kad man medžiaga, visų pirma, svarbi kaip idėja. Kiekviena medžiaga su savimi atsineša be galo platų kontekstą ir tai galima panaudoti. Jeigu aš naudoju lininę drobę, tai siejasi su mano tapybine praeitimi, natūralumu, organiškumu. Jei yra naudojama saulės celė, tai tampa nuoroda į infrastruktūrą. Prieš tai savo kūriniuose taip pat esu naudojusi asfaltą, metalą, kuris suteikia šaltumo efektą, padidinantį atstumą tarp kūrinio ir žiūrovo. Naudoju savo medžiagas sąmoningai, konceptualiai, turėdama omeny, kad kiekviena medžiaga su savimi atsineša tam tikrą turinį.
– Paminėjote, kad darbuose naudojamas metalas suponuoja kitokį santykį tarp kūrinio ir žiūrovo. Tad koks yra idealus jūsų kūrybos adresatas?
– Kiekvienas mano žiūrovas tampa idealiu, nes jis atneša judesį mano darbams. Pavyzdžiui, naujos parodos erdvėje matomas saulės laikrodis, kuris taip nesivadina, bet yra sukurtas pagal saulės laikrodžio ciklą. Jis juda kartu su žiūrovų srove. Kiekvienas atėjęs žmogus jį pajudina ir pakeičia jo formą. Todėl aš kiekvienam leidžiu suvokti, kad jis yra labai svarbus mano kūryboje. Taip pat interpretavimo klausimais. Būtent žiūrovai leidžia kūriniui nukeliauti savo konceptualinį žygį.
– O jums svarbu, kad jūsų darbą suprastų, kaip jūs jį suprantate?
– Mane džiugina tie vienetiniai atvejai, kai aš jaučiuosi suprasta ir „išskaityta“, tačiau tai nėra taip svarbu. Man daug svarbiau – unikalus ir individualus žiūrovo patyrimas. Santykio su darbu užmezgimas, kuris iššauktų kažką ypatingo. Juk kiekvienas žmogus su savimi atsineša pilną paletę patirčių, jausmų ir gebėjimų interpretuoti. Todėl man svarbi kiekviena interpretacija.
– Koks meno kūrinys jums atrodo prasmingas?
– Ko gero, joks meno kūrinys nėra prasmingas. O jei, iš ties, tai toks, kuris augina naujas mintis, sugeba iššaukti kitokį požiūrio tašką ar kažko išmokinti. Jei iš galerijos išeini kažką pajautęs, vadinasi, tai buvo geras meno kūrinys.
– Ar sutiktumėte, kad jūsų kūryba yra skirta plačiajai auditorijai ar tik konkrečiai visuomenės grupei, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno megėjams? Ar išvis galvojate prieš eksponuojant kūrinį, kas ateis jo pažiūrėti?
– Aš stengiuosi nemąstyti apie plačiąją visuomenę ir jos užkariavimą, nes tai toks bergždžias reikalas. Mano manymu, toks mąstymas naikina meną ir jo galimybes. Galvojant apie plačiąją visuomenę, turbūt nebūtų atsiradę daugybė mano darbų. Tuo pačiu negaliu pasakyti, kad kuriu elitinį meną, skirtą vien žmonėms, išmanantiems meno kontekstus. Stengiuosi savo kūrinius būtų pasiekiami visiems net paprasčiausiu – fiziniu lygmeniu. Kad fiziškai atėjus į galeriją ir susidūrus su mano kūriniu, žiūrovą tai kažkaip paveiktų. Ar tai kūrinio dydis ar spalva ir to pilnai užtenka. Todėl mano kūryba prieinama visiems, bet į pop kultūrą ar komercinius tikslus tikrai nesitaikau.
– Parodos anotacijoje minima, kad siekiate įžvelgti tai, kas nematoma. O ko jums trūksta realybėje? Iš kur kyla noras tyrinėti tai, kas nepažįstama?
– Tai, kas nepažįstama, pavyzdžiui, neįmintos paslaptys visuomet vilioja ir traukia, o svarbiausia, kad nepaleidžia. Kai žvilgsnis užkimba už kažko, ko pirminio šaltinio nesugebi nei įžvelgti, nei suprasti. Mane be galo įkvepia žinojimo ir nežinojimo santykis. Aš būtent tai tyrinėju.
O ko trūksta? Manau, kad nieko. Kaip tik visko yra per daug. Iš to kyla mano noras nerti giliau, nes per tą perteklių, mes nebesugebame į nieką, iš esmės, įsigilinti. Tam, kad suvokti gilumas, reikia tylos ir laiko. Savo parodose bandau tai atkurti.
– Kokiuose kultūros renginiuose mėgstate lankytis?
– Labai mėgstu koncertus, spektaklius. Tai, kas šiek tiek iš kitos sferos ir gali mane įkvėpti. Stebėti parodas jau kurį laiką nuobodu, bet gal aš pavargau ištisai žiūrėti vien vizualųjį meną. Užtat kai nueinu į tikrai gerą spektaklį, visad išeinu kupina prasmės ir entuziazmo. Man tai primena, kodėl aš kuriu. Šiuo metu vis rečiau aplanko šis jausmas meno galerijose, bet jei pasitaiko kažkas ypatingo, visada labai nudžiugina.
– Šios parodos kontekste bendradarbiaujate su kompozitoriumi Arturu Bumšteinu. Kaip atrandate kitų sričių menininkus, su kuriais norisi bendradarbiauti?
– Arturas Bumšteinas, apskritai, labai daug metų lydėjo mano kūrybinius ieškojimus. Jis yra vienas pirmųjų garso menininkų Lietuvoje. Tuo metu aš tyrinėjau akusmatiškumo temą tapyboje, kuri galudžiai susijusi su garso teorija. Todėl jis padarė didžiulę įtaką man. Iš tiesų, niekada net nesvajojau, kad teks su juo kartu dirbti. Bet vienam iš interviu paminėjau, kad labai juo žaviuosi. Ir jis su manimi susisiekė, siūlydamas sukurti kažką drauge. Tai buvo nuostabi man dovana. Tuo tarpu šios parodos kvapų menininkę [Laimė Kiškūnė] pastebėjau „Vartų“ galerijos parodoje. Man labai patiko jos sukurtas kvapas ir jos prieigą prie natūralumo. Kūrybos laukas savaime pasiūlo šiuos žmones. Retas atvejis, kai jauti panašiai meną kaip kažkoks kitas žmogus. Tai tuomet natūralu, kad reikia kurti kažką kartu. Iš kitos pusės mane šiaip labai domina koloboracijos, nes juos visuomet darbus papildo iš netikėtų kampų. Išgirsti, kaip kitas kūrėjas mąsto ir tai ne visada yra patogu, bet visuomet naudinga.
– Ar jums svarbu būti menininkų bendruomenės dalimi?
– Jaučiuosi nepriklausanti jokiai bendruomenei, nes šiuo metu esu tokiame etape, kai nebesu tapytoja, tačiau dar nesu tarpdisciplininio meno kūrėja. Šitas tarpas man savotiškai malonus, jaučiuosi labai laisva.
– Kokios paslaptys – žmogaus sielos, kosmoso ar gamtos jums žadina didžiausią smalsumą? Ką norisi iškoduoti?
– Pastaruoju metu mane ypatingai žavi literatūra. Ypač šešiolikto amžiaus rašytojai, kurių tekstus lydėdavo daugybė interpretacijų. Didžiausia paslaptis dabartiniu metu man yra kalbos filosofija, kaip įvyksta vertimas. Aš tame matau labai daug meno. Juk meno kūriniai irgi neretai interpretuojami daugybę kartų ir rodomi kitose vietose įgauna naujų prasmių. Panašiai vyksta su kalba, kai koks nors Renesanso laikų mediciną baigęs poetas parašo kažkokį eilėraštį. Kuris vėliau būna iškraipytas ir visos prasmės kūrinyje pakeičiamos. Todėl parodos pavadinimui naudoju eilutę – „viską regintis“. Nes tai net nėra jokia kalba, o dantiraštis, kuris atkeliavo iki mūsų. Ta pati frazė interpretuojama ir kaip raudonosios žvaigždės pasirodymas, blogosios žinios nešėjas. Tačiau kol kas tai universaliai verčiama, kad ši frazė apie visa regintį, kuris matė gilumą. Mane tokie nesutapimai ir klaidos labai žavi.
– Tad ar savo kūrinius vadintumėte interpretacija pavyzdžių iš kitų meno šakų ar autentiška medžiaga?
– Autentiška, nes galiausiai kitos meno šakos lieka tik kaip atspirties taškas, o mano kūriniai įgauna visiškai naują formą. Pavyzdžiui, yra vienas darbas, kuris remiasi konkrečia linija iš formalistų rašytojų nelinijinio pasakojimo. Aš bandau jį pavaizduoti. Ant drobių yra išpjauta linija, kuri yra apie kalba, Babelio bokšto statymą. Kaip užgimė nauja kalba dėl atsiradusio dialekto. Tuomet stilius pasikeičia ir linija nukrypsta. Galiausiai šis kūrinys pasikeitė šioje erdvėje, nes mes pradėjome kalbėti su kuratoriumi [Linas Bliškevičius] apie tai, kad kalba ir yra menas. Iki tol, kol atsiranda kažkokia paklaida, kaip pavyzdžiui, dialektas, linija nukrypsta ir nueina savu keliu. Tam tikra prasme išsiskaido. Visi mano darbai yra gimę ne vakuume, tačiau jų galutinė prasmė man neaiški iki pat to, kai juos atneši į parodos erdvę.
– Ankstyvuose jūsų darbuose daug religinių motyvų. Taip pat jūsų menui apibūdinti dažnai naudojama akusmatiškumo sąvoka, kuri irgi artimai susijusi su religija. Tačiau šioje parodoje akivaizdžių religinių motyvų kur kas mažiau. Kaip keičiasi jūsų santykis su religija?
– Religija niekur nedingo, tiesiog mano kūriniai vis mažiau tiesiogiai nurodo į religiškumą. Man šviesa, energija, oras vis dar yra labai religinga. Šioje parodoje kaip tik galima pamatyti šią kelionę, nes joje kabo pirmasis mano kūrinys šalia sukurtų jau vėliau. Jis iš laikotarpio, kai buvau prisirišusi prie konkrečių religinių nuorodų vaizdavimo. Kuo toliau, tuo labiau krypstu į tai, kad saulės kolektorius gali būti itin paveikus religijos simbolis. Nepasakyčiau, kad religija pasitraukė iš mano kūrybos, tiesiog kartu su grynėjančia forma, ji įsiterpia kur kas subtiliau.
– Paradoksalu, kad jūsų kūriniai yra apčiuopiami objektai, kurie neša amžinųjų idėjų reikšmes. Kaip jums pavyksta įvilkti šias aukštąsias materijas į fizinius pavidalus?
– Man patinka permąstyti daiktų, mechanizmų funkcijas. Pavyzdžiui, saulės laikrodis patraukė mano akį, nes oro sąlygos, diena ir planetų išdėstymas nulemia, kaip atrodys šešėlis. Ir aš supratau, kad taip ir yra. Žiūrovas ateina ir jis nulemia, kaip atrodys darbas, savo žvilgsniu nušviesdamas kūrinį. Kai pradedi mąstyti apie funkciją, atsiranda ir interpretacija. Lygiai taip pat saulės kolektorius. Ką jis veikia? Jis visuomet yra suinteresuotas. Jeigu esame susidomėję saulės energija, taip pat ir kūrinys yra visada susidomėjęs savo žiūrovu – energijos šaltiniu.
– Kuo jūs esate suinteresuota kaip kūrėja?
– Esu suinteresuota, kad žmonės galėtų patirti tuos nejuntamus, subtilius, kasdienybėje paskęstančius dalykus, poeziją ir grožį. Atrodo, kad slenkant dienoms, begaliniam žinių srautui, mes praleidžiame kažkokią gilumą ir sakralaus, ką turėjo prieš mus gyvenę žmonės. Gavosi savotiška nuoroda į knygą „Nuovargio visuomenė“. Perskaičius ją, supratau, kad tai labai atliepia mano meno filosofiją, kuri paremta prasmingos pauzės idėja.
– Ką palinkėtumėte žmonėms, kurie tapo, taip vadinama, nuovargio visuomene?
– Aš pati vis dar ieškau šito atsakymo. Bet man padeda gamta, cikliškumas, rutina. Mane gydo nuobodulys. Tad turbūt palinkėčiau paskęsti nuoboduly.
