– Emilija, pasirinktai „artscience“ studijas Hagos karališkoje menu akademijoje, skamba futuristiškai. Kaip ten atsidūrei ir kodėl nusprendei pasirinkti būtent tokią discipliną?
– Mane domino daugybė įvairių sričių, nebuvau užtikrinta dėl studijų krypties. Pažįstamas rekomendavo „artscience“ tarpdisciplininį fakultetą ir manau, kad šios studijos idealios man, nes galiu gilintis į mane dominančias temas, kurios gana smarkiai svyruoja. Dėstytojai nuolat keičiasi ir paskaitų ciklai labai įvairūs. Kartais paskaitos vyksta intensyvių dirbtuvių principu, kuriuose gauname tam tikras priemones, pavyzdžiui, „Raspberry pi“ mikrokompiuterį, ir turime ką nors sukurti.
Studijų metu nemažai laiko skiriama mūsų pačių eksperimentams, individualioms konsultacijoms. Jei man trūksta elektronikos žinių, ar ko nors niekaip neišeina suvokti, galiu tiesiog nueiti pas dėstytoją konsultacijai. Programa meną ir mokslą laiko kontinuumu ir skatina kurti naujas meno formas.
– Kas svarbu tavo kūrybiniame procese?
– Turbūt geriausi darbai man yra nepriklausomai nuo formos, užkliudo subtilias, trapias, kartais ir dar neatrastas emocines būsenas. Tai užčiuopti ir siekiu procese.
– Papasakok apie savo kūrybos kontekstą, tiems žmonėms, kurie ateis į parodą ir pirmą kartą pamatys tavo vardą ir darbą? Ar tavo kūryboje yra kažkokia vientisa linija?
– Man patinka neatitikimai ir magija rutinoje, dalykai, kurie nesutampa arba tiesiog yra nejaukūs. Kažkas, kas gali būti suvokta emociškai, ne tik intelektualiai. Man įdomiausios dalys mene atsiskleidžia per klaidas ir idiosinkrazijas, atsitiktinumų interpretacijas. Kai sakau magija, turiu galvoje būdą matyti dalykus, kurie transcenduoja tikrojo pasaulio taisykles – ne fikcija, bet kažkas kybančio virš kasdienybės.
Ir formos, ir turinys kinta, nes ir aš keičiuosi. Turbūt ir tai, ką kuriu dabar, po kelių savaičių bus nejauku matyti. Tačiau savo darbų aš nematau kaip padrikų – abstrakčiai mąstant, jie gana sinchroniški. Kelios temos tikrai išsiskiria, ir su manimi yra jau ilgai. Turbūt daugiausiai dėmesio skyriau privatumui ir anonimiškumui internete tiek kalbant apie sąlytį su menu, tiek apie darbą. Turint omenyje ir tuos kūrinius, kurie yra parašyti, bet dar nerealizuoti.
Kvapais susidomėjau iš noro pažvelgti į cheminių medžiagų cirkuliaciją mūsų ekonominės sistemos ribose. Pavyzdžiui, kaip tam tikrų medžiagų gamybos būdas gali priklausyti nuo kito pramonės sektoriaus šalutinių produktų? Dabartinė mūsų ekonominė sistema yra be galo iracionali, švaisti, išnaudojanti, kas tikriausiai akivaizdu daugeliui žmonių. Man atrodo neužtenka tik per meną skatinti sąmoningumą, ateityje norėčiau pastumti šią ribą toliau, inkorporuoti kūrinius į pačią ekonominę infrastruktūrą. Nekalbu apie plėtrą, o kaip tik performatavimą atsižvelgiant į ekologinę krizę.
Kvapas – labai kūniškas ir tiesmukas potyris, bet yra aptrauktas daug informacijos sluoksnių, apie kuriuos sąmoningai esame nelinkę galvoti, todėl gali lengvai tapti manipuliatyvus. Pavyzdžiui, kai kurios korporacijos kovoja dėl teisių į kvapą ore, nes tai viena jų rinkodaros strategijų. Tai man skamba kaip absurdo distopija, įdomu apie tai galvoti.
– Kaip gimė tavo naujausias kūrinys „O3“, kuri pristatai parodoje „JCDecaux premija: turiu žodžius“, apie ką jis?
– Kūrinio idėja kilo iš ozono kvapo, o jis – iš tvyrančio pasaulio pabaigos jausmo, kuris, man atrodo, labai sentimentalus, todėl ir kūrinys atitinkamas. Dar galiu galvoti, kad šitaip mano pasąmonė bando susitvarkyti su astrafobija, nes gaminant instaliaciją kažkiek reikia kontroliuoti elektros iškrovą.
Kūrinys „O3“ yra apie pažeidžiamumo būseną. Neįmanoma vien užuodus pasakyti, kokia jo koncentracija ore. Elektros iškrovos momentas ir išsiskiriantis ozonas gali atrodyti įspūdingai ir viliojančiai, tačiau lygiai taip pat veikia kaip šaltakraujiškos gyvybės naikinimo priemonės, nes kvapas smegenims signalizuoja apie pavojų, kurio net maža koncentracija gali pakenkti nosies audiniams.
