Menininkė Greta Kardišiūtė: kūrinys turi būti išgyventas, o ne tik sugalvotas

Nors pirmaisiais žemės meno kūrėjais drąsiai būtų galima pavadinti žemdirbius, suraikiusius žemę estetiškomis vagomis, žemės menas kaip meno kryptis gimė jau praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Lietuvoje ši meno pakraipa ganėtinai jauna, tačiau įgauna pagreitį. Daugėja menininkų, kurie vietoje drobės ar kitų tradicinių meno priemonių, renkasi žemės gabalėlį.
Greta Kardišiūtė
Greta Kardišiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Viena jų, kaunietė grafikos dizainerė, tekstilininkė ir žemės meno kūrėja Greta Kardišiūtė, vien šią vasarą palikusi spaudus Šiluvos ir Kauno kraštovaizdžiuose, netrukus po pokalbio išskrido į Ispaniją, kur gims dar vienas kūrinys.

– Atsidavę civilizacijos glėbin žmonės pamiršo, kad mes patys esame gamta. Tenka pripažinti, kad prarandame ryšį su ja. Tai reiškia ne ką kitą, o tai, kad mes prarandame ryšį su savimi. Kokie jūsų santykiai su gamta?

– Aš labai arti gamtos nuo vaikystės. Mus tėvai išveždavo į kaimą visai vasarai – nuo gegužės mėnesio iki pat rugpjūčio galo. Pamenu gegužines pamaldas, „mojavą“, kur eidavome melstis į kitą sodybą su kitomis bobutėmis, visokias žoleles su močiute rinkdavome. Augau tikrame kaime Dzūkijos vienkiemyje.

Kai studijavau Kauno dailės akademijoje, vasarą paišydavau žoles. Išeini, būdavo, su segtuvu kur nors į pievas ir prasmengi: iškrapštai viską iš pievos, pamatai ir vabaliukus, ir lapelių atplaišėles.

Ir dabar, kas kartą, kai kuriu žemės meno kūrinį, procesas mane tarsi kompiuterį iškrauna ir pakrauna.

– Jūsų kūryba, nors ir meninė, bet visgi intervencija į gamtą? Ar tam reikia drąsos?

– Reikia, ir labai daug. Kiekvienas kūrinys man yra iššūkis, visiškas išėjimas iš komforto zonos. Kiekvienas darbas – tarsi kopimas į kalną, su labai daug įtampos.

Kai studijavau Kauno dailės akademijoje, vasarą paišydavau žoles. Išeini, būdavo, su segtuvu kur nors į pievas ir prasmengi.

Popieriuje eskizuoji, paskui keliauji į gamtą, žiūri, bėgioji pirmyn atgal su metru. Mastelį didini arba mažini. Atrandi mastelį, tada žiūri, kad kūrinio vieta per aukštai ar per žemai.

Iki paskutinės akimirkos abejoji, ar pasirinkai tinkamą vietą, ar pavyks suvaldyti erdvę. Kūryba ­– kaip kova su vėju: arba tu jį, arba jis tave.

– Žemės meno kūriniai kuriami iš lengvai suyrančių medžiagų. Kitaip, nei įprasta meno kūriniams, šie negali būti nupirkti, jie, sakyčiau, net nepriklauso jums kaip autoriui, tik žemei.

– Tu sukuri darbą ir palieki kitimui. Tuomet pradeda kurti gamta. Tai nuostabi bendraautorystė. Gamta padaro savo korekcijų, kartais net patobulina. Kai kurie darbai net geriau atrodo, kai juos gamta „apvalgo“. Nuostabu stebėti tą kismą.

– Darbai trumpalaikiški, efemeriški. Nepakabinsi ant sienos, neparduosi. Ar pabaigusi kūrinius juos lankote?

– Taip, visuomet, jei tik yra galimybė. Mano kūriniai sunyksta po vienuolikos mėnesių, pradeda smegti į žemę, pūti, pavasarį, kai nušienauja žolę, jie galutinai išnyksta. Nors labai retai fotografuoju pati, nes man dažniausiai nepatinka mano darytos nuotraukos, labiau vertinu organizatorių, fotografų ar tiesiog žmonių įvairius pamatymus, netikėtus rakursus. Renku darbų fotografijas, kataloguoju nuotraukas: po dviejų mėnesių, po trijų mėnesių – kaip mama kūdikį.

Pradžioje buvo labai sunku paleisti savo darbus, į kuriuos įdedi tiek daug širdies. Pamenu, prieš išvažiuodama iš Portugalijos, kur dalyvavau bienalėje „Contextile 2018“, aš penkis kartus grįžau prie kūrinio prieš išvažiuodama.

Užsienyje sukurtus palikti lengviau. Išvažiavai – ir viskas. Lietuvoje sunkiau. Aš jau ir į Šiluvą du kartus važiavau, nors nepraėjo nė mėnuo. Turiu piešinių, kurių už jokius pinigus neparduočiau, na, nebent padovanočiau. Bet mokausi paleisti. Mokymasis neprisirišti yra kaip terapija. Gyvenime tai taip pat labai reikalinga.

– Sudedate tiek pastangų į tai, kas po 11 mėnesių sunyksta?

– Menas juk ir veikia tik tada, kai tu jį „skaitai“. Yra pradžia, gyvavimas ir pabaiga. Kaip žmogaus gyvenimas ar kaip muzikos kūrinys – jis gyvas tik tuomet, kai klausomas.

Kūryba man kaip terapija, tarsi pagalba priimti laikinumą ramiai.

– Sunku suvokti, kaip įmanoma į žemę susmaigstyti kelias dešimtis tūkstančių pagaliukų?

– Žemę aš vadinu gera ir pikta. Ypač kaprizinga yra molinga žemė. Pamenu, 2014-aisiais dariau savo vieną iš pirmųjų darbų „Ketvirtainis“ Vilniaus universiteto Botanikos sode parodai „Déjà Vu“ – žemė buvo tokia molinga, mano delnuose atsirado pūslės. Aš net „derėjausi su ta žeme“, kad susidraugautumėm. Buvo toks momentas, kuomet maniau – nebepabaigsiu. Bet padėjo pati gamta. Palijo, žemė atminkštėjo.

Kūryba man kaip terapija, tarsi pagalba priimti laikinumą ramiai

– Ar gamta neiškrečia kokių išdaigų?

– O taip, kartais ir gyvūnai ką nors nuveikia, stirnos palanksto pagaliukus. 2016-aisiais metais močiutės skarelės motyvais išsmaigsčiau „Reliktą“. Darbą pabaigiau likus savaitei iki parodos atidarymo. Turėjau duoti interviu LRT televizijai, nuvažiuoju, žiūriu – darbo nesimato. Pradėjo staiga augti žolė ir darbas pasislėpė joje. Bandžiau ravėti, bet supratau, kad su gamta nepasigalynėsi. Paskui apibėgau aplinkui ir nusiraminau, nes kūrinys atsivėrė iš kitos pusės.

Rudenį žolė nunyko. Žiemą šis kūrinys atrodė dar geriau nei vasarą: pagaliukai pajuodavo, užsnigo sniegas, buvo tikra grafika.

Asmeninio archyvo nuotr./„Reliktas“
Asmeninio archyvo nuotr./„Reliktas“

Staigmeną pateikė ir Kultūros centro „Vila Flor“ parkas Portugalijoje. Su organizatoriais jau buvo suderintas piešinys ir spalvos. Atvažiuoju ir matau: tame sode, kur mano kūriniui buvo numatyta vieta, prisodinta ryškiai geltonų Lietuvoje gerai pažįstamų gvazdikėlių. Pasiteiravau, parko administracija neleido jų išrauti, jie kas du mėnesius persodina gėles ir parko prižiūrėtojų visi labai klauso.

Teko prisiderinti. Per naktį pakeičiau eskizą, pridėjau geltonos spalvos, kad įsikomponuotų į tą erdvę, pirkau dažus, dažiau pagaliukus, kad apžaisčiau tą vietovę su geltonais gvazdikėliais.

– Menas darosi vis konceptualesnis. Ar konceptualumas nėra išsižadėjimas amžiais gyvavusios meno paskirties?

– Aš neatmetu konceptualaus meno. Tik žinia turi būti ištransliuota taip, kad ji veiktų. Neretai, kai nueini į konceptualaus ar šiuolaikinio meno parodą, pavargsti. Žmogų menas turi pagauti, sujaudinti. Žinutė turi būti aiški, jau pačioje pradžioje. Daugumai žiūrovų nebus laiko gilintis, skaityti, bandant iškrapštyti menininko užkoduotą problemą. Kūrinio kodas turi būti pakankamai aiškus iš pradžių, pirmo susitikimo metu, kad tave užkabintų, o tada jau tau kiltų noras gilintis ir kapstyti tuos sluoksnius. Be to, kūrinys turi būti išgyventas, o ne tik sugalvotas. Tada jis veikia. O menas turi veikti.

– Visuose jūsų darbuose vienaip ar kitaip „tekstiliški“ ir tautiniai motyvai. Kaip jie tapo jūsų savastimi?

– Greičiausiai nulemia tekstilininkės prigimtis ir genai. Mano močiutė buvo žymi kaimo audėja, kurią tebepamenu prie audimo staklių troboje, tad etnomotyvai natūraliai įsipina į kai kuriuos mano darbus iš istorijų, kurios yra susijusios su močiutės audiniais, kaip antai „Ketvirtainis“ ir „Reliktas“.

„Ketvirtainis“ – audinio rašto motyvas, mažutė audinio dalis, kurią išdidinau ir „išaudžiau“ mediniais pagaliukais pievoje, kūrinio dydis siekė apie septynis kvadratinius metrus. Audinių, dzūkuose vadinamų „divanais“, esu gavusi iš močiutės dovanų. Man svarbus tas ryšys, nemelavimas, todėl motyvą paėmiau būtent iš močiutės audinio. Tikiu, kad toks kūrinio išgyvenimas, tikrų istorijų įpynimas, nematomai, bet veikia žiūrovą.

Asmeninio archyvo nuotr./„Ketvirtainis“, 2014 m.
Asmeninio archyvo nuotr./„Ketvirtainis“, 2014 m.

– Ar „Reliktas“ taip pat autobiografiškas darbas?

– Kūrinio raštai taip pat iš močiutės skaros. Ją, laiko apkandžiotą, pradėjusią irti, radome kaime, tvarkydami senus daiktus. Iš mamos pasakojimų sužinojau, kad tai buvo močiutės nuometas, vėliau skolintas giminės moterims, kuomet reikėjo apsaugos, o mano mamai buvo skolinta, kai laukėsi manęs.

Tada supranti, kad daiktai gali tylėti metų metus ir prabilti visai netikėtai, nukeldami tave praeitin. Tokios istorijos mane labai stipriai veikia.

Taip atsirado „Reliktas“, pagaliukais „išmegzta“ skarelė, kurioje buvo įpinti šio radinio raštų motyvai. „Reliktas“ – apšiuręs, tarsi laiko apmindžiotas, virtęs žemės meno kūriniu, pabuvo apie 11 mėnesių, kol įsižemino ir išnyko.

– „Iš pieno plaukęs“ – naujausias ir pirmasis jūsų kūrinys, persikėlęs ant asfalto Kaune prie M.Žilinsko dailės galerijos. Kokia jo istorija?

– Buvau pakviesta menotyrininkės Rasos Žukienės dalyvauti parodoje „Gilios upės teka tyliai“, kurią organizavo Kauno bienalė. Iš pradžių išsigandau. Dalyvauti greta tokių žvaigždžių kaip Laima Oržekauskienė-Ore, Monika Grašienė, Lina Jonikė, o dar – jokių žemių, tik betono sienos ir grindinys.

Tai – eksperimentas. Reikia pripažinti, vykęs ir labai šiltai priimtas kauniečių ir miesto svečių. Labai pralinksmino senukas, atkeliavęs su ekskursija ir pasiteiravęs, kodėl tame rugių lauke nėra rugiagėlių.

– Paroda baigėsi, tačiau P.Mazūro skulptūra „Žmogus“ tebebraidžioja po ražienas

– Paroda baigėsi, tačiau M.Žilinsko dailės galerija manęs paprašė, kad tas darbas pasiliktų. Sutikau. Kiek jis gyvens, ar žiemos, pamatysime, nes nežinia kaip jis pradės elgtis ar niekas neaplaužys.

– Kiek pagaliukų susmaigstėte nuogaliui po kojomis?

– Tiksliai iki pagaliuko neskaičiavau, bet apytikriai 80 000.

Asmeninio archyvo nuotr./Mediniai pagaliukai
Asmeninio archyvo nuotr./Mediniai pagaliukai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų