Tačiau fotografė Emilija Milušauskaitė ir stilistė bei meno vadovė Sophie Daniel sumanė kai ką įdomesnio ir sukūrė nuotraukų ciklą „Objects for Comfort“, pristatantį tuos namų aplinkos daiktus, kurių griebiamės sunkią akimirką. Iš kitos, dar nematytos pusės.
– Ciklą kurti pradėjote prieš karantiną. Koks buvo jūsų pradinis sumanymas ir kaip jis kito kūrybinio proceso eigoje?
E.Milušauskaitė: Ciklo dėmesio centre nuo pat pradžių buvo rūpinimosi savimi, savo psichologine gerove temos. Pirmąsias diskusijas pradėjome ketindamos pabrėžti jų svarbą. Na, o daugeliui pradėjus užsidarinėti namie ir susidūrus su vienatvės ir atskirties jausmais, ėmus ieškoti jaukumo seniai pažįstamuose ir kartu naujai varžančiuose namų kampeliuose, jis tapo dar aktualesnis.
– Kaip pačios apibūdintumėte „rūpinimąsi savimi“ ir kuo jis toks svarbus?
E.Milušauskaitė: Mums „rūpinimasis savimi“ – tai laikas, kurį skiriame sau ir įpročiams ar rutinoms, savo psichologinei, fizinei, ir, kaip kai kurie įvardintų, dvasinei gerovei. Šiais laikais su psichologiniais negalavimais ir streso apraiškomis susiduriame taip dažnai, kad įvairios rūpinimosi savimi praktikos tampa būtinomis ir labai veiksmingomis vidinės pusiausvyros atstatymo priemonėmis.
– Menininkai ir verslininkai – dvi grupės, kone aktyviausiai propaguojančios gydomąjį, o ne profilaktinį požiūrį į psichologinę sveikatą. Ypač jei vienas iš šalutinių negalavimo simptomų – padidėjęs darbingumas. Kur reikėtų brėžti ribą tarp aistros ir manijos, ir kaip šiais laikais derinti psichologinę sveikatą ir produktyvumą?
S.Daniel: Opi visų, turbūt ypač kūrybinių industrijų problema, galinti neigiamai veikti žmogaus psichologinę gerovę – toks kompanijų požiūris ir polinkis menkinti ar ignoruoti atskirų žmonių psichologinės sveikatos svarbą. Ne kartą matėme, kaip draugai nusivarydavo nuo kojų, nes jų atsidavimu darbui ir pareigingu požiūriu į jį naudodavosi, o nuosavos psichologinės sveikatos aukojimas, aiškių asmeninių ribų neturėjimas ir gebėjimas išgyventi už minimalią algą šiais laikas – bene savaime suprantami dalykai norintiems „prasilaužti“. Visuomenės požiūris į gyvenimo ir darbo pusiausvyrą turi kardinaliai keistis.
– Daugelis mūsų kažkada turėjo mylimą žaislą ar kitą mažą daiktelį, kuris teikdavo ramybę, džiaugsmą. Tuomet užaugome ir susidūrėme su visuomeniniais brandumo, sėkmės ir materialinės gerovės standartais. Kokią vietą mūsų gyvenimuose užima tie „komforto objektai“?
S.Daniel: Šiam ciklui buvo aktuali psichoanalitiko D. W. Winnicotto „pereinamojo objekto“ sąvoka, aprašyta jo knygoje „Žaismas ir realybė“ (Playing and Reality). Jis teigė, kad vaikai vystymosi metu atranda tam tikrą fizinį objektą, pavyzdžiui, antklodėlę, lėlę ar meškiuką, kuris tarsi užima emocinio motinos ir vaiko ryšio vietą. Įdomu tai, kad augdami ir toldami nuo šio pirmojo pereinamojo objekto, mes ir toliau linkę prisirišti ir sunkią akimirką pasikliauti vis naujais objektais. Nors prisirišimas prie daiktų ir materializmas dažnai laikomi kažkuo neigiamu, toks emocinis ryšys su objektais visgi gali suteikti mums ramybės ir paguodos. Todėl esminis „komforto objekto“ bruožas – veikiau jo gebėjimas kelti tam tikras emocines asociacijas ar priminti artimą žmogų, o ne jo materialinė vertė ar statusas. Tai gali būti bet kas – nuo močiutės virtuvinės mentelės iki branginamo piešinio.
– Kaip svarbu buvo išreikšti savotišką ciklo emocinį toną ir humoro jausmą? Ir apskirtai, kokia nuotrauka gali priversti žiūrovą nusišypsoti?
E.Milušauskaitė: Mums abiem šypseną kelia gyvenimo kasdienybė ir daiktai, kuriais save apsupame, kartais parodantys savo absurdiškąją ar neįtikėtinąją pusę. Norėjome tai įamžinti ir atskleisti kartu su išraiškingesniais motyvais, paeksperimentuoti su keistais būdais, kuriais galima kombinuoti iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusius, kontrastingomis tekstūromis pasižyminčius daiktus, kurie atskirai gali mums kelti malonumo ar ramybės jausmą, bet kartu tampa keistais, juokingais ar net atstumiančiais.
O kalbant apie vizualųjį humorą apskritai – sunku apibendrinti. Žmonėms šypseną kelia patys įvairiausi dalykai.
– Kokie fotografuoti daiktai nepateko į ciklą ir kodėl? Ar kaukės, dezinfekcinio skysčio buteliukai ir panašios karantino būtinybės jums atrodė per daug banalios?
E. Milušauskaitė: Kai rinkomės ką įtraukti į ciklą, neatmetėme vienų ar kitų daiktų dėl jų tipo. Pasirinkimą labiau lėmė tai, kas atrodė „teisinga“ ir „vietoje“, žiūrint į galutinį ciklą.
Jūsų minimi daiktai, atrodė, veikiau kėlė nerimą nei ramino, kaip ir pati situacija pasaulyje, ypač karantino pradžioje. Tad nesakyčiau, kad jie banalūs, bet niekad nebuvo atėjusi mintis sieti ramybę su šiais staiga privalomais daiktais.
– Iš kitos pusės, kodėl nusprendėte į ciklą įtraukti tablečių pakelį? Ir kuo jus taip sudomino žuvys?
E.Milušauskaitė: Ciklas veikiau nagrinėja ne atskirus daiktus ir konkrečius jų bruožus, o tai, kaip kažkas banalaus ir kasdieniško gali virsti kažkuo gražiu. Nedrįsčiau teigti, kad kiekvienas atskiras vaizduojamas daiktas gali teikti ar yra skirtas tam, kad teiktų kažkokią paguodą, bet kas dėl tablečių – jos yra neatsiejama daugybės žmonių gyvenimo dalis, net jei prie jų prisirišame ir ne pačiais sveikiausiais būdais. O žuvys – laukinės, naminės, valgomos... Tokios negyvos, šaltos, ir turinčios tą savo keistą tekstūrą ir nemalonų kvapą, bet galinčios virsti nuostabiais pietumis vos per keletą valandų.
S.Daniel: Kiekvienas nuotraukose vaizduojamas daiktas savaip siejasi su komfortu ar jį atspindi. Kai kurie jų, pavyzdžiui, gražiai sulankstyti švelnūs megztiniai ar suvyniotos kojinės tą daro, ko gero, akivaizdesniu, apčiuopiamesniu būdu, o švieži – tiksliau, žali – maisto produktai veikiau įkūnija tą potencialią, būsimą ramybę, kurią suteiks pavirtę garuojančiais pietumis. Na, o tokie daiktai kaip minėtos tabletės (konkrečiau – beta blokatoriai, skirti panikos priepuolių slopinimui) ramina juos nurijus.
– Keliose ciklo nuotraukose vaizduojami makiažo ir aprangos atributai. Daugelis žmonių, ypač moterų, turbūt bent kartą atkreipė dėmesį į tai, kaip pasitelkdami šiuos daiktus galime pagerinti savo savijautą, tačiau dėmesį skiriant ne savo vidui, o išorei. Ką manote apie tokius „atbulinius“ metodus?
E.Milušauskaitė: Iš tiesų, ir vyrai, ir moterys gražinasi ar apsipirkinėja, siekdami pagerinti savo savijautą, turbūt jau ištisus šimtmečius. Ir tai padeda, kad ir laikinai. Pati dažnai naudojuosi tokiais „metodais“. Dovana sau gali būti puikus ir veiksmingas būdas pasirūpinti savimi, pagerinti savo nuotaiką, tik svarbu, kad tokio poelgio pagrindinis tikslas nebūtų pakelti savo vertę ar siekti aplinkinių dėmesio ir įvertinimo.
S.Daniel: Taip, reikia jausti saiką. Manau, kad vien paviršutiniškais rūpinimosi savimi ar gražinimosi būdais nepasieksime nuoširdaus ir ilgalaikio džiaugsmo, tačiau tinkama išorinį ir vidinį pasaulius puoselėjančių ritualų kombinacija gali būti labai naudinga.
– Vienas iš skiriamųjų natiurmortų bruožų – vaizduojamo objekto paslankumas ir laisvė jį judinti, kaip tik geidžia menininkas. Deja, žuvis nelengva išprašyti nusišypsoti ar susiraukti. Su kuo jums dirbti patiko labiau – žuvimis ar gyvais modeliais?
E.Milušauskaitė: Kaip minėjote, tai du labai skirtingi dalykai. Mano požiūrį į darbą su gyvais modeliais labai taikliai apibendrina viena Carlo Theodoro Dreyerio citata: „Niekas šiame pasaulyje neprilygsta žmogaus veidui. Tai žemė, kurią norisi tyrinėti amžinai. Studijoje niekada nepatirsite nieko nuostabesnio už tą akimirką, kai jautrų veidą apima paslaptinga įkvėpimo galia. To, kaip jis atgyja iš vidaus ir virsta gyva poezija.“
Mano praktikoje fotografija su gyvais modeliais – tai praktinis būdas žavėtis žmogiškąja patirtimi ir apskritai visa būtimi. Natiurmortinė fotografija, priešingai, labiau asmeniškas procesas, kurio metu turiu pakankamai laiko tam, kad galėčiau ištraukti statiškus daiktus iš jų įprastinės aplinkos, skrupulingai įpaišyti juos į kitą ir suteikti jiems kokią nors naują reikšmę.
S.Daniel: Abu variantai turi savų pliusų ir manau, kad mano pasirinkimas kiekvieną kartą labiausiai priklausys nuo tuometinės nuotaikos. Natiurmortų kūrybos procesas – labai meditatyvus. Tačiau kartu tai ir didelis iššūkis, kadangi galutinis rezultatas visiškai priklauso nuo tavęs ir būtent tavo pasirinkimų, o ne nuo menininko ir gyvo modelio charakterių, energijos sąveikos, kuri neretai gali kardinaliai pakeisti galutinę nuotrauką.
– Minėjote, kad kai kurie nuotraukose užfiksuoti objektai slepia aliuzijas į įvairius raminančius ritualus – skaitymą, maisto ruošimą ar augalų laistymą. Karantino metu įvairūs menininkai taip pat susirado sau naujų hobių – dauguma panoro išsikepti šviežios duonos, o Phoebe Waller-Bridge – nusipirkti ir pramokti naudotis elektriniu grąžtu. Kaip manote, kodėl žmonės taip dažnai rinkosi aktyvias veiklas? Ir kokių naujų hobių karantine susiradote jūs?
E.Milušauskaitė: Kadangi gyvename visuomenėje, kurioje produktyvumas dažnai lemia tavo žmogiškąją vertę, manau, daugeliui mūsų buvo sunku susitvarkyti su šitokia daugybe laisvo laiko. Tad ką mes darome? Išsikeliame tikslą iš karantino išeiti su naujais įgūdžiais, norėdami užtikrinti, kad patys nenusivilsime tuo, kuo tapome, nenuvilsime kitų ir neatsiliksime nuo visų tų, kurie neleido laiko veltui. Taigi, kad ir ką įgijome – šviežiai išaugintus pilvo raumenis, naują internetinių programavimo kursų diplomą, ar kelis šimtus papildomų kilometrų, priskaičiuotų bėgimo programėlės (prisipažįstu, kalta) – visi darėme kažką. Tačiau pradžioje dažnai lankantys kaltės ir nerimo jausmai galiausiai nutilo, sugebėjau sulėtinti tempą ir pasimėgauti ta nauja kasdienybe, atsiriboti nuo viso aplink produktyvumą keliamo „haipo“.
S.Daniel: Pritariu Emilijai – šiandienos visuomenėje produktyvumas neretai laikomas vienu iš pagrindinių vertės rodiklių. Be to, atsiradus socialiniams tinklams tapome kaip niekad matomi, kas, manau, irgi padidino tą neišsakytą visuomeninį spaudimą leisti laiką produktyviai ir nuolat dalintis su kitais savo pasiekimais (ar įvairiomis bananinėmis duonomis). Manau, kad mūsų visuomenėje „nieko nedarymas“ asocijuojasi su kažkuo neigiamu, su tinginyste, nors iš tikrųjų mums be galo svarbu skirti sau daugiau tokio laiko.
