Apleistų vietų žavesys
Pro pusrūsio langą girdėti kaip kaukši, šlepsi, trepsi praeivių batai. Aidi pokalbių nuotrupos. Žmonių veidų niekada nepamatysi. Vilnietės tapytojos Godos Lukaitės garsai netrikdo. Ji dirba savo svajonių stotelėje.
Jei gautų užduotį nutapyti savo studiją, bandytų išreikšti erdvę. Dvasinę ir fizinę. „Čia man žiauriai gera pabūti su savimi. Dar nutapyčiau šviesą, molbertą, kad turėčiau ant ko dirbti ir tuščią drobę“. Dar ji nutapytų muziką, – visokią: nuo roko iki elektroninės. „Muzika mane „užveda“, kaip ir šokoladas“, – prisipažįsta Goda, atitraukusi savo kaštoninių akių žvilgsnį nuo didžiulio paveikslo, kuriame gimsta naujas atsisveikinimas rūko apgaubtame perone.
Paveiksluose atsispindi jos sielos išraiška. Stotys – bene nostalgiškiausi pasaulio objektai, kur išsiskiriama ir vėl susitinkama, tiltai, jungiantys tai, ko paprastai neįmanoma sujungti, seni interjerai, išgyvenimų nuotrupos, lyg sustojusio laiko nuosėdos, sukeliančios dežavu jausmą. Savo laiką Goda sluoksniuoja su kitų žmonių išgyvenimais ir patirtimi. Apleistos vietos tampa brangios ir prasmingos dėl ten nutikusių įvykių, prisiminimų.
Ieškome to, ko ilgimės
Savo vidinio miesto temą G.Lukaitė plėtoja nebe pirmus metus. Iš pradžių norėjusi atkreipti žmonių dėmesį į apleistas ir pamirštas vietas, vėliau ėmė gilintis į laiką, besikuriančius jo sluoksnius, kol vieną dieną viskas tapo asmeniška.
„Tose erdvėse radau savo vidinio pasaulio atspindžius, savotiškas įvairių patirčių ir prisiminimų aliuzijas. Šių pamirštų erdvių grožis man – ramybė ir saugumas. Mano paveikslai – tai esami ir įsivaizduojami laiko sluoksniai. Nusitapau sau erdves, kuriose man gera ir apsigyvenu jose“, – sakė G.Lukaitė apie savo kūrybą.
Stebiu Godos kūrybą jau kelis metus. Dailininkė atranda vis kitas vietas. Sunkiai identifikuojamas, neapibrėžtas, apleistas, neužimtas erdves, kuriose neįmanoma nustatyti tikslaus laiko. Šios menininkės tapyboje nėra žmonių figūrų. Pagrindiniu veikėju tampa pats žiūrovas, stebintis erdvę, kuri norom nenorom užvaldo, sukuria situacijas, panardina tik pačiam akistatoje su paveikslu žmogui suvokiamą laiką.
Naujausios G.Lukaitės parodos „Vis kitos vietos“ atidarymo metu stebėjau buvusį Godos tapybos dėstytoją, garsų dailininką Gintarą Palemoną Janonį. Jis stovėjo Godos nutapytame perone, žvilgsniu lydėdamas nueinantį traukinį. Pakalbinau. Atsisuko tarytum atklydęs iš kito laiko, kurį ką tik nusinešė traukinio dundesys. Pasijutau lyg įsibrovusi į jo prisiminimus.
Dailėtyrininkas Darius Januševičius, pristatydamas parodą „Vis kitos vietos“ pastebėjo: „Judėjimas G.Lukaitės darbuose veikia kaip virtuali tapybinė diagrama: konstruojami ir nuolatos mentaliai besimodeliuojantys judantys erdvės kontūrai, spalvinės dėmės, turinčios savo virtualiąją jutiminę raidą“.
Nesamą, o tiksliau nematomą paveiksluose žmogaus figūrą, jis pavadino viena svarbiausių judėjimo priežasčių. Todėl Goda man – tarytum kokia mistikė, sugebanti ištrinti žmogaus figūrą smaragdo žalumoje ar ištirpdyti pilkšvai rožiniame rūke ir palikti nerimą bei laukimo įtampą.
Pasak dailėtyrininko D.Januševičiaus, tas subjektas nežinia kuriuo momentų paliko erdvę, prieš 50, 20 metų, o gal prieš kelias valandas. „Mes su juo prasilenkėme, bet, žvelgdami į paveikslą, pasineriame į tą būtojo laiko momentą, kuriame galėjome jį sutikti ir būti kartu, nepaisant skaitinio laiko skirtumo. Vis kitose vietose mes ieškome to, ko ilgimės“.
Menotyrininkai G.Lukaitę priskiria prie stiprų jutimą tapyboje perteikiančių autorių, kurios koloritas nereprezentuoja estetinių reikšmių, bet įkūnija pirminius jutimus, kuriems tik vėliau kalboje suteikiame ilgesio, meilės, džiaugsmo arba liūdesio, nerimo, įtampos reikšmes.
Kartu ir atskirai
Godos akys spinduliuoja gėriu ir švelniu liūdesiu. Kelis kartus pamini draugės Liepos vardą. Dabar ji kaime, kažkur netoli Šakių gyvena. „Buvome geros draugės, studijavome, dirbome vienoje studijoje. Kai ji išvažiavo, teko palikti senąją studiją ir vienai išsinuomoti šitą pusrūsį. Iš pradžių vienišumo jausmas valdė, vėliau pajutau, kad esu produktyvesnė, susikoncentruoju ir padarau viską greičiau“, – šypteli Goda.
Ant vinies liūdinti gitara, sena spintelė, keli Adelės Liepos Kaunaitės tapyti paveikslėliai, nuotraukos, – daiktai iš senosios studijos, iš artimos praeities.
Abi tapytojos ir geros draugės šiemet susitiko tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius’18“. Čia buvo pristatyta abiejų kūryba. Jaunųjų tapytojų monumentalius tapybos darbus įsigijo meno mylėtojai. Šią vasarą jos abi praleis nemažai laiko kviestiniuose pleneruose.
Tapybos plenerus Goda prisipažino mėgstanti dėl kompanijos, dėl galimybės susipažinti su kitais dailininkais. Kartu pabuvus bent savaitę, užsimezga ryšys, lieka prisiminimai, patirtys, naujai atrastos vietovės, žmonės. Jai įdomu stebėti kaip dirba kiti menininkai, kokia jų technika, smagu klausytis įvairiausių istorijų. „Bet kartu visa tai ir kliudo. Studijoje viena esu produktyvesnė. Atvažiuoju, kada noriu, valgau, ilsiuosi kada noriu, tapau kada noriu. Pleneruose būna tikslios pietų, vakarienės valandos, prie jų reikia taikytis. Prie smagių pokalbių irgi norisi prisijungti. Prie viso to reikia priprasti“, – aiškino Goda, teikianti prioritetą produktyviam darbui vienumoje.
Šiuolaikinės visuomenės santykis su atvaizdu
Turbūt pastebėjote, kad Vilniaus gatvėmis nuo pavasario važinėja nauji troleibusai, apipavidalinti žinomų ir aktyviai kuriančių Lietuvos ir Estijos naujosios kartos tapytojų. Tapytojai G.Lukaitė, Donata Minderytė, Monika Plentauskaitė, Aleksejus Gordinas, Kazimieras Brazdžiūnas, Vita Opolskytė, Kristina Ališauskaitė, Rosanda Sorakaitė ir Kristi Kongi jau žinomi meno gerbėjams. Dauguma autorių pastarąjį dešimtmetį baigė studijas Vilniaus ir Talino dailės akademijose arba tebestudijuoja. Jaunųjų autorių darbus galėjome išvysti personalinėse parodose, plačiau – grupiniuose meno projektuose: meno mugėje „ArtVilnius“, Vilniaus tapybos trienalėje ir Jaunojo tapytojo prizo konkurse.
Pasak projekto sumanytojo ir kuratoriaus Dariaus Jaruševičiaus, „Miesto maršrutizatoriai“ – tai žvilgsnis į tikrovės ir vis labiau virtualėjančio mūsų bendravimo sankirtas. Jaunoji tapytojų karta formavosi veikiama skaitmeninių medijų, o patys multimedijų ekranai padarė ženklią įtaką šiuolaikinės visuomenės santykiui su atvaizdais. Troleibusas veikia tarsi socialinio tinklo siena, ant kurios įkūnijama šiuolaikinė tapyba, įsiveržia į Vilniečių ir miesto svečių patirtis.
„Tapybos maršrutizatoriai“ yra Vilniaus miesto savivaldybės meno rėmimo programos „Kuriu Vilnių“ vienas projektų. Menininkai siūlo pamąstyti, kas atsitinka, kai tapyba išsiveržia iš parodų salių į vilniečių kasdienybę, nustebindama miesto svečius, demonstruodama mūsų miesto gyvybingumą, reflektyvų ir autoironišką santykį su dabartimi, – sakė projekto „Tapybos maršrutizatoriai“ sumanytojas D.Jaruševičius. Beje, „Tapybos maršrutizatoriai“ yra vienas iš neseniai startavusio Art Lab'o „Maršrutizatoriai/ Routers“, projektų. Jauni žmonės ruošiasi miestui pateikti dar įdomesnių idėjų.
Laimingiausia – prie didelio formato drobių
Godai su pirmojo troleibuso maršrutu visai nepakeliui. „Mano troleibusas Nr.1 važinėja nuo „Pasakų parko“ Karoliniškėse, iki Stoties, pro Žvėryną ir Centrą. Vienoje troleibuso pusėje yra mano darbo „Pakalnučių pieva“ reprodukcija, kitoje pusėje – dailininkės Donatos Minderytės kūriniai. Ilgai man nepavykdavo gatvėje sugauti savųjų pakalnučių, vis man tas troleibusas atsisukdavo kita puse. Kartą bėgau tekina, vijausi troleibusą ir nespėjau. Vairuotojas uždarė duris prieš pat nosį ir nuvažiavo. Buvo juokinga. Dabar troleibusą pamačius nuotaika pakyla. Teko ir specialiai laukti visų „Tapybos maršrutizatorių“ troleibusų, kad juos galėčiau nufotografuoti. Kiekvieną kartą pamačiusi juos riedančius, nusišypsau. Smagu sulaukti nuotraukų iš įvairių žmonių, kurie pamato troleibusą ir atsimena mane“, – pasakojo G.Lukaitė, pakviesta dalyvauti šiame projekte.
Mergina džiaugiasi turėdama savo erdvę – studiją, į kurią bet kada gali ateiti ir jaustis rami bei saugi. „Esu laiminga turėdama kūrybą, nes tai kartu man yra ir terapija. Tapydama, kurdama kažką jaučiuosi ramesnė“, – atviravo Goda.
28 metų menininkė G.Lukaitė Vilniaus dailės akademijoje studijavusi scenografiją, įgijusi freskos-mozaikos magistrą, personalinėse parodose įsitvirtina kaip monumentalistė.
Man visuomet buvo smalsu, ar gali monumentalistai sutalpinti save į mažą formatą?
„Priklauso nuo to ką laikysime monumentalistais. Ar visus tuos, kurie baigė Vilniaus Dailės akademijoje monumentalią katedrą, ar tik tuos kurie dirba tiksliai pagal įgautą specialybę. Aš šiuo metu nedirbu nei su freskomis, nei su mozaikomis, tačiau klausime yra tiesos. Dar magistro studijų metais pasirinktos didelio formato drobės labai vilioja iki šiol. Didelio formato drobė uždengia nemažą sienos plotą, taip galbūt priartėdama prie visos sienos piešinio – freskos. Šiuo metu išbandau įvairiausius formatus, net miniatiūrų esu sukūrusi. Bet kažkodėl laimingiausia jaučiuosi ruošdama ir tapydama didelius formatus. Įtariu, kaip ir daugelis monumentalistų“, – paaiškino G.Lukaitė, surengusi jau tris personalines parodas.
Atsisveikindama su Godos studija peržengiu jos pusrūsio slenkstį ir išeinu į kitą laiką. Ryški saulės šviesa verčia prisimerkti. Prie durų, pro metalines groteles batų purvui nusibraukti, kalasi sultingi trauklapiai.
