Ugnės Žilytės studija labai aukštai. Penktajame namo aukšte, o namas ant vienos iš sostinės Liepkalnio kalvų, nuo kurios tolumoje auksu tvieskia cerkvių kupolai. „Batiuška turbūt neseniai gavo Europos finansinę paramą“, – juokėsi Ugnė.
„Pelėdos aukštai gyvena“, – sakau U. Žilytei, turėdama galvoje jos mąslią kūrybą. „Aš – vyturys, bet irgi mėgstu aukštį“, – šypteli Ugnė. Keltis anksti menininkams nebūdinga.
Miestas ir miestietė
Visą gyvenimą praleidusi Vilniaus Žvėryno mikrorajone, įsikūrusiame dauboje, pasitaikius progai įsigyti dirbtuvę penktame aukšte, dailininkė nedvejojo. „Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau ilgesnė taps mano darbo diena. Saulės šviesos čia nors rieškučiomis semk, neišsemsi. Dirbtuvės langai žiūri į vakarus, todėl elektros vasarą praktiškai jungti nereikia. Šiandien pasitaikė itin gera šviesa darbui, saulė nespigina. Nemirguliuoja, nežaižaruoja, mėgstu tokią ramią šviesą. Galiu ir tapyti, ir raižyti, ir jaučiuosi geriau“, – dėsto Ugnė Žilytė apie savo priklausomybę šviesai. Nors jai, saulės pasotintai, labiau patinka apniukusios dienos. Ir lietus patinka.
„Vakare, išsėlinus romantikai už horizonto, miestas aprimsta, „Vėtros“ stadione įsižiebia itin ryškios šviesos. Savo dirbtuvėje jaučiuosi lyg Mėnulyje. Futbolininkai treniruojasi, aidas iki manęs atsirita. Užsisvajojusi žvelgiu į tolį. Matau kaip keičiasi metų laikai, kaip plaukia debesys virš mano mylimo Vilniaus. Šalia lango turiu milžinišką eglę, į kurią atskrenda kėkštai pasišildyti. Tada metu darbus ir spoksau į juos. Negaliu patikėti gamtos tobulumu. Ir tada pagalvoju: ką aš čia raižau, piešiu ar tapau, jeigu gamta jau viską tobulai sukūrė“, – Ugnė apie savo mažytę, vos dvylikos kvadratinių metrų studiją ir joje bėgantį laiką gali pasakoti daug, švelniai ją vadindama „urveliu“.
„Vadinasi ta aplinka, kurioje dirba menininkas arba įkvepia arba visai paskandina kūrėją?“
„Įkvėpimu aš netikiu. Yra darbas ir baigtas kriukis. Aš griaunu mitą, kad menininkai aikčiodami gaudo įkvėpimo akimirkas“, – nukerta Ugnė.
Ją stebina kitkas. „Nemažai jaunų menininkų, sukūrę šeimas, parduoda Vilniuje butus ir išvažiuoja gyventi į provinciją. Gal dabar tokia mada? Aš su amžiumi (Ugnei 39 metai) darausi sentimentalesnė, prieraišesnė, kiekvieną rytą įsimyliu Vilnių iš naujo. Kai einu į centrą, reikia nereikia būtinai suku pro Aušros vartus. Jaučiu neapsakomą džiaugsmą širdyje. Mano gimtasis miestas, mano tėvų ir senelių miestas. Aš trečios kartos vilnietė“, – didžiuojasi Ugnė Žilytė.
Tarp grafikos ir tapybos
Ugnė – universali menininkė, kuriai paklūsta ne tik ofortas, grafika, sausa adata, pieštukas, bet ir aliejinė tapyba. Žinau, kad nedaug tokių plataus užmojo grafikų. Vienas garsiausių – Petras Repšys man sakė, – „senas esu, neberašyk apie mane, rašyk apie jaunus žmones. Va, apie Ugnę parašyk“.
Dailininkė nurausta išgirdusi tokią rekomendaciją.
„Taigi kaip pavyksta suderinti universalumą?“ – Klausiu Ugnės.
„Pastaruoju metu supratau, kuo mažiau klausinėju savęs, abejoju ar baiminuosi, tuo viskas paprasčiau gaunasi“, – šypsosi Ugnė. – Jeigu rimtai, tai kurdama grafiką tiksliai žinau, ką turiu daryti, o tapydama aš vis abejojau. Tapyba man – ir erdvesnis improvizacijos laukas, ir puiki proga pasidžiaugti spalva, pasimėgauti regimybe bei pačiu procesu. Jei grafikoje esu tokia, kokia negaliu nebūti, tai tapyboje esu tokia, kokia užsigeidžiu būti. Už temos „kabinuosi“ senoviškai – man reikia istorijos, kurią galėčiau papasakoti, reikia išgyvenimų“, – įsidėmėjau Ugnės Žilytės žodžius savo tapybos parodos „Palikimas“ atidaryme.
Ugnė, įstojusi į VDA grafikos specialybę, gerai prisimena savo senelio scenografo Gedimino Žilio žodžius: „Grafika yra solinio instrumento skambesys, o tapyba – viso orkestro“. Tuomet aš, būdama ambicinga, aiškinau, kad ne tai lemia meniškumą. Spalva visada vilioja, aš atsigriebiu iliustruodama knygas. Dirbti su spalva man – didžiulis malonumas, bet savo tapybą aš kol kas vertinu kritiškai. Labai malonu pastele nupaišyti gražų peizažą, matomą pro langą. Man apskritai patinka paišyti iš natūros – aš labai senamadiška. Kartais, aplankiusi parodas, pagalvoju, kad dailininkams tiesiog nebepatinka piešti. Žiūrėdama į paveikslus, nejaučiu, kad jiems buvo malonu tai daryti, darbai atrodo atmestini arba iškankinti“, – pastebi Ugnė Žilytė.
Ji prisimena studijų metais Dailės akademijoje vyravusią nuostatą: jeigu baigei grafiką, tai šiukštu kėsintis į kitą sritį. „Aš baigiau grafiką, estampą, – grynąją lakštinę grafiką. Bet dirbu įvairiose srityse. Prisipažinsiu, kad nejaukumo kompleksas neapleidžia manęs iki šiol. Nors taip dirbančių dailininkų kūryba ir vaizduotė praturtėja. Menotyrininkas Vidas Poškus parodos atidarymo metu yra pasakęs, kad mano grafika tapybiška, o tapyba grafiška. Šie žodžiai labai taiklūs ir visa apimantys“, – sakė Ugnė.
Kiekvieną penktadienį Ugnė Žilytė su kolegomis sostinės Totorių gatvės galerijoje susirenka tapyti portretų.
Ji labai mėgsta ir piešinį. „Susibūrėme į „Slaptųjų piešėjų draugiją“, kiekvieną antradienį dailininkų sąjungoje renkamės piešti iš natūros. Tad penktadieniais ir antradieniais lankau du būrelius. Piešiu tam, kad palaikyčiau formą. Dailininkui kaip ir sportininkui ar muzikantui būtinos nuolatinės treniruotės ir repeticijos“, – neabejoja Ugnė.
Grafikos kūrimas reikalauja ilgo proceso. Reikia pasiruošti klišę, nupoliruoti, tada prasideda kruopštūs raižymo, ėsdinimo etapai kai su nerimu lauki rezultato. Nors Ugnei technologinės paslaptys nebeegzistuoja, bet kas kartą dailininkei neramu: „Spausdinimo procesas ir laukimas, – išims dažą ar ne. Laikui bėgant technika pasiduoda tavo valiai, rezultatą nuspėji ir staigmenų nebūna. Be t vis tiek jaudiniesi lyg pirmą kartą. Tapyboje atsigriebiu spontaniško rezultato akivaizdoje“, – atviravo Ugnė.
Dailininkę labiausiai erzina ne sričių ar stilistikos persiliejimai, o išsitrynusi riba tarp profesionaliosios dailės ir mėgėjiškos saviraiškos. „Pastaruoju metu tos saviraiškos nesveikai padaugėjo, ji sėkmingai finansuojama, truputį pasimokę tapybos, visi puola rengti parodas ir tituluoti save dailininkais. Išgirdę kokį kritikos žodelį, draugišką pastabą prilygina įžeidimui. Mane labai erzina paviršutiniškumas“, – dėstė Ugnė Žilytė.
Apie atmintį, formą ir spalvinę klausą
Dirbtuvėje pastebiu nemažai rytietiškų motyvų. Ugnė apkeliavo beveik visą pietryčių Aziją. Birma, Vietnamas, Kambodža buvo įdomūs visai šeimai. Nemažai laiko žiemą teko praleisti Tailande. Su didžiausiu džiaugsmu menininkė mėnesį kūrė Indijoje, Irane.
„Esu laiminga, nes daug keliauju. Tolimų kraštų pažinimas – didelis malonumas.
Kaip dažnas keliautojas, iš aplankytų svečių šalių ir miestų visada parsivežu įdomių daiktų – vertingų rankų darbo dirbinių ar mielų niekučių, kurie vėliau man primintų kelionėje patirtus įspūdžius, sutiktus žmones. Tačiau brangiausius „suvenyrus“ saugau atmintyje.
Sakoma, ilgiausiai emocinėje atmintyje išlieka kvapai – jie primena daugiausiai. Fotografija – kitas patikimas būdas neužmiršti. Taip pat užrašai: mėgstu kelionių nuotykius išguldyti sąsiuvinyje, kad vėliau skaitydama, galėčiau vėl į juos pasinerti.
O mano dvylikos estampų ciklas „Suvenyrai“ – tai bandymas papasakoti apie savo keliones tai, ko negaliu pasakyti žodžiais“, – pasakojo Ugnė, rodydama segtuvą su darbais, parengtais naujai parodai.
Estampai atlikti tradicinėmis oforto, sausosios adatos, mecotintos technikomis, kartkartėmis įjungiant kaprizingą monotipiją bei chine-collé, sąmoningai nevengiant eklektiškos, kaip ir pati tema, išraiškos.
Tačiau rytietiškos spalvos Ugnės neveikia ir inspiracijos tame margumyne dailininkė nemato. „Aš užsirašau spalvų derinius, lavinu spalvinę klausą, bet jaučiu, kad manyje jau seniai susiformavusi ir įsitvirtinusi lietuviška pilkuma. Aš niekad nestudijavau senosios koloristinės tapybos. Dėstytojas Miknevičius mokė mus kaip sudėlioti akcentus į formą, toną, bet ne spalvą. Prisipažinsiu ir gyvenime, ir kūryboje aš daugiau matau formas, o ne spalvas. Gal dėl to ir pasirinkau grafiką“, – sakė Žilytė.
Pilkasis ciklas – atviras iki skausmo
Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Krematoriumas/keramikų krosnys“, pristatydama savo kūrinių kolekciją „Pelenų diena“, dailininkė pažymėjo, kad jos „pilkasis“ estampų ciklas – daugiausiai ofortai, atspausti sluoksniais, labiau litografijos ar medžio raižinių spausdinimui įprastu būdu, – pasakoja apie keisčiausią žmogaus savybę – įsivaizdavimą, kad gyvenimas galėjo būti kitoks. Ir apie kaltę. Apie kaltės jausmą, kuris, sakoma, veda tik į susinaikinimą. Nes praeities juk nepakeisi. Todėl kartais man taip norisi viską sudeginti...“.
Slėpiningus, paslaptingu švytėjimu ir mistifikuotomis ar net mistiškomis situacijomis pasižyminčius estampus, taip pat tapybos darbus kurianti menininkė kalba apie save ir personalines patirtis.
Pasak dailėtyrininkės Nijolės Adamonytės, autorei yra svarbi klasikinė grafikos kalba (oforto, sausosios adatos, mecotintos, litografijos technikos), kurią ji puoselėja meistriško piešinio, jautraus prisilietimo prie kuriamo paviršiaus, sakraliai sustingusio komponavimo dėka. „Žilytės estampuose regime ir renesansinį piešinį, ir epizodų, nuaustų iš ekspresyvios, nervingos, nebaigtos linijos. Ši įvairovė nesubyra, – ji nusėda klampioje, vienalytėje fono substancijoje. Temų kodas aprėpia kūnišką ir dvasinę būtį, tradicijas ir neopatirtį, mitus ir realybę, žmogų ir gamtą.“
Šioje parodoje menininkė buvo ypatingai drastiška ir skausmingai atvira.
„Kvėpavimas yra lėtas organizmo degimas. Vadinasi, gyvendami mes visą laiką po truputį degame. Kol sudegame. Ir virstame pelenais. Pelenas – į žemę, dūmas – į dangų. Pasitaiko, kad pavargęs nuo savo gyvenimo žmogus vieną dieną ima ir viską supleškina. Savo drabužius, senus batus, daiktus, laiškus... Ugnis apvalo, ašaros – nuskaidrina sielą. Mano kaimynystėje gyvenusi dailininkė vieną vakarą surinko į krūvą visus savo paveikslus ir juos padegė. Daugiabutyje, savo kambaryje. Ir žuvo pati“, – savo „Pelenų dienoje“ Ugnė atpasakojo šią tragediją.
Palikimas
Visai kitokia Ugnė Žilytė pasirodė savo tapybos darbų parodoje „Palikimas“, tačiau žavėjo tas pats apnuogintas atvirumas, prieštaravimas, vaizdo ir teksto simbiozė. Štai kaip autorė pristatė savo paveikslą „Dvidešimt šeši geri daiktai“:
„Būna, kuopiu seniai kraustytą spintą ir pati nustembu, kiek ten visokio „gėrio“ randu. „Kultūrinis sluoksnis“ mūsų namuose nuolat auga, todėl nekeista, kad vienus daiktus stalčiaus dugne aš užmirštu, o kitų, regis, net nesu mačiusi. Turėčiau pripažinti, kad jei tų daiktų nepasigedau iki šiol, turbūt jie yra tiesiog nereikalingi. Bet: išvaikiusi vorus ir nušluosčiusi dulkes, smagiai prisimenu: o, taigi čia babos trobelės durų sklendė! Buvau visai užmiršusi... šitą medalį gavau metrikacijos rūmuose, kai gimiau. Gal pasikabinti ant sienos miegamajame? O kas čia – sulūžęs akinių dėklas? Reikėtų mesti lauk. Bet graži spalva. Ir odinis. Gaila.
Geras daiktas, – tuomet sakau. Jei gražus, tai ir geras. Pasiliksiu, gal kur pravers.“
Arba paveikslas „Juoda duona“, kuris buvo nupirktas dar parodai neprasidėjus.
„Kai pusę devynių vakare pro langą pamatydavau į žiedą įsukantį troleibusą, žinodavau: vienas, du, trys – ir iš už dispečerinės kampo pasirodys mamatė. Tada suimdavo baisus džiaugsmas, o kartu su juo – ir apetitas: kaipmat susigraibydavau nuo radiatoriaus džiūstančios duonos riekę: taip baba ruošdavo duoną ubagynei. Ir dabar: kai man liūdna, negaliu kąsnio praryti, kai linksma – viskas skanu“.
Apie žodį ir vaizdą
Ugnės studijoje yra kur akis paganyti. Mozaika ant sienos dar vienas žanras, liudijantis apie dailininkės universalumą.
„Tai mano Pompėja. Kai įsigijau studiją, čia buvo seni langai, iškrypę rėmai, todėl teko gerokai pašalti. Pavasarį pasikeičiau langus. Kadangi meistrai viską išlaužė, pažiūrėjau į tą trupantį byrantį tinka aplink langus ir pagalvojau: kol sulauksiu dažytojų, tai pati pasidarysiu originalų meną. Kaip tik namuose darėme remontą, atliko keraminių plytelių, skaldžiau jas ir lipdžiau. Sudėjau inkliuzus, kuriuos kažkada buvau iš kelionių parsivežusi. Mane taip įtraukė tas lipdymas, kad nepajutau kaip prabėgo trys mėnesiai. Atidariusi langą mažą inkiliuką nulipdžiau. Man labai patinka rankų darbo veikla, tai tikra terapija. Aš negaliu ramiai net ir žinių laidos žiūrėti. Būtinai turi rankos dirbti: siūti, megzti, antraip atrodo lyg laiką tuščiai leisčiau“, – pasakojo Ugnė.
Menininkų gyvenime ribos tarp darbo ir poilsio paprastai būna išsitrynusios, todėl psichologų sukurtos darbo ir poilsio formulės Ugnė pritaikyti sau negali.
Iš savo meno Ugnė Žilytė kaip ir dauguma dailininkų neišgyventų. Ji dėsto piešimą privačioje mokykloje ir dirba žurnale „Literatūra ir menas“.
„Man patinka išeiti į viešumą. Mes dirbame vienumoje, esame intravertiški žmonės, todėl kartais reikia išeiti, bendrauti su kitais. Kad nebūtų betikslis sėdėjimas ir lėbavimas bare, einu dirbti. Prieš trejetą metų „Literatūra ir menas“ mane pakvietė padaryti vieną kitą portretą viršeliui. Taip ir pasilikau čia. Labai džiaugiuosi prasmingu ir įdomiu darbu, kuris man padeda neprarasti ryšio ne tik su daile, bet ir literatūra. Redakcija mane paakina daugiau skaityti, domėtis naujausiais leidiniais. Dabar mane ypač žavi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės rašytojos Danutės Kalinauskaitės kūryba ir požiūris į žodį bei vaizdą. Pasak rašytojos, žodžiai ima pralaimėti vaizdams, kurie yra tūkstančius kartų greitesni ir įtaigingesni, visiems suprantami. Tačiau reikia skaityti knygas, turtinti savo kalbą, kitaip bus pakirpti sparnai vaizduotei. Aš dovanoju rašytojams portretus, jie – man savo knygas su autografais. Kazys Saja, pamatęs mano pieštus portretus pakvietė iliustruoti jo naujausią knygą“, – džiaugėsi Ugnė, piešdama aktualius „Literatūros ir meno“ viršelius, atliepiančius kultūroje vykstančius procesus.
