Kopėčiomis į stiklo bokštą
J.Varnas į savo dirbtuvę daugiau nei vieno žmogaus priimti negali dėl paprasčiausios priežasties, – apie pusantro kvadratinio metro bokštelyje gali tilpti tik pats dailininkas ir viena jo mūza. „Mūza nematoma. Ji sėdi man ant kelių“, – juokdamasis paaiškina karikatūristas.
Antram žmogui fiziškai nėra vietos. Laimei, kad pasiėmiau plačiakampį objektyvą. Tačiau vizualiai jis klaidina, iškreipia projekciją. Tad žiūrėdami nuotraukas iš šios studijos, bandykite įsivaizduoti, kad sėdite už stalo ir pusiau ištiesę ranką galite pasiekti visus aplink save esančius daiktus: knygas, pieštukus, tušą, lempą bei daugybę prikabinėtų smulkmenų. Čia tikras mini muziejus. Įtariu mažesnio nerastumėm visame pasaulyje.
Ne tik fiziškai įsitekti, bet ir patekti į J Varno dirbtuvę nėra paprasta. Į ją reikia užlipti nuleidžiamomis kopėčiomis. Nulipti dar sunkiau. Tačiau Varnas nesiskundžia. Šiose aukštybėse dirbti, anot paties dailininko joks iššūkis. Atsiribojęs nuo žemės ir žmonių, garsus karikatūristas patiria įkvėpimą ir didžiausią kūrybinį malonumą.
Mintis išsikelti dirbti į bokštelį gimė prieš penkiolika metų. „Ekonomikai susitraukus, buvusią dirbtuvę išlaikyti tapo brangu. Tada savo namo kieme virš garažo pats suprojektavau ir pasistačiau pusiau stiklinį trikampį bokštą, kuriame dangus į mane smeigia trečią akį“, – pasakojo dailininkas, atviraudamas, kad šioje aplinkoje jaučiasi dieviškai.
Žiema vasara ten jis piešia. Yra radiatorius, jei šalta. Ventiliatorių įjungia, kai būna karšta. Bokštas apšiltintas, sudėti stiklo paketai. „Ten nuostabi aura, mane aplanko toks įkvėpimas, kad padėjęs į šoną karikatūras vieną dieną imsiu rašyti romaną“, – negaliu netikėti J.Varno žodžiais.
Kaip jis įsikabaroja į tą bokštą stačiomis kopėčiomis? „Man kol kas lengva“, – tikina 82 metų sulaukęs Jonas Varnas. Vakare pasišviečiu žibintu, nė kartą nesu nukritęs. Matydamas mano nuostabą, dailininkas kelis metrus užlipa ir nulipa mikliai, kviesdamas pasekti jo pavyzdžiu.
Įsivaizduokite, J.Varnas prie savo darbo stalo sėdi tarytum medžio viršūnėje, lyg paukštis lizde. Bet po Žvėryno apylinkes jam nėra kada žvalgytis.
Dailininkas sostinės Žvėryno rajono senbuvis, gyvena čia nuo 1970-ųjų. Jis vertina šios vietos ramybę, žalumą, senus medžius, senus namus. „Sakoma, kad mūsų name prieškario metais buvęs viešnamis. Bet negali žinoti tiesos, kai tiek metų prabėgo ir nebėra kam to fakto paliudyti, – nebėra gyvųjų tarpe nei tų karininkų, nei aptarnaujančio personalo“, – juokiasi Varnas.
Mažai kalba, bet daug pasako
„Ar norint tapti karikatūristu, reikia turėti humoro jausmą?“ – klausiu dailininko.
„Dažniausiai žmogus privalo nors jau paslėptą jausmą turėti. Yra ir niūrių karikatūristų, į kurių veidą pažiūrėjusi, nenorėtum sutikti tamsiame skersgatvyje. Bet dauguma mūsų linksmi, geri žmonės“, – nuramina mane J.Varnas.
Dailininkas sako turįs antrąją profesiją. Jis vadina save senu piršliu. „Ne juokas supiršti per šimtas porų, iš kurių iki šiol santuokoje gyvena 90 proc. Reikia turėti gerą dozę humoro jausmo, kad priverstum žmones neišsiskirti“, – sako Jonas.
Smagu jam tokiose šventėse. Jei dar gera svočia pasitaiko, tai spektaklis garantuotas. Anot karikatūristo, humoras padeda žmonėms ištverti didžiausius gyvenimo sunkumus.
Dailininkas pasakoja, kad tarp karikatūristų yra ir gydytojų, ir architektų, ir įmonių vadovų. Tam reikia turėti įgimtą norą ir pojūtį piešti. Tapyboje ar grafikoje gali pavaizduoti žmogaus portretą, bet pavyzdžiui, šaržo kiekvienas nenupieš. „Net ne visi karikatūristai piešia šaržus ir ne visi piešiantys šaržus gali karikatūrą piešti. Juk karikatūra nešaržuoja žmogaus. Reikia suregzti mintį, apversti aukštyn kojom, paguldyti, įspirti į minkštą vietą, kad išeitų siužetas“, – šaržo ir karikatūros skirtumus populiariai paaiškino J.Varnas.
Tai žanras, kuriuo netuščiažodžiaujama. Jis praktiškai yra be žodžių, bet pasako labai daug, sugeba papasakoti ištisas istorijas, šiandienos realijas, tragedijas ir komedijas. Karikatūristų gretas papildo ir sėkmingai debiutuoja jauni žmonės, piešiantys komiksus. J.Varno nuomone, jeigu būtų satyros ir humoro žurnalas, karikatūristai turėtų kur pasireikšti ir jų atsirastų daugiau.
„Dabar mes gyvename tik parodomis, net prizams paprastai nebesurenkame pinigų, ieškome rėmėjų ir katalogams išleisti. Laimei atsiranda verslininkų, galinčių pagaminti ir padovanoti gerus parodinius rėmus, įsteigti prizus, suteikti kitą pagalbą. Tris metus mes bendradarbiaujame su Krašto apsaugos ministerija, rengiame tęstinę parodą„Žengia pulkas linksmai“. Teko dirbti ir su Sveikatos, Susisiekimo ir kitomis ministerijomis. Jie remia parodas, išleidžia katalogus, platina juos kaip suvenyrus ir tos parodos sėkmingai keliauja per Lietuvos miestus. Svarbu, kad vadovai humoro jausmą turėtų“, – sakė J.Varnas.
Vieni keikė, kiti gerbė
„Ar biurokratams karikatūra neatrodo įžeidus žanras? Juk humoras ir sarkazmas kai kada balansuodamas neišlaiko lygsvaros“.
O politikų anais laikais gink Dieve negalėjome šaržuoti. Kapitalistus – prašom pieškite, sėdinčius ant pinigų maišo ir mojuojančius bombomis, – prisimena J.Varnas
„Šiais laikais nebeįsižeidžia. Šaržuojame ir ministrus, ir seimo narius, ir policininkus, ir įvairių valstybinių bei privačių įmonių vadovus. Ypač politikai labai nori, kad juos nupieštum ir laikraštyje patalpintum. Tebūnie, kad ir nelabai palankioje situacijoje ar pozoje, svarbu, kad būtų matomi. Visiška politine mirtimi laikoma, jei žiniasklaida apie tokį pilietį tyli“, – pasakojo dailininkas.
Jis prisimena, kad Sovietų laikais paprastai piešdavo poetų, rašytojų, įvairiausių kultūrininkų bei sportininkų karikatūras. Retsykiais iš kokio išgėrusio traktorininko pasišaipydavo. Kartą humoro ir satyros žurnalo „Šluota“ redaktorius siuntė jį į Kauną piešti „Žalgirio“ komandos su A.Saboniu priešakyje.
„O politikų anais laikais gink Dieve negalėjome šaržuoti. Kapitalistus – prašom pieškite, sėdinčius ant pinigų maišo ir mojuojančius bombomis. „Šluota“ turėjo kaip reikiant „plakti“ kapitalistus, ne vien tik juokauti. Reikėdavo dėti ir privalomas karikatūras iš sovietinio „Krokodilo“, kuris ypač „taškydavosi“ prieš imperialistus“, – prisimena Jonas Varnas.
Pirmaisiais Atgimimo metais karikatūristai ėmė piešti visus pagrindinius veikėjus: Brazauską, Landsbergį, Ozolą, Prunskienę, Šleževičių, Vagnorių ir šimtus kitų. Kai kurie jų gerbėjai labai įsižeidę iki šiol. Karikatūristas prisimena, kad ypač aršūs buvo taip vadinamieji „baretės“, koneveikė už V.Landsbergio karikatūras, gatvėje puldinėdavo, plūsdavo bjauriausiais žodžiais. „Per mus teko ir signatarui Č.Juršėnui. Jį kelis kartus gerokai apstumdė ir akinius sukūlė. Piešėme tuos įvykius net išsijuosę. Vėliau liovėsi tie puldinėjimai, žmonės pamatė, kad jų garbinami objektai irgi nuodėmingi“.
Labiausiai karikatūras vertino signataras Česlovas Juršėnas. Apie save kolekcionavo visas karikatūras, iškirpdamas jas iš laikraščių, žurnalų. Žinodami jo aistrą, karikatūristai įvairiom progom jam dovanodavo šaržus, piešinius. Tą kolekciją Č. Juršėnas perdavė Literatūros ir meno archyvui. Dabar karikatūristai ruošiasi pažymėti Česlovo Juršėno 80-etį. Tą proga atidarys parodą apie Č.Juršėną, kurioje bus ir karikatūrų, ir šmaikščių eilių.
Mažas akmenukas didelį vežimą išverčia
Karikatūros žanrui menotyrininkai neskiria tiek dėmesio kaip, pavyzdžiui tapybai ar fotografijai, tačiau ji išlieka diskusijų centre per politinius pakilimus ir nuosmukius, tampa pasipiktinimų, kartais iššaukiančių tragiškas pasekmes, objektu.
Dažniausiai matomas spaudoje karikatūras, aukštuoju menu nevadina. Bet, pasak menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės karikatūros įkvėpė kūrėjus, dėl kurių meninio palikimo svarbos pasaulyje neabejojama.
Žinoma, kad vienas ekspresionizmo srovės pradininkų Edvardas Munchas iš karikatūrų mokėsi ekspresyvios raiškos. Kurdamas apibendrintą žmogaus veidą karikatūras pasitelkdavo ir Paulis Cezanne'as.
Dailėtyrininkė sako, kad gera karikatūra, kurioje atpažįstamas dailininko braižas, yra satyrinės grafikos meno kūrinys. Anot R.Rachlevičiūtės, autoriaus braižą lemia įvairios savybės: intelektas, pastabumas, psichologinės įžvalgos. Karikatūroje labai svarbu naudojant kuo mažiau priemonių išgauti kuo tikslesnį rezultatą.
Atrodytų kas čia sudėtingo: taškas, taškas, pagaliukas ir išėjo žmogeliukas. Tačiau įžvelgti žmogų, situaciją ir atspėti pagrindinį bruožą, atskleidžiantį esmę, reikia didelio talento.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute politinę satyrą tyrinėjanti Jūratė Kavaliauskaitė yra sakiusi, kad karikatūrų daugėja neramiais permainų laikais. Politinis humoras, dažnai siejamos su opozicine mintimi, simboliniu pasipriešinimu cenzūrai. Tačiau ne visada.
Pavyzdžiui, Sovietų režimas toleravo satyrinius žurnalus, kritikuojančius biurokratų tinginystę, grobstymus ar „liaudies priešus“, bet iš esmės tikrovėje niekas nesikeitė. Viešai pašiepti komunistų partijos vadų ir vadukų karikatūristams neleido, jie būdavo už tai labai griežtai baudžiami, Stalinas nė vieną pasiuntė myriop. Neseni įvykiai Prancūzijoje, kai buvo nužudyti karikatūristai, pasišaipę iš Alacho, parodė, kad ir dailininkų darbas yra pavojingas gyvybei.
Politologė J.Kavaliauskaitė teigė, kad politinė karikatūra atsirado daug anksčiau nei periodinė spauda. Humoristinius ir satyrinius piešinius žmonės pradėjo kurti atradę įrankius, kuriais galėjo pavaizduoti supantį pasaulį. Laikraščiai ir žurnalai karikatūras išpopuliarino, jos tapo prieinamos milijonams skaitytojų.
Laiminga lemtis
Karikatūristai dažniausiai dailės akademijoje baigia grafikos arba plakato specialybę. Plakatas arčiausiai karikatūros. Plakate turi išreikšti mintį labai koncentruotai, lakoniškai ir tiksliai. „Mano dėstytojai Vytas Kaušinis, Juozas Galkus sakydavo, kad per penkias sekundes pažiūrėjęs į plakatą, turi suvokti apie ką jis, kur kviečia už ką kovoja, kokia jo pagrindinė mintis. Karikatūrą gali ilgiau žiūrinėti, vartyti, bet ir ji netuščiažodžiauja. Taigi karikatūristai dažniausiai ateina ir grafikos, plakato žanro, nors yra mūsų gretose ir tapytojų“, – sakė J.Varnas.
Namuose jis parodė savo tapybos darbų, pasakojo apie surengtas parodas, parduotas ir išdovanotas drobes. Tiesa, tai buvo senokai, kai turėjo didelę dirbtuvę. Anot jo, tapybai reikia skirti daug laiko.
„Įstojęs į tuometinį Vilniaus dailės instituto dailės pedagogikos specialybę, pirmame kurse privalėjau tapyti, mokiausi ir grafikos. Pamenu nusipirkau dažų ir pradėjau sausai baksnoti. Žinai, pinigų tuomet neturėjau, o dažai brangūs. Kokį pusmetį baksnojau, kol dėstytojas Jonas Švažas parašė man dvejetą iš tapybos. Dėstytoja Aldona Griciūnaitė dar vieną dvejetą pridėjo iš kompozicijos“, – prisiminė studijų laikus karikatūristas.
Į tuometinį Vilniaus dailės institutą J.Varnas įstojo ką tik iš Baikalo grįžęs. „Ten po kariuomenės laivus statėme. Matai, man dar Baikalo reikėjo, lyg dešimties metų Sibiro tremties mažoka būtų. Žalias buvau, kiti baigę Vilniaus, Kauno dailės mokyklas piešė puikiausiai, o aš žiūrėjau išsižiojęs. Nežinojau kas ta kompozicija. A.Griciūnaitė sako: nueik padaryk kompoziciją. „Kas ji tokia“, – klausiu. Na eik, pažiūrėk kaip ledus pardavinėja moteriškė iš vežimėlio. Na ir padirbau tą kompoziciją. Parašė man dvejetą. Bet neišmetė manęs, matyt kažką įžvelgė gero. Aš dailės instituto sienlaikraštį „Sprigtas“ leidau, saviveikloje aktyviai dalyvaudavau, žodžiu aktyvus buvau. Jeigu kas būtų trečią dvejetą parašęs, tai garantuotai išmestų. Algis Kuras dabar garsus tapytojas, irgi iš tapybos dvejetą gavo. Bet po vasaros praktikos prasitapė ir puikių rezultatų antrame kurse parodė. Ar tik nebus ir mano toks atvejis?“ – paniro J.Varnas į studijų prisiminimus.
Vasarą jis išvažiavo į praktiką, nutapė portretą iš natūros, kurį pats Silvestras Džiaukštas labai pagyrė, užskaitė ir perkėlė į antrą kursą. „Tačiau ir jis manyje įžvelgė polinkį į plakato žanrą. Sakė: rėksnys esi, plakatistai visi tokie. „Šluotai“ pradėjau paišyti, paklausęs protingo patarimo. Taip ir likau su karikatūra. Virš pusės amžiaus kartu keliaujame.