Apie talentingo tapytojo Aleksandro Vozbino kūrybą garsūs menotyrininkai prirašė nemažai vertinimų ir įžvalgų. Tačiau tai jų asmeninis požiūris, jų vertinimai, kuriuose pasigendu paprasto, jautraus, gero ir principingo draugo, kurį pažįstu labai daug metų. Paprastai menotyrininkai sugeba autorių paslėpti už jo kūrinių.
Todėl mūsų pokalbis pasitarnaus visiems, norintiems pažinti tapybinių metaforų meistrą iš arčiau. Iš klausimų ir atsakymų lyg iš spalvų paletės nutapiau Aleksandro Vozbino portretą. Skaitytojams jį norėjau atskleisti ne tik kaip kūrėją, apdovanotą itin turtinga emocine įvairove. Pabandžiau pažvelgti į kūrybos vulkanu vadinamo menininko asmenybę giliau. Ir supratau: vozbiniška stiprybė neužgožia jo sielos jautrumo ir atjautos žmonėms.
Tad pradėkime pažintį su A.Vozbinu nuo jo dirbtuvės. Secesinės architektūros apleista daugiabučio namo palėpė buvo ta vieta, į kurią bene prieš trisdešimt metų įsikėlė tapytojas. Ar šioje palėpėje kadaise žaidė slėpynių garsusis Romainas Gary galime tik spėlioti. Bet 1915 metais Mykolo Biržiškos vadovaujama lietuviška gimnazija šiame pastate tikrai veikė. Bet kokiu atveju namas yra paženklintas istorijos, kuria itin domisi Vozbinas ir kuri plačiąja prasme persikelia į jo drobes.
Kai pagal galiojančius įstatymus buvo pravertos nenaudojamų rūsių ir apleistų palėpių durys, menininkai jas patys turėjo suremontuoti ir išsipirkti. Aleksandras atsidūrė palėpėje. Dabar vienu ypu be atokvėpio užkopti į jo aukščiausią kuorą gali tik gerus plaučius turintis žmogus. Aleksandras čia kopia kasdien, vadinasi jo plaučiai sveiki. Žiema tenka kopti kelis kartus su malkų nešuliais. Palėpėje vėsoka, per šalčius nuolat kūrenama „buržuika“ ją sušildo vos iki 16 laipsnių. Tačiau menininkas užsigrūdinęs, nes maudynės eketėje spaudžiant 20 laipsnių šalčiui jam taip pat prideda gyvenimo džiaugsmo.
Vozbino studija primena ir atkartoja jį patį. Molbertas, dažai, knygos, paveikslai, teptukai, meniniai objektai, plakatai, artefaktai, nuotraukų albumai, virtuvės kampelis, kuriame Vozbinas gamina skaniausius pasaulyje koldūnus iš kapotos mėsos. Kiekvienas kampelis čia pateikia staigmenų ir atradimų. Švenčių ir draugų čia netrūksta, todėl nenuostabu, kad net palėpės tyloje girdžiu jų balsus ir įsimintinas frazes. Krosnelė skleidžia jaukią šilumą, ant stalo garuoja kava, kaip visada lėkštėse mėgstamas pelėsinis sūris ir pyragai. Sutarėme, kad garsiųjų koldūnų šiandien jis negamins. Verčiau pasikalbėkime.
– Aleksandrai, ar įsivaizduoji, ką veiktum, jei nebūtum įstojęs į Dailės akademiją? Ar turėjai alternatyvą?
– Alternatyva visada yra. Egzistavo ir tais laikais įprastas kelias: kas po vidurinės neįstoja į Dailės institutą, nes konkursas buvo labai didelis, stoja į VISI (dabar VGTU) studijuoti pramoninės civilinės statybos ir architektūros. Nemažai dabar gerai žinomų kitos srities specialistų anuomet gavo kultūrinį išprusimą būtent šioje aukštojoje mokykloje.
Aš atėjau „iš gatvės“. Įstojau į Dailės akademiją neturėdamas jokio supratimo apie dailę, išskyrus žurnalą „Šluota“ ir tas knygeles apie Ermitažo istoriją. Po tiek metų sunku pasakyti kas būtų, jeigu būtų. Gal jausčiausi nelaimingas, gal būčiau atradęs save kitur. Laikui bėgant suvokiau, kad gyvenimas nėra atsitiktinių įvykių kratinys. Kiekvienas sutiktas žmogus, įvykis turi savo prasmę ir vietą.
A.Vozbino studija primena ir atkartoja jį patį.
– Ar mokykloje buvai geras mokinys?
– Visko būdavo. Vienuoliktoje klasėje pirmąjį trimestrą visai neruošdavau pamokų, nes buvau įsimylėjęs. Antrąjį trimestrą pradėjau mokytis, o trečiąjį baigiau aukščiausiu įvertinimu.
Nebuvau paskutinis mokinys klasėje, vieni mokytojai mane mėgo, kiti – ne. Literatūros kūrinį, istoriją atpasakodavau vaizdžiai ir lengvai, pakakdavo per pertrauką akimis permesti tekstą. Rašto darbų nemėgau, bet pasakoti man labai patikdavo. Jaučiu, ir mokytojams patikdavo klausytis. Mano mokykloje buvo puikūs lietuvių kalbos ir literatūros pedagogai. O chemiją dėstė labai žavi mokytoja! Dėl jos žavumo pradėjau chemiją mokytis, kad neatrodyčiau visiškas nevykėlis. Paraštėse ją gražiai piešdavau. Biologiją dėstė mokytoja, pravarde „višta“. Kartą biologijos sąsiuvinyje nupiešiau Lenino šaržą su klaikia šypsena. Atėmė ji iš manęs sąsiuvinį, pažiūrėjo ir nuščiuvo. Klasė pritilo, aš paprašiau, kad grąžintų. Atidavė atgal žodžio nepasakiusi. Tai buvo mechaninis piešimas, sielos į jį nedėjau. O mūsų klasė, galima sakyti, buvo antisovietinė, gerų šeimų vaikai.
– Dailės institute įgytos gyvenimiškos pamokos tavo būdui nedarė įtakos?
– Dailės institute daug dėstytojų manęs nemėgo. Kadangi buvau po kariuomenės, mane paskyrė bendrabučio tarybos pirmininku. Turėjau tokią savybę, – ieškoti tiesos. Kaip žinia, teisybės ieškotojų niekas nemėgsta. Kai reikėjo keltis į naują Dailės instituto bendrabutį Latako gatvėje, tai didžiąją dalį baldų pats sutampiau ant savo pečių. Kodėl? Organizuoti talkas ir priversti kursiokus tampyti sofas buvo problemiška. Juolab aš tam neturėjau ir įgaliojimo.
Pastatas naujas, problemos kaip ir visur sovietmečiu – vienodos: vienur čiaupo nėra, kitur unitazą pavogė, langai neužsidaro, durys be rankenų. Surašiau aktą. Visą broką perdaviau į rektoratą, į komjaunimo komitetą. Kilo triukšmas, valdžia suprato, kad šitas bičas ne savas ir reikia jį patvarkyti. O ir chamizmo tarp dėstytojų buvo labai daug.
Iškraustė mane lauk iš bendrabučio kambarėlio. Susiradau prieglobstį medicinos seserų tobulinimosi mokyklos bendrabutyje, priešais sinagogą.
Augustino Savicko atėjimas į Dailės institutą tuo metu man buvo išsigelbėjimas. Jis mane savotiškai pridengė tame skandale. Jo dėka atradau ir Rusnę, gražią vietą tapybai, išvažiavau į praktiką.
– Kokie dailininkai paliko didžiausią įspaudą formuojantis tavo kūrybinei sąmonei?
– Vaikystėje, paauglystėje visus menininkus laikydavau vos ne pusdieviais, bet, pakliuvęs į jų apsuptį, artimiau pabendravęs, didžiai nusivildavau. Tačiau laisvas ir laimingas buvau savo kūryboje, toks esu ir dabar.
Šiandien galiu sakyti, kad esu laimingas, jog man dėstė Augustinas Savickas ir Algimantas Švėgžda. A.Švėgžda pasižymėjo ypatingu taktu ir jautrumu: kiekviename menkiausiame darbelyje sugebėdavo įžvelgti ką nors įdomaus. Jo paties tapybos darbai tuomet gerokai disonavo su „potėpistiniu lietuvišku kolorizmu“, o ir jis pats savo išvaizda ir elegancija ryškiai išsiskyrė iš aplinkos.
Labiausiai stebino tai, kad su manimi, šešiolikmečiu paaugliu, dar besimokančiu Vilniaus vaikų dailės mokykloje, buvo bendraujama kaip su lygiu, kaip su bendraamžiu. A.Švėgžda man tapo menininko etalonu. Jau gerokai vėliau, besimokydamas dailės institute, supratau, jog A.Švėgžda buvo savotiška išimtis tarp kolegų. Labai aukštos kultūros inteligentas visomis prasmėmis, net ir savo elgesiu bei išvaizda. Jis mano prisiminimuose toks ir liko, – korektiško menininko pavyzdys.
Mano studijos sutapo su vadinamąja stagnacijos era. „Gensekai“ mirdavo pamečiui, o kompozicijų temos keisdavosi pastovia tvarka: ateistinė–darbo, darbo–ateistinė.
Ažiotažas kildavo per SMD (Studentų mokslinės draugijos konferencijos). Tuomet kiekvienas galėdavo rodyti savarankiškai sukurtus darbus. Akivaizdžiai galėjai įsitikinti, kuris pataikauja konjunktūrai, o kuris ieško savo individualaus kelio. Antra vertus, aplinkui tvyrančioje dvasinėje tuštumoje iš karto pastebėdavau dėstytojus-asmenybes, Jie tapdavo savotiškais guru.
Prisimenu Leonardą Tuleikį, visuotinio prisitaikymo ir pataikavimo atmosferoje sugebėjusį išlikti principingu ir nepriklausomu. Gal todėl neilgai teišsilaikė institute.
Jonas Čeponis pasižymėjo ypatingu taktu ir jautrumu. Sudėtingiausius dalykus sugebėdavo perteikti tik jam vienam būdinga humoro forma.
Antano Andrijausko estetikos paskaitos virsdavo savotišku šou. Netikėti faktų sugretinimai, paradoksų iškėlimas kaitino vaizduotę, naujai vertė pažvelgti į žinomas tiesas, griovė nusistovėjusius stereotipus. Studentų aktyvumas per seminarus būdavo stulbinantis, kiekvienas jautėsi atradęs ką nors naujo ir sau labai svarbaus.
Su jau paminėtu Augustinu Savicku mane sieja išskirtiniai prisiminimai. Jis buvo aukščiausio lygio žmogus, puikus pedagogas, aristokratas, jaučiantis profesinę etiką, delikatumą. Daug nekalbėdavo, bet viską pasakydavo. Jei moki klausytis, tai išgirsti.
Augustino Savicko atėjimas į Dailės institutą tuo metu man buvo išsigelbėjimas. Jis mane savotiškai pridengė tame skandale.
Augustino Savicko pasirodymas institute tapo sensacija. Jau tuomet Maestro persona buvo apaugusi legendomis ir anekdotais. Pirmąjį žodį „gerai“ išgirdau kaip tik iš Savicko. Anuomet pedagogikoje šis žodis nebuvo vartojamas dažnai. Matyt, man buvo pasakyta laiku, nes prisimenu iki šiol. A. Savicko žodis turėjo kertinę prasmę. Tai galima būtų palyginti su riboženkliu, kurį pasiekus netikėtai atsiveria naujos erdvės, naujos galimybės. Už posūkio pasitrauki ir matai visai kitą horizontą, bet iki to posūkio reikėjo nueiti. Dar viena išskirtinė A. Savicko savybė: jis visada atrodė ir buvo laisvas. Šis laisvės pojūtis nejučiomis persiduodavo aplinkiniams.
Gaila, kad mano autoritetai iškeliavo į Dangų. Bet džiaugiuosi, jog su daugeliu brangių žmonių, formavusių mane, galiu ir šiandien bendrauti, dalytis mintimis, išgyvenimais.
– Tavo kūryboje išskirčiau tris pagrindines temas: istorija, peizažai ir moterys. Kokioje jautiesi stipriausias?
– Žmogus, rašydamas knygą, pasakoja naratyvą: apie ką galvoja, ką išgyvena, apie ką svajoja. Taip ir man nutinka stojus prie drobės. Tos išvardytos temos yra šiek tiek sąlyginės. Juk viskas yra apie gyvenimą, o jis labai daugialypis ir sunkiai dėliojasi į narvelius ir skyrelius. Aišku, kokiam tyrėjui yra lengviau surūšiuoti, ant lentynos sudėlioti tą ir aną, suteikiant svarbos teisę.
Tapyboje egzistuoja tam tikri pavidalai. Gyvenant mieste, visos istorijos gatvėse, architektūroje, žmonių charakteriuose palieka pėdsaką. Tuos dalykus aš bandau aprašyti. Pasakojimas tapyboje niekur nedingo. Kai mokiausi, anuomet visi labai vengė siužeto, prie kurio menininkus vijo sovietinis realizmas. Siužetas dažniausiai buvo dirbtinis, todėl daugelis, vengdami to dirbtinumo, rinkosi neutralias temas ir kartu vengė siužeto. Atėjo laikas ir siužetas vėl sugrįžta. Pašaipiai vadinama „literaturščina“ gali būti visokia ir įvairi. Pavyzdžiu pasitelkime kad ir Žemaitę. Jos kūryba, – labai geras realizmas, tiesiog socialinis Lietuvos pjūvis. Mano manymu, Žemaitė daugiau dėmesio verta rašytoja, nei šiandien gauna.
Mes analizuojame savo gyvenimo vyksmą net ir tada, kai apie tai giliai nesusimąstome ir neklausiame savęs, ar reikia tai daryti. Visą gyvenimą sumuojame vaikystės reginius, jaunystės patirtis, brandžių metų išvadas. Gyvenimo patirtis nėra vien tik mokykla, auditorija ir siauras draugų ratas. Nors ir tai suponuoja tam tikrą patirtį. Kiekvienas su savimi atsinešame savo matymą, savo biografiją, vertybes.
Manau, kad mano tapyboje yra visko daugiau, nei pats galiu susumuoti. Galų gale pamirštu siužetą, moterį ar konkrečią istoriją. Nors... istorija yra visas gyvenimas. Nuo antikos laikų arba gerokai iki jos egzistavusių vaizdinių.
Lengvumas, kaip atskaitos sistema, egzistuoja gryname peizaže. Man – tai tam tikra atsipalaidavimo forma. Kai būnu gamtoje, fiksuoju, ką matau, taip, kaip moku. Dažnai iš tos darbinės medžiagos tiesiogiai, netiesiogiai, per spalvinius santykius ar faktūrą kas nors išeina. Negaliu savęs įvertinti kaip peizažo specialisto. Man tai yra etiudas, iš kurio ateityje gali gimti paveikslas. Gali ir negimti. Tai medžiaga, retkarčiais net ir visai akademinio pobūdžio.
Mėgstu stebėti Vilnių nuo Trijų kryžių, Stalo kalno. Tapiau ten daugybę kartų ir ateityje dar ne kartą tapysiu. Fiksuoju tam tikras nuotaikas ir struktūras, mano tikslas – ne tiesmukiškai detaliai atvaizduoti dominuojančius bokštus ar kitus miesto ženklus, bet pajusti apšvietimą, miesto sielą.
Iš natūros mėgstu tapyti, bet darau tai gana laisvai, momento tikrumą stengiuosi pagauti per vieną seansą, nes sugrįžti neįmanoma, palikto nebeatrasi. Egzistuoja visiškai kiti dėsniai, tad ir priėjimas kas kartą bus vėl kitoks.
– Kokiomis moters savybėmis žaviesi?
– Neišskiriu, kad moteris turi kokių nors ypatingų savybių, kurios yra geresnės arba blogesnės už vyro.
– Gatvėje sutikęs moterį, į ką pirmiausia atkreipi dėmesį?
– Paprastai menininkai iš karto skenuoja žmogų. Bet aš nesidairau gatve eidamas. Nesu stebėtojas, nes esu trumparegis. Galiu praeiti pro šalį ir nepasisveikinti su pažįstamais. Taip yra ne dėl to, kad turėčiau puikybės, aš paprasčiausiai nepastebiu. Esu išsiblaškęs trumparegis.
– Ko labiausiai nekenti?
– Stengiuosi būti nepriklausomas nuo neigiamų emocijų, neturėti neapykantos, pavydo. Neigiamai žiūriu į falšą, melą, nesąžiningumą. Negaliu atleisti už įžūliai akivaizdžią intelektualinę vagystę, tad išsakau tiesą į akis.
Mūsų tautoje neprincipingumas, pavydas, noras veikti iš pasalų yra labai gajūs. Vyrai savo santykius išsiaiškina vyriškai. Bet kaip elgtis iš pažiūros su inteligentiškomis damomis? Jų metodai būna tokie rafinuotai klastingi, kad nesuvoki nei pradžios, nei pabaigos. Jos visada jaučiasi teisios, nes rėkia ilgai ir garsiai, akivaizdžiai pasinaudojusios tavo idėjomis, pateikia jas kaip savo proto išdavas. Tokios vagystės tarp intelektualų parodo žemiausią žmogaus, moters lygį.
Kadangi esu gerai „nudegęs“, išsiugdžiau gerą uoslę. Pajutęs žmogų „dvigubu dugnu“, stengiuosi su juo nebendrauti. Aš bendrauju ne iš reikalo, o dėl to, kad tie žmonės man yra malonūs. Principas bendrauti siekiant intereso ir naudos man kategoriškai nepriimtinas, tokių pažinčių vengiu.
– Ką labiausiai vertini?
– Labiausiai vertinu dvasinę ramybę. Kai žmogaus nekamuoja nereikalingos mintys, išgyvenimai, kad ko nors nepadarei, graužatis, kad galbūt pasielgei ne taip, kaip reikėjo ar buvo tikėtasi. Man svarbi savigarba, kai galiu pasakyti, kad bet kurioje situacijoje išlikau garbingas, pasielgiau sąžiningai ir neturėčiau dėl to gailėtis.
Baimė mane aplanko ir prie molberto, kai jokia mintis į galvą neateina. Pasineriu į sakralines temas.
– Ar gailiesi pramiegoto laiko?
Ne. Išmiegotas laikas visada duoda dividendų: gerą nuotaiką ir darbingumą. Vasarą sodyboje užtenka 4–5 valandų. Užsiprogramavau darbui. Bet jeigu miegasi, tai ir reikia miegoti.
– Kas tau yra baimė?
– Būti našta. Baimė mane aplanko ir prie molberto, kai jokia mintis į galvą neateina. Pasineriu į sakralines temas. Tai mano pasakojimas, kuo gyvenu, ką galvoju. Žvaigždėse įžvelgiu užgesusią praeitį. Pakeliu galvą ir matau būties ir nebūties trapumą. Mane labiausiai traukia paslaptis ir neapibrėžtumas.
– Kiek laiko esi praleidęs prie molberto?
– Žinai, tas stovėjimas prie molberto yra labiausiai matoma kūrybos dalis. Faktiškai aš, dabar su tavimi kalbėdamas, pasąmonėje ką nors neaiškiai, bet vis vien galvoju. Apie kokią nors struktūrą... Tapyba nėra vien mechaninis veiksmas. Aš nesu iš tų menininkų, kurie kiekvienam paveikslui daro eskizus.
Kartais pasipaišau kokią medžiagą ir po 5–6 metų, ištraukęs iš stalčiaus tą segtuvėlį, ką nors nutapau. Tai, kas atrodė bandymu, atėjus laikui virsta paveikslu. Mintys visada kaip nors sudėliojamos, užfiksuojamos. Galima ir dvi savaites, ir mėnesį nieko nedaryti. Tapymas irgi visoks gali būti.
Pavyzdžiui, peizažas, – vadinčiau tai lengvuoju žanru, – nereikalauja didelių pastangų. Kitas dalykas, kai temą reikia iš savęs sunkti. Tai reikalauja ir pasiruošimo, ir nusistatymo, ir net subrendimo. Vėliau vėl išsikrauni kaip baterija. Pats mechaninis darbas, ilgos valandos, praleistos su teptuku, irgi nėra garantas, kad ką nors įdomaus padarysi. Taip pat nebūna ir genialių prišokimų.
Visi menininkai kankinasi. Kiekvienas savaip. Per plenerus teko matyti, – kankinasi ne tik jauni, bet ir labai garsūs, žinomi dailininkai paskęsta kūrybinėse kančiose. Tik to vargo paveiksle neturi matytis. Kaip balerina neturi parodyti, kad jai puantai nutrynė kojas, arba smuikininkas, kuriam nutrūko styga. Kai tapai ir nepavyksta, vadinasi, kažkas ne taip struktūroje, vadinasi, reikia pertapyti iš naujo ar kardinaliai pakeisti temą. Grįžus po kurio laiko pajunti, kad viskas puikiai sekasi.
Kartais iš tiesų jaučiu esąs kelių temų erdvėje ir nuo savęs negaliu pabėgti, negaliu iššokti iš tos karuselės. Retkarčiais pavyksta, nes esu gana universalus. Bet dažniausiai maluosi tam tikroje pelkėje, vieną dieną mėlynes rinkdamas, kitą – grybaudamas. Žinau, kad galiausiai iš to galima išvirti gerą patiekalą. Pavyzdžiui, koldūnai būna su mėsa, mėlynėmis, esti ir su grybais. Taip ir tapyboje visokių netikėčiausių variacijų nutinka.
Tačiau iš esmės žmogus yra užkoduojamas savo vertybėse nuo vaikystės. Nes tai, ką girdėjai paauglystėje apie pokarį iš močiutės kaime, tai, ką dovanojo Vilniaus senamiesčio ir mokyklinių metų patirtis, visos nuogirdos, perskaitytos knygos, kaimynų išrėktos tiesos, nutylėti išgyvenimai ar nurytos nuoskaudos nebūtinai išvirsta į kokį nors konkretų siužetą. Visas patirties emocinis laukas anksčiau ar vėliau transformuojasi į plastinę kalbą. Ir tas kelias nėra lengvas.
– Ar menas iš esmės pakeitė tavo gyvenimą?
– Kiekvienas žmogus, kuris valgo duoną iš savo minčių, proto, talento ar fantazijos, yra kūrėjas. Kūryba yra jo gyvenimo dalis. Žuvis gyvena vandenyje, paukštis – ore, o aš gyvenu savo stichijoje.
Menininkas žino ir kitą gyvenimo pusę. Ne vienam teko ir griovius kasti, ir asfaltą kloti, ir sunkvežimį vairuoti. Dauguma menininkų yra universalūs. Mums nėra svetimas joks darbas, kaip, pavyzdžiui, vargas mokslininkui, nemokančiam vinies įkalti.
Mano gyvenimo būdas nėra kaprizas arba kieno nors primesta valia. Tai daugmaž sąmoningas pasirinkimas, todėl viskas yra taip, kaip turi būti.
Negaliu kurti nebūdamas laisvas. Kaip galima varžyti savo mintis, fantaziją? Gali tik disciplinuoti save. Mane riboja formatas, dažų fizinės galimybės, bet žinau šito žaidimo taisykles, nes to mokiausi ir esu profesionalas.
Tačiau egzistuoja daugybė netikėtumų ir jie kartais labai džiugina. Apskritai žodis laisvė turi labai daug atspalvių ir niekas iki galo nežino, kas yra ta laisvė. Veiki tam tikromis aplinkybėmis, paisydamas sąlygų, turi pasirinkimą, alternatyvą. Ne dėlto, kad prie ko nors specialiai turi prisitaikyti. Bet kuri mano mintis, net ir labai laisva, vis tiek disciplinuoja, suformuluoja sąvoką, kad būtum suprastas. Sava kalba, savos formuluotės. Tekstai, poezija, istorija gimsta iš 30-ies raidžių. Iš specifinės spalvų paletės kalbos taip pat kas nors gimsta.
– Kokios buvo didžiausios gyvenimo nesėkmės?
– Negaliu skųstis. Nei sėkmių ypatingų, nei nesėkmių lyg ir neturėjau. Emocinių išgyvenimų įvardyti kaip nesėkmės negaliu. Galų gale kaip nors viskas susidėlioja, lyg taip ir turėjo būti. Tarnavau kariuomenėje, kurioje nenorėjau tarnauti, bet taip viskas susiklostė, kad negalėjau ten neiti.
Gražiausi jauno žmogaus gyvenimo metai buvo išbraukti tarnaujant svetimoje kariuomenėje. Manau, visi, ten pakliuvę, jautėsi nelaimingi. Man tai asocijuojasi su nelaisve. Kita vertus, kariuomenėje žmonės organizuoti, ne taip tuščiai leidžiantys laiką ir kryptingai siekiantys tikslo. Tvarkos ir organizuotumo, susitelkimo, savo galimybių žinojimo aspektu kariuomenė yra geras dalykas. Savo šalies kariuomenė.
Gražiausi jauno žmogaus gyvenimo metai buvo išbraukti tarnaujant svetimoje kariuomenėje.
– Ką pirmiausia pagalvoji pabudęs iš ryto?
– Visada tai susiję su dienos darbais ir planais. Kartais prisimenu, kaip tarnas, keldamas įžymųjį utopistą grafą Sen-Simoną, sakydavo: „Kelkitės, jūsų prakilnybe, jūsų laukia dideli darbai.“ Šitą frazę ištariu šypsodamasis. Tik be „jūsų prakilnybe“.
– Ar būna akimirkų, kai norisi išsikalbėti?
– Būna. Bet kuo toliau, tuo mažiau. Išsikalbėti, kad ir labai geram draugui ar giminei, yra pavojingas dalykas. Kitą kartą, pasitikėdamas, aptardamas situaciją apie bendrus pažįstamus ir nuoširdžiai pasidalydamas, gali pakliūti į negerą situaciją. Kai žodžiai bus perteikti iškreiptai, arba pats faktas, kad ką nors paminėjai, pasirodys įžeidus. Žodžiu, matau, kad neverta dalytis. Juolab kad nėra tokių situacijų, dėl kurių reikėtų stipriai atvirauti.
– Kokia spalva tau labiausiai patinka?
– Kalbant apie paveikslus, man patinka deriniai. Šaltas arba šiltas koloritas. O akiai mielos labiau šaltesnės, mėgstu mėlyną. Vienu metu mano tapyboje vyravo daugiau žydros atspalviai. Plastinėje temoje koloritas turi skambėti. Dažai ir spalva yra du skirtingi dalykai. Kad dažai taptų spalva, reikalingi tam tikri tonų ir pustonių santykiai, deriniai, pusiausvyros, nes priešingu atveju bus tik tiesmukiškas siužetas, pasakojimas, perteikiantis tam tikrą informaciją. Tapyboje reikia susitelkti maksimaliai, kad nebūtų nereikalingų trukdžių, kad išryškėtų pagrindinė tema.
– Su kokia spalva tau asocijuojasi Lietuva?
– Su pilkšva. Peizažas, pilkas dangus, truputį žalio atspalvio. Šiaip žalia spalva yra jokia. Ji gali būti tarpinė tarp geltonos ir mėlynos. Visos asociacijos paremtos konkretumu. Nėra abstrakčios situacijos, kaip ir nėra abstrakčios Lietuvos. Yra labai konkrečios vietos, kur reikia atsipalaiduoti, pabūti visiškai kitoje erdvėje, kad, lygindamas reginius, pajaustum juos visa širdimi. Atsakydamas į šį klausimą, nesigilinau į jokias aplinkybes. Iš pasąmonės pirmiausia atėjo pilka spalva.
– Ar yra daiktas, su kuriuo niekada nesiskiri?
– Nesu prisirišęs prie daiktų. O štai prie knygų – prisirišęs. Man patinka, kad daiktas turėtų savo vietą. Nors... aš savo dirbtuvėje apaugęs įvairiausiais daiktais, tikrai reikėtų išsimiešti. Bet ne dėl to jų ten tiek, kad prisirišęs, tiesiog taip susiklostė. Kas nors atneša, padovanoja, atiduoda. Daug ką išmetu. Sudeginu. Neišmetu tik maisto produktų. Man gaila mėtyti duoną.
– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas?
– Kartais mėgstu juodą duoną su lašinukais, patinka ir prancūziškas pelėsinis sūris, bet dėl to didesnio polinkio impresionizmui nepajutau... Patinka ir geri koldūnai, moku juos pagaminti. Tik nepagalvokite, kad juos kasdien verdu.
– Kaip reaguoji kilus konfliktui?
– Kai kuriose situacijose aš nesusivaldau. Iš principo. Stengiuosi, bet ne visada pavyksta savyje užgniaužti emocijų ir kartais joms pasiduodu. Viskas priklauso nuo situacijos, nuo žmonių, bet iš tikrųjų būna standartinių situacijų, kai susidaro tam tikri refleksai ir reaguoju gana grubiai. Pasakau atvirai. Aš muštis nepuolu, bet pasakau. Gal kitą kartą būnu kategoriškas. Kai esi vienas, o komanda tave gniuždo, pasitelki natūraliąją gintį. Gebėjimas valdyti savo emocijas – yra didelis menas. Vadinamuosius Pavlovo refleksus visi žmonės linkę ištraukti būdami su artimaisiais, bet maskuoja juos viešumoje.
– Koks laimingiausias gyvenimo įvykis?
– Egzistuoja ribinės situacijos, kurias sėkmingai įveikęs jautiesi kaip ant sparnų.
Susitikus kai kuriuos žmones, patekus į tam tikras erdves būna gera. Būdamas brandaus amžiaus kiekvienas pats sau organizuoja situaciją, žmones, tarp kurių būtų malonu, įdomu ir saugu.
– Kaip vertini artimų žmonių pastabas apie kūrybą?
– Menas, kūryba yra labai individualus pasaulis, į kurį neįsileidžiu nieko. Mano dirbtuvė, mano dažai ir mano mintys. Aš laisvas čia! Ir tai yra šventa. Girdėjau, kad kai kurie rašytojai į savo darbo kabinetą ar biblioteką apskritai nieko neįsileidžia. Nemanau, kad tai yra kaprizai. Dirbant niekas neturi trukdyti. Tai nervina ir blaško, net telefono skambučiai išmuša iš vėžių. Ypač kai esi susitelkęs, jauti, kad kažkas vystosi, aštrėja, turi būti visas tenai, – paveiksle, temoje.
Jau nutapęs paveikslą įdėmiai išklausau žmonos Dianos pastabas. Ši informacija niekur nedingsta. Tačiau menininkas nėra fliugeris, reaguojantis į kiekvieną pūstelėjimą.
– Ką pasakysi apie moterį, saugančią šeimos židinį, tvarkančią buitį ir išvaduojančią demiurgą nuo kasdienybės rūpesčių?
– Manęs niekas nesaugojo ir neglobojo, nei sąlygas specialias kūrė. Yra šeimų, kuriose žmonos dėl vyro karjeros paaukoja savąją. Iš esmės kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą, todėl negalima jo skirti kam kitam. Tačiau gyvendami kartu mes perimame vienas kito džiaugsmus, rūpesčius, kūrybinius atradimus, sėkmes bei nesėkmes.
Buvimas šalia kito žmogaus, – labai delikati tema. Kitą kartą situacijos pagimdo emocijas, kurios išvirsta į labai puikius literatūros, muzikos, dailės kūrinius. Tada gali sakyti, – tai likimas. Savo žmonai Dianai esu labai dėkingas už atkaklumą ir iniciatyvą leidžiant mano kūrybos albumą.
– Ar turėjai įtakos savo dukroms renkantis gyvenimo kelią?
– Guostė – architektė. Nežinau, kiek įtakos turėjau. Matau, kad sekasi jai neblogai, nors ir akylai nestebiu proceso. Labai gerbiu savarankiškumą. Ji turi fantaziją ir yra labai kūrybinga. Elzė, mano jaunesnioji, labai aktyvi. Ji turi tiek pasirinkimo galimybių, kad įvardyčiau tai tikra prabanga, nesulyginsi, kas buvo prieš 30 metų. Negaliu prognozuoti, kokį kelią ji pasirinks. Žinau tik viena – vaikai, kurie seka tėvų pėdomis, dažniausiai ir lieka tėvų šešėlyje.
