Meno erdvė: per ketvirtį amžiaus galerininkės Birutės Patašienės kauptos istorijos prašosi tyrėjų dėmesio

Kraustynės ir tradicijos

Šiemet vienai seniausių privačių meno galerijų sukako 25 metai. Daug vandens per tą laiką nutekėjo. Galerija net penkis kartus kraustėsi iš vieno pastato į kitą, todėl ją drąsiai galima vadinti judriausia sostinės meno galerija. Per tą kelionę keitėsi namai, jų interjerai, eksponavimo galimybės, tik žmonės liko tie patys. Ištikimi dailininkai, keliavę su „Aido“ galerija nuo pirmųjų jos dienų, gerbėjai, parodų lankytojai.

„Tiesa, iš „Lietuvos aido“ mes tapome tiesiog „Aidu“, – primena galerininkė Birutė Patašienė. Bet apie viską paeiliui.

Per ketvirtį amžiaus apkeliavusi penkias sostinės gatves ir pastatus, jau kuris laikas meno galerija „Aidas“ apsistojo Jakšto gatvėje 9-uoju numeriu pažymėtame name. Lietuvių filosofo, teologo ir poeto Adomo Dambrausko-Jakšto garbei pavadintoje gatvėje esantis išskirtinis statinys saugo ypatingą istoriją. Keturių aukštų neogotikos stiliaus mūrinį pastatą suprojektavo žymus rusų architektas Michailas Prozorovas. XIX a. pabaigoje iškilusiame name architektui ir jo šeimai priklausė 14 kambarių, o kitos patalpos buvo išnuomotos parduotuvėms, geležinkelininkų klubui ir kitiems privačių asmenų poreikiams. Pastate buvo įrengta puošni salė, kurioje vyko menininkų, politikų, mokslininkų ir kitų inteligentų susitikimai. Dar 1905 metais joje suvaidintas spektaklis „Amerika pirtyje“. Po kelių dešimtmečių režisierius Juozas Kanopka su savo studentais įkūrė „Skrajojantį Vaidilos“ teatrą. Kurį laiką pastate tarpukariu ir karo metu veikė pradinė mokykla bei Vytauto Didžiojo gimnazija.

„Panaši kultūrinė veikla čia vyksta iki šiol, gal tik verslas vis sparčiau užkariauja šį pastatą, – daugybė verslių žmonių čia nuomojasi patalpas savo ofisams. Pirmojo aukšto fojė įsikūrusi meno galerija „Aidas“ atvira tiek laiko, kiek į šį pastatą eina žmonės. Vieni praeina, kiti stabteli. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Čia nuolat veikia apsaugos kameros, yra ir budintys vyrai. Per keletą metų jie išėjo savotišką mokslą apie dailę ir jos kūrėjus. Todėl nenuostabu, kad noriai reiškia savo nuomonę apie parodas, pasakoja apie labiausiai patikusį dailininką, nagrinėja paveikslus“, – sako B.Patašienė.

Lilijos Valatkienės nuotr./Skvarbus galerininkės Birutės Patašienės žvilgsnis

– Pirmieji Nepriklausomybės atkūrimo metai mūsų šaliai materialiai nebuvo skalsūs. Daugeliui Lietuvos žmonių rūpėjo susitvarkyti savo buitį, jautėsi nepriteklius, o jus tuo metu sumanėte steigti meno galeriją.

– Na koks nepriteklius! Juk mes iki tol sovietmečiu visi gyvenome už 80-100 rublių atlyginimą. Išlaisvėjus Lietuvai iš pradžių gal ne visiems buvo lengva. Bet visą gyvenimą dirbdama su dailininkais žinau, kad jie vos sudurdami galą su galu, džiaugėsi laisve kurti. Beje, nepriteklius, – tai normali menininko būsena visais laikais, visame pasaulyje, – šypteli galerininkė.

„Generalinio štabo“ sprendimai

– Ilgus metus dirbote anuometiniuose Parodų rūmuose (dabar čia Šiuolaikinio meno centras). Rūmai priklausė Dailės muziejui, todėl norintiems čia eksponuoti savo kūrybą galiojo griežti sovietiniai atrankos kriterijai. Ar tiesa, kad partinė priklausomybė buvo vertinama labiau nei talentas?

– Dirbau parodų organizavimo skyriuje. Tiesa, savarankiškumo ne itin turėjome, kažkas iš aukščiau mums nuleisdavo parodos pavadinimą ir kryptį kur vežti: į Maskvą, Vokietiją ar Lenkiją. Sužinojusi parodos pavadinimą iš pradžių aš labai neramiai reaguodavau, vis galvodavau kaip čia padaryti tą parodą. Vyresnieji kolegos ramiai parekomendavo nueiti į muziejaus kartoteką. Ten mums buvo nurodomi autoriai, galintys rodyti savo kūrybą. Darbų gyvai net nematydavome, rinkdavome parodą iš kartotekoje esančių kūrinių pavadinimų, turinčių atitikti komunistų partijos koncepciją. Veikdavo ir meno taryba, kurią mes vadindavome „generaliniu štabu“.

Toji anuomet įtakingų žmonių grupė uždegdavo dailininkams žalią šviesą arba ilgam ją išjungdavo. Pamenu 1972 metais Maskvoje, Manieže atidarėme trijų Baltijos šalių parodą. Būtent tada aš pajutau ryškiausius skirtumus. Mes, lietuviai savo eksponuojamame mene buvome bailiausi. Labai tai įsidėmėjau ir man buvo skaudu dėl rodomo meno. Pagyvenusi rusė, salių prižiūrėtoja tada manęs paklausė: „Kodėl jus tuos pačius autorius vežate, negi Lietuvoje daugiau dailininkų nėra?“ Iš tiesų veždavome pagal sąrašą tuos pačius autorius, menas buvo politizuotas. Laisvai kalbėti menininkai galėjo tik savo dirbtuvėse ir virtuvėse. Tie atstumtieji ir sukūrė puikius darbus. Nepatekdavo daug jų kūrinių, tačiau V.Kisarausko, V.Antanavičiaus, E.Cukermano ir kitų kūryba artėjant atšilimui, sunkiai, po vieną darbą, bet prasiskynė kelią į bendras parodas.

Išlaisvėjus Lietuvai iš pradžių gal ne visiems buvo lengva. Bet visą gyvenimą dirbdama su dailininkais žinau, kad jie vos sudurdami galą su galu, džiaugėsi laisve kurti.

– Kaip vykdavo svarstymas ir gyva atranka meno taryboje?

– Parodų rūmuose būdavo didžiulės, galingos meno tarybos, jos ir nuspręsdavo kūrinių likimą. Pavyzdžiui, paskelbdavo atranką respublikinei parodai, visi dailininkai sunešdavo darbus ir sutartą dieną prasidėdavo svarstymas. Mes, parodinio skyriaus darbuotojai pagal sąrašą nešdavome jiems į salę po vieną kūrinį. Rodydavome komisijai, kurioje sėdėdavo žmonės iš CK, kultūros ministerijos atstovai. Dailės fondas parodos metu atsirinkdavo geriausius darbus. Ta atranka būdavo tikras kelių veiksmų spektaklis.

Pažymėdavome priimtuosius dailininkus, likusius darbus reikėdavo grąžinti neįtikusiems kūrėjams. Jau iškabinus parodą prieš atidarymą į Parodų rūmus ateidavo dar kartą komisija iš CK, saugumo, ministerijos ir dar kartą viską apžiūrėję pirštu parodydavo ką nukabinti. Mes, žinodami apie tas paskutinės minutės peržiūras, turėjome kas kartą būti pasiruošę netikėtumams. Darbininkai nuimdavo kūrinius, greitai sutvarkydavome ekspoziciją ir už kelių minučių atverdavome duris iškilmingam atidarymui.

– Negi niekas iš tituluotų dailės žinovų neapgindavo geros nepolitizuotos tapybos, grafikos, skulptūros?

– Per tas meno tarybas visko būdavo, „generalinis štabas“ nuimdavo ir labai gerus kūrinius. Paprasčiausiai nemėgdavo asmeniškai kai kurių autorių arba savus prastumti norėdavo. Tie menininkai, jų draugai nuolat važiuodavo į Maskvą, jų darbus veždavo į užsienį ir jie puikiai gyveno sovietų laikais.

Prisimenu vieną iš anų metų meno tarybų, kai buvo pasikėsinta iš parodos nuimti Petro Mazūro skulptūrą „Nikė“. Kažkoks „meno žinovas“ iš CK pareiškė, kad tokia skulptūra gal ir gali būti. Bet kodėl ta moteris be rankų? Tada skulptorius Gediminas Jokūbonis labai įsižeidė dėl tokio vertinimo ir jeigu ne jo užtarimas, tai skulptūra būtų išmesta iš ekspozicijos. Su tuo komunistų partijos „kultūros žinovu“ profesorius G.Jokūbonis susikibo ne juokais. Jis partinį bilietą buvo pasiruošęs padėti čia ir dabar, kad apgintų „Nikę“ ir jos autorių. Mes kvapą užgniaužę laukėme kuom visa tai baigsis. Mano akyse skulptorius G.Jokūbonis labai išaugo, šiam žmogui pajutau pagarbą.

Galerininkė Birutė Patašienė

+13

– Per išlaisvėjusios Lietuvos metus užaugo ištisa karta, praktiškai nieko nežinanti apie tokią instituciją kaip Parodų rūmai, veikusią Vokiečių gatvėje. Kaip susiklostė jūsų pačios likimas?

– Parodų rūmuose gal ir būčiau dirbusi toliau. Bet atėjo ŠMC su savo koncepcija ir naujasis vadovas Kęstutis Kuizinas, sukvietęs susirinkimą paskelbė, kad seni darbuotojai būsią nereikalingi. Pirmąją minutę mes visi pasišiaušėme: kaip čia taip, tiek metų dirbame ir nebereikalingi? Nebuvau pirmajame ešelone, manęs neatleido, nes vaikai buvo maži. Vėliau savo noru išėjau iš tos įstaigos, nes koncepcija iš tiesų labai skyrėsi ir man nebuvo priimtina.

Tuo metu išgirdau, kad laikraštis „Lietuvos aidas“ ketina atidaryti savo meno galeriją. Man pasisekė, patirtis pravertė ir mane priėmė į darbą. Mūsų patalpos buvo Maironio gatvėje, vadinomės kaip ir laikraštis, – „Lietuvos aido“ galerija. Patalpos buvo puikios, darbo sąlygos idealios, laikraštį redagavęs Saulius Stoma gerai suvokė galerijos veiklą ir jos naudą redakcijai. Vėliau laikraštį privatizavus, keitėsi ir redaktoriai, įvykus perversmui, situacija stipriai prastėjo. Iki mūsų atsiridendavo gandai apie uždarymą. Gal du kartus per tuos metus buvau nuėjusi pas besikeičiančius redaktorius, aiškinau kodėl meno galerija naudinga laikraščiui. Ne tik prestižas ir kultūrinė reklama leidiniui buvo paranki. Finansiškai irgi buvo naudinga turėti meno galeriją, nes tai, ką parduodavome, nukeliaudavo į „Lietuvos aido“ buhalteriją. O meno kūrinių pardavimai anuomet buvo ženkliai didesni nei šiandien.

– Bet vieną dieną galerija liko gatvėje... Ar nebuvo minčių su menais viską užbaigti?

– Mane tai užgrūdino. Kai vienos durys užsidaro, atsiveria kitos, o su jomis ir nauji horizontai. Tapau kovotoja ir nesigailiu nė vienos dienos, praleistos ir su džiaugsmu, ir su nusivylimu. Ir kiekvieną kartą kai reikėdavo kraustytis galerijai į kitą gatvę, ieškotis kito prieglobsčio, atkakliai vijau šalin mintį apie galerijos uždarymą. Per tuos 25 metus daug naujų galerijų garsiai ir triukšmingai atsidarydavo, sužibėdavo ir tyliai užgesdavo. O mes keliaudavome tolyn. Iš Maironio gatvės į Šv. Ignoto, po to į Universiteto, vėliau į Žemaitijos, iš ten į Trakų ir dabar apsistojome čia, Jakšto gatvėje.

Tapome labiausiai keliaujančia meno galerija. Jei reikės, keliausime toliau. Pati bandžiau suvokti kodėl taip elgiuosi. Ir supratau, kad matyt nieko gyvenime nebemokėsiu daryti profesionaliai, juk nuo jaunystės vien tik su parodomis ir dirbau. Gera man, mėgstu tai ką darau, kultūros srityje jaučiuosi esanti reikalinga, – atviravo Birutė, prisipažinusi, kad niekada nesigilindavo kieno iniciatyva vyko tos kraustynės. – Žinau vieną, – jeigu būčiau pradėjusi domėtis kas, kaip ir kodėl, tikrai susikirsčiau. Bendravimas su autoriais, mylimas darbas atpirko viską.

Ir kiekvieną kartą kai reikėdavo kraustytis galerijai į kitą gatvę, ieškotis kito prieglobsčio, atkakliai vijau šalin mintį apie galerijos uždarymą.

Kaip vanduo virsta vynu

– „Aido” galerija – tai namai, atviri patiems įvairiausiems kūrėjams, skirtingoms estetinėms įžvalgoms ir visapusiškiausiai raiškos paletei. Tačiau ryškiausia gija, jungianti jūsų galerijos įvairovę – ištikimybė pastoviausioms estetinėms vertybėms.

– Iš pat pradžių galerija rėmėsi ištikimais autoriais. Man teko laimė nuo savo jaunystės dienų gerai pažinti dailininkus, jų kūrybą, todėl tiksliai žinojau kokių parodų noriu savo galerijoje. Autoriai mielai sutikdavo dalyvauti, tad kiekviena mūsų paroda virsdavo unikaliu meno įvykiu. Pirmą kartą rodomi tapybos darbai, ištraukti iš dirbtuvių tų autorių, kurių anksčiau nepriimdavo į parodas. Būtent tai sukeldavo tikrą furorą. Atrodo nieko stebuklingo, bet daugybei žmonių mes atidengdavome didžiosios paslapties skraistę. Lankomumas buvo itin didelis, susidomėjimas darbais, kurių niekas anksčiau nematė prilygo tikram alkiui.

Mūsų ištikimieji autoriai, anksčiau buvę atstumtieji, dabar tapo žinomais ir pripažintais meno korifėjais. Šiandien dauguma jų nusipelnę kultūros veikėjai, valstybinių premijų laureatai. Liūdna, bet dalis jau iškeliavo į Amžinybę.

– Per 25 metus išsaugojusi savo autorių branduolį, galerija nepuola intensyviai ieškoti jaunų dailininkų.

– Galerija kruopščiai renkasi ir pristato meno pasauliui darbus, kurie turi jėgų išlaikyti laiko ir fundamentalių kriterijų egzaminą. Bičiuliaujamės ir bendradarbiaujame ne tik su visuotinai pripažintais. Atrandame ir naujų autorių, kurių vaizduotės laisvė ir saviraiškos drąsa remiasi vidine kūrybine branda, kurių darbai atskleidžia gilų dvasinį horizontą. Ieškome ir puoselėjame viską, kas tik gali harmoningai papildyti vientisą šiuolaikinio meno mozaiką.

Lilijos Valatkienės nuotr./Jaunosios kartos dailininkė Adelė Liepa Kaunaitė ir Birutė Patašienė parodos atidaryme

Per ketvirtį amžiaus mūsų galeriją atrado nemažai ir meno mėgėjų, kuriems arčiau širdies – vyresniosios kartos lietuvių modernistų kūriniai. Tad su kitomis galerijomis nesiruošiame lenktyniauti. Šiuolaikinė Lietuvos dailė nuo 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų, – man asmeniškai mieliausias, geriausiai žinomas laikotarpis.

– Jei paprašyčiau įvardinti vieną „Aido“ galerijos menininką, su kurio vardu susijusi ištisa epocha, nesėkmių ir visuotinio pripažinimo triumfas, kuris galėtų būti jūsų galerijos moraliniu simboliu. Kas tai būtų?

– Užduotis ne iš lengvųjų, – Birutė susimąstė ir įvardijo ištisą plejadą dailininkų.

– Iš ilgo pasakojimo suprantu, kad iš to lydinio, lyg iš tvirtai sukalto kodekso sunku išplėšti vieną punktą. Tačiau pasisukus mintims kitu rakursu, kalbant apie labiausiai įsimintinas parodas ir įvykius, dažniausiai nuskambėdavo Kazimieros Zimblytės, 1933 -1999 metais gyvenusios dailininkės pavardė.

– Taip Kazimiera, mūsų puikioji Kazė Zimblytė „generaliniam štabui“ būdavo kaip raupsuotoji. Tik „Aido“ parodose ji atsiskleidė visu grožiu ir talentu, meno gurmanai ją suprato ir labai vertindavo. Ne tik Vilniuje. Mūsų galerija rengė jos parodas Ukmergėje, Marijampolėje, Panevėžyje, Kaune, Varšuvoje ir jos visur buvo itin šiltai sutinkamos bei gausiai lankomos. Man labiausiai įsiminė K.Zimblytės pirmoji ekspozicija ir lyg koks stebuklas, – žmonių reakcija. Pagal autorės sumanymą ekspozicija buvo atidaryta tik 5 dienas. Anais laikais tai buvo negerėtai trumpas laikas. Kabinome jos parodą 3 dienas. K.Zimblytei buvo svarbus kiekvienas milimetras, ji sakydavo, kad darbai kitaip nesišneka tarpusavyje, todėl ir mums jie nieko nepasakys. Autorės subtilumas, erudicija, humoro jausmas, estetinis reiklumas ekspozicijai buvo neįkainojamos pamokos, kuriomis vadovaujuosi iki šiol. Nors Kazės jau senokai nebėra tarp mūsų, tačiau tą kontaktą su autore jaučiu kas kartą pažvelgusi į jos kūrybos lakštus.

K.Zimblytė – viena įdomiausių lietuvių tapytojų abstrakcionistų. Ji kūrė koliažus, instaliacijas, kompozicijas. Ši menininkė laikytina lietuviškojo minimalistinio abstrakcionizmo pradininke. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre restauruota daug jos piešinių, monotipijų, koliažų. Vieni įdomiausių restauravimo prasme – didelio formato koliažai su erdvinėmis detalėmis.

K.Zimblytės kūrybos principus gražiai nusakė menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius: „Zimblytė konstruoja erdvę, nes šioji jos paveiksluose, regis, yra pagrindinis dalykas. [...] Kokiomis medžiaginėmis priemonėmis naudojasi tapytoja, kurdama tą erdvę su šviesa ir suteikdama žiūrovui galimybę išgyventi aptartąsias būsenas? Paprastutėmis: drobe, kartonu, popieriumi, nitroemaliniais dažais. Nuo kitų mūsiškių skiriasi tuo, kad prie drobės ar kartono dažnai klijuoja popieriaus juostas, o paveikslo paviršių nupurškia. Ir jos pamėgtoji kompozicinė schema elementari: paveikslo pakraščiu eina apvadas, o centre susiformuoja stačiakampis. Bet čia ir glūdi vandens pavertimo vynu paslaptis: buitiškiausios medžiagos paveikslo sistemoje nelyginant sakralizuojasi, o nuolat eksploatuojama „schema“ kaskart atgimsta vis kitu, savaip įdomiu pavidalu.“