Kaip pastebi Liamas Gillickas, abstrakcija yra keliarodis. Ji kuria amžiną trūkumą ir kreipia mus link tolesnių, galimai begalinių, abstrahavimo procesų. Šis neišdildomas trūkumas ir potenciali begalybė, kuri išlieka produktyvi netgi atkurdama save, ir yra abstrakcijos patrauklumo priežastis. Kertinį Kazio Varnelio kūrybos dešimtmetį pristatančioje parodoje „Optika ir struktūros“ galima patirti daug abstrakcijos krypčių. Ekspozicija prasideda gailestingai: kelios erdvinės struktūros, laiko juostos, maketai – visi šie formalumai pasimiršta nusileidus į salę, kurioje dailininko sūnus ir bendravardis pagal paties menininko suformuluotus principus išeksponavo jo opmeno žanrui priskiriamas drobes.
Nematau prasmės parodą fotografuoti, nes jos erdvinė patirtis unikali, ir plokščias vaizdas reikalingas nebent dokumentams. Kompozicijų fragmentai matuoja žingsnius, veda nuo akistatos su pilnatve iki skeveldrų ir fragmentų. Niuansuota ir nepaneigiama kūrinių estetika tampa parašte: svarbiau yra susidūrimas su matymu. Kazio Varnelio eksponuojamą kūrybą įkvėpusios parodos „The Responsive Eye“ (1965 m. vasario 23 – balandžio 25 d., MoMA, Niujorkas) kataloge akcentuojamas moksliškas, anatomiškas menininkų dėmesys akiai kaip organui, pačiam regos procesui. Akis su visomis savo kūniškomis detalėmis – geometriškas, taisyklingas, grynai optinis prietaisas. Ji neapdirba informacijos, tik priima jos gryniausią pavidalą. Akies susidūrimas su geometrija – kaip su pačia savimi, dėl to pasikartojantys ritmai ir žavi, ir pykina. Smegenys turi pasiduoti, nutilti: visa suvokimo galia sutelkiama mūsų mėsingame lęšiuke.
Pagal dar 1971 m. žurnalo Artscanada spalio-lapkričio numeryje Jano Van der Marcko suformuluotą interpretaciją, Varnelio drobių motyvai siejami su vaikystėje įsidėmėtais liaudiškais raštais ir prigimtiniu lietuvių kalbos kompleksiškumu. Ši versija kartojama kiekviename rimtesniame straipsnyje ir nėra iš esmės abejotina.
Bet aš vis tiek galvoju apie miestą, kurio nėra, kuriame struktūrų tinklai ir blizgūs kiautai sudaro tvirtas gyvybės sistemas. Manau, kad mūsų santykyje su išeivijos kūrėjais pritrūksta nesavanaudiško džiaugsmo dėl jų gautos galimybės išgyventi kitokią urbanistiką, kultūrą ir istorijos bangą, išvengti to minties kiauto, kurį lupame nuo savęs iki šiol. Tarsi menininkų gyvenimai, prabėgę tarp traukinių ir liftų, būtų išsipildę jiems gimus mažo miestelio troboje. 5-ajame XX a. dešimtmetyje į Čikagą persikėlusio Kazio Varnelio darbuose lūžta ir pinasi urbanistinė energetika, gatvių ir santykių linijos, ryšių tinklai bei segmentuotas miesto dienos išgyvenimas, kurį menininko patirtis neabejotinai praturtina, bet tikrai ne apibrėžia.
Kaip In Memoriam Kaziui Varneliui pabrėžia Gintaras Didžiapetris, šio menininko gyvenimas yra ir kolekcionieriaus kelionė, patiriama kartu su jo surinktais daiktais, jų tarpusavyje mezgamais santykiais. Kazio Varnelio namai-muziejus jo kūrybą natūraliai ir neprentenzingai įkurdino tirštoje patirties ir estetikos plotmėje, į kurią įeiname pagarbiai kaip į asmenybės salą.
Parodoje drobės atsisuka į mus savo griežtu veidu. Graviūros, žemėlapiai, kolekcinės knygos - visa tai vis dar yra, bet mes jau nebe kambary. Pati save kartojanti forma šokiruoja, nes abstrakcija apskritai patiria daug pykčio. Iš monumentų vis labiau reikalaujama konkretumo: kad galima būtų sėstis ant kelių ir atpažinti rūstų tėvo veidą, trapaus vidinio identiteto portretą. Stipri miesto kultūra žino, kad abstrakcija jai itin reikalinga, nes kasdienybėje ir taip daug daiktų formų bei charakteringų veidų. Gyvendami tarp trobų, upių ir apelsinų galime saujomis semti jų neapibrėžtumą, bet iškabų ir prekių veikiama buitis privalo įsileisti abstrakciją, kad netaptų beviltiškai buka.
Taip Kazio Varnelio paroda NDG pasidaro ypatingai svarbi. Tai ne tik reveransas Lietuvos dailės istorijoje unikalaus menininko patirčiai, kūrybai bei dosnumui. Tai grįžimas prie meno istorijos A ir dokumentacija miesto, kurio nėra, kuriame gyvenimo ir kūrybos procesai atsiduria pirmiau stabų, reprezentacinių parkų ir pamokančių ideologinių pasakų. Tai šios abstrakcijos kuriamas neišdildomas trūkumas ir sunkiai apibrėžiamas malonumas. Prieš grįždamas į mane, parodą apkeliavęs žvilgsnis sustoja prie Kazio Varnelio gyvenimo fotografijose, prie jo žmonos Gabrielės tvarkingu pasikartojančių širdučių ritmu ornamentuoto megztuko. Tik tada, kai buitis nebijo abstrakcijos, ji yra gracinga, graži ir kokybiška.
