Jungtinėje lietuvių menininkės Mildos Lembertaitės ir čekų kūrėjos parodoje „Užkalbėjimai“ šiuolaikinės ir istorinės mitologijos, animizmas ir technologijos susipina į tirštą siurrealistinį pasakojimą. Dirbtinėmis blakstienomis mirksinčios medžių šakos ir gėlių žiedai, virstantys muzikiniais instrumentais gyvatėms kerėti – šioje mišrioje tikrovėje kūnai neturi galutinio pavidalo ir gali skleistis, susilieti ar išnykti tiesiog akyse.
Mildos Lembertaitės hibridinės skulptūros – lyg personažai, pasižymintys savitu charakteriu ir unikaliomis istorijomis, kurias yra pasirengę papasakoti užsukusiems žiūrovams. Medžius ir medžio šakas, tampančias šių skulptūrų pagrindu, menininkė randa ir renka urbanistiniuose Londono priemiesčiuose, kur šie medžiai sutraukia automobilių taršą, valo toksinus ir gydo. Šiuos rastus organinius darinius derindama su sintetinėmis medžiagomis, ant jų paviršių priklijuodama dirbtines blakstienas ar pritaisydama protezines galūnes, kūrėja trina ribas tarp to, kas gyva ir inertiška, natūralu ir dirbtina.
Ar tai mes žvelgiame į medį, ar jis stebi mus? Kone kiekvienoje skulptūroje integruotas obsidiano akmens fragmentas – lyg organiškas žvilgančio šiuolaikinio technologinio ekrano pirmtakas, visų šiandieninių mūsų troškimų atspindys ir portalas.
Jaunosios kartos čekų tapytojos Annos Ruth drobėse troškimai, gamta ir mitologijos susipina sapniškoje tikrovėje. Miltologinė logika itin talpi, tad čia nėra hierarchijos: kibios ar gležnos gėlės čia – ne ką menkesnės veikėjos nei avių kailiu apsigaubęs piemuo ar moteris plėšraus paukščio galva. Abstrakčiuose belaikiuose fonuose lyg vizijos išnyrantys personažai – efemeriški ir vingrūs, išslystantys iš racionalumo instrumentais juos sučiupti mėginančių gniaužtų.
Skirtingas medijas ir išraiškos būdus besitelkiančių menininkių kūrybą jungia santykio su šiandienos pasauliu paieškos per pačių sukurtus ritualus, kūriniais tarsi užkalbėjimais prisijaukinant ir įprasminant tikrovę.
Paroda veiks iki spalio 7 d.
Milda Lembertaitė gimė Klaipėdoje, šiuo metu gyvena ir kuria Londone. Menininkės kūryba laviruoja tarp skulptūros ir skaitmeninio videomeno, ekologinio aktyvizmo ir dadaistinio performanso. Savo kūryboje Milda nagrinėja santykį su gamta, technologijomis ir istorija ir tiria, ką mes galime sužinoti apie save žvelgdami iš nežmogiškos perspektyvos, daugiausia dėmesio skirdama medžiagiškumui ir bendradarbiavimo praktikoms.
Performansuose menininkė naudoja TV ekranų vaizdinę kalbą, sklandžiai suliedama ją su žmogaus kontūrais. Tokie choreografiški judesiai lengvai įveikia ribą tarp apčiuopiamo ir neapčiuopiamo, skaitmeninį vaizdą perteikdami kaip prakaitą bei įtampą. Pasitelkdama šią sinergiją, kūrėja tyrinėja technologijų nematerialumą ir jų kūniškas apraiškas.
Mildai Lembertaitė baigė vizualiojo meno magistro studijas „Chelsea“ menų koledže ir performanso dizaino ir praktikos bakalaurą „Saint Martin‘s“ meno ir dizaino koledže,
Londone. Menininkės parodų bei rezidencijų sąraše – Šveicarijos performanso meno apdovanojimų paroda ( „Kunstmuseum“, Liucerna, 2022 m.), „Primeval“ (galerija „Unit 1“, Londonas, 2023 m.), „Amada Verde“ („Haus am Lützowplatz“, Berlynas, 2021 m.), „VOLUMES“ („Kunsthalle“, Ciurichas, 2019 m.), „Can You Feel It?“ („Last Tango“, Ciurichas, 2019 m.), „Beep“ („DANCE4“, Notingamas, 2019 m.), Šveicarijos meno apdovanojimų paroda („Halle 4“, „Art Basel“, Bazelis, 2019 m.), „RA Lates: Transcendence“ („Royal Academy“, Londonas, 2019 m.), „The Day Of The Dead“ („British Library“, Londonas, 2019 m.), „Hamza – Exodus To The Underground“ („Salon 61“, „ABA, Berlynas“, 2019 m.), „LABVERDE“ („The Amazon“, Brazilija, 2018 m.), „I Scream, You Scream, We All Scream For Ice Cream“ („Fondazione Baruchello“, Roma, 2017 m.), „Perímetro: Cine Expandido“ („Digital“ kultūros centras, Meksikas, 2016 m.), „Che c’è di nuovo?“ („MASI“, Luganas, 2016 m.), taip pat rezidencijų ir dirbtuvių ciklas „Artists-in-Residence/Schools Workshops“ („TATE Modern“ ir „TATE Britain“, Londonas, 2016 m.).
Anna Ruth neseniai baigė piešimo studijas Prahos dailės akademijoje, kur buvo Jiří Petrboeko ir Martino Gerboc‘o mokinė.
Annos kūrybą galima apibrėžti kaip šiuolaikinį neoromantizmą, kupiną asmeninės mitologijos, kurioje eklektiškai jungiami įvairių kultūrų fragmentai. Ji lengvai supina tikrus istorinius įvykius su mitais, jos darbuose galima įžvelgti žmonijos vystymosi ir to, kaip ji bando suprasti savo egzistenciją, atspindžių. Menininkės paveiksluose kuriama atmosfera kupina belaikiškumo ir dėmesio gamtai, jaučiamas balansavimas tarp figūratyvumo ir abstrakcijos. Jos tapybai būdingi dideli formatai, šviesūs potėpiai, žemės spalvos, o atsispiriant nuo tapybos sklandžiai pereinama prie garso.
Pastaruoju metu Annos solo projektai buvo pristatyti Pragovkoje, Brno įsikūrusioje projektų erdvėje „Zaazrak Dornych“. Šiais metais ji taip pat dalyvauja „SWAB“ mugėje Barselonoje ir Turkijos šiuolaikinio meno mugėje Stambule.
Parodos dizainas: Monika Janulevičiūtė
Tekstų redagavimas ir vertimas: Alexandra Bondarev
Parodą iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė.
„Editorial“ veikia trečiadieniais–penktadieniais 15–19 val. ir šeštadieniais 12–16 val.
