Lina Botero Kolumbijos radijo stočiai „Caracol“ pranešė, kad jos tėvas mirė penktadienio rytą Monake nuo plaučių uždegimo komplikacijų.
L.Botero išpūstomis ir spalvingomis formomis vaizdavo politikus, gyvūnus, šventuosius ir vaikystės scenas, kurios buvo iškart atpažįstamos. Per savo gyvenimą menininkas pelnė pasaulinę šlovę ir įtaką, jo paveikslai buvo eksponuojami pasaulio muziejuose, o įspūdingų bronzinių skulptūrų galima rasti daugelio Europos ir Lotynų Amerikos sostinių parkuose ir alėjose.
„Jo sėkmė buvo išties milžiniška“, – rašė Botero sūnus Juanas Carlosas 2010 m. išleistoje tėvo biografijoje.
Tarptautiniuose aukcionuose už Botero paveikslus buvo gauta milijonai dolerių, o gimtojoje Kolumbijoje dailininkas buvo labai gerbiamas ne tik dėl savo sėkmės užsienyje, bet ir dėl to, kad savo šaliai dosniai dovanojo 23 statulas, kurios dabar stovi Medeljino centre esančiame parke ir tapo vienu iš lankomiausių miesto objektų.
Botero taip pat padovanojo 180 paveikslų Kolumbijos centriniam bankui, kurie buvo panaudoti Bogotoje įkurtam Botero muziejui. Jo skulptūra, vaizduojanti ant pjedestalo išdidžiai stovintį baltą pūkuotą balandį, tapo Kolumbijos pastangų sudaryti taiką su sukilėlių grupuotėmis emblema ir šiuo metu stovi šalies prezidento rūmų galerijoje.
Daugelis kolumbiečių vertina Botero meną, nes jis kelia nostalgiją šaliai, kokia ji buvo XX a. pradžioje. Jo personažai dėvi skrybėles ir turi tvarkingai pakirptus ūsus. Jie juda spalvingoje visatoje su žaliomis kalvomis ir vešliais medžiais, kur namai pastatyti iš molinių čerpių.
Botero gimė 1932 m. balandžio 19 d. Medeljine, Kolumbijoje. Vaikystėje dėdė jį užrašė į bulių kovų mokyklą, kurią jis netrukus paliko, tačiau tai buvo pasaulis, vėliau užfiksuotas jo paveiksluose. Būdamas 14 metų, Botero nusprendė savo gyvenimą paskirti menui, kai jam pavyko parduoti keletą bulių kovų eskizų gerbėjams prie miesto bulių kovų arenos.
Būdamas paauglys Botero dalyvavo grupinėje parodoje Bogotoje, o 1951 m. ten pat surengė pirmąją individualią parodą. Kitais metais jis išvyko į Madridą studijuoti San Fernando karališkojoje dailės akademijoje.
Iš Europos jis išvyko į Meksiką studijuoti Diego Riveros ir José Clemente Orozco darbų.
Kelionių metu Botero vedė Gloriją Zea, su kuria susilaukė trijų vaikų: Fernando, Linos ir Juano Carloso. 1958 m. grįžęs į Bogotą, jis buvo paskirtas Nacionalinio universiteto Menų mokyklos profesoriumi. Vėliau išsiskyrė ir 1960 m. apsigyveno Niujorke, kur atvyko turėdamas vos kelis šimtus dolerių kišenėje.
Septintajame dešimtmetyje Botero pradėjo eksperimentuoti su objektų ir žmonių apimtimi savo paveiksluose. Originalūs ir išpuoselėti jo kūriniai patraukė meno kritikų dėmesį ir iki to laiko dailininkas buvo sukūręs šimtus piešinių ir apie 1000 paveikslų.
1964 m. Botero antrą kartą vedė Sesiliją Zambrano, su kuria vėliau taip pat išsiskyrė. 1970 m. jie susilaukė sūnaus Pedro, kuris po ketverių metų žuvo automobilio avarijoje Ispanijoje. Sūnaus žūties skausmą Botero įamžino paveiksle „Pedrito“, kuriame vaizduojamas sūnus, jojantis ant žaislinio žirgo ir vilkintis mėlyną policijos pareigūno uniformą. Be to, berniuko garbei jis padovanojo 16 darbų Medeljine esančiam Antikvijos muziejui, o muziejus savo ruožtu pavadino vieną kambarį „Pedrito Botero“ atminimui.
Septintajame dešimtmetyje P.Botero atidėjo į šalį tapybą ir pradėjo eksperimentuoti su skulptūromis iš bronzos, marmuro ir ketaus, kurios jam atnešė didelę sėkmę. 1978 m. Botero vėl grįžo prie tapybos, o vėliau šias dvi disciplinas keitė pakaitomis.
1995 m. nežinomi užpuolikai susprogdino daugiau kaip 1,8 tonos sveriančią jo bronzinę skulptūrą „Paukštis“, kuri buvo eksponuojama Medeljino parke, ir 22 žmonės žuvo, o daugiau kaip 200 buvo sužeista.
2005 m. Botero sukūrė 79 paveikslų seriją, kurioje pavaizdavo JAV kareivius, kankinusius irakiečius liūdnai pagarsėjusiame Abu Graibo kalėjime Bagdade, praėjus vos metams po to, kai šis incidentas iškilo į viešumą. Dailininkui sunkiai sekėsi paveikslus parodyti JAV muziejuose, tačiau galiausiai jie buvo eksponuojami Kalifornijos Berklio universitete, kuriame iki šiol saugoma dalis paveikslų.
Botero sakė, kad tapydavo kasdien nuo ryto iki vakaro ir absoliučioje tyloje, kad niekas jo neblaškytų.
„F.Botero yra vienas disciplinuotiausių žmonių, kokius tik galite sutikti. Jo draugai ir šeima tvirtina, kad jis dirba kiekvieną dieną kiekvienais metais. F.Botero neturi poilsio dienų, švenčių ir savaitgalių“, – rašė jo sūnus J.C.Botero savo knygoje.
Savo paveiksluose dailininkas vaizdavo kasdienio gyvenimo scenas, pavyzdžiui, šeimos pikniką ar vakarėlį XX a. pradžios pokylių salėje. Tačiau jis taip pat nagrinėjo politines temas, pavyzdžiui, narkotikų prekeivio Pablo Escobaro mirtį arba sukilėlių grupuočių atsiradimą.
Jo dukra Lina penktadienį Kolumbijos radijo stočiai „Blu“ sakė, kad iki praėjusio savaitgalio Botero reguliariai dirbo savo studijoje Monake. „Jis negalėjo dirbti su aliejiniais paveikslais, – paaiškino ji, nes buvo per silpnas stovėti ir laikyti didesnius teptukus. – Tačiau jis eksperimentavo su vandens paveikslais“.
