Taip pat teko kelti klausimus valdžios institucijoms dėl meno ir muziejų svarbos visuomenės gerovei pandemijos metu. Tai vertė susimąstyti, kur yra MO veiklos ribos.
Kada tai yra visuomeninis aktyvumas, o kada traktuojamas kaip išsišokimas? Po muziejaus mecenatams pristatytos 2020-ųjų MO metinės veiklos ataskaitos, MO muziejaus vadovė apžvelgia praėjusius metus bei ateities tendencijas savo interviu.
– Ką naujo pamatėte pervertusi metinę MO veiklos ataskaitą?
– Apžvelgdami praėjusius metus, matome, kad įvairiakryptė MO veikla sulaukia visuomenės grįžtamojo ryšio. Nors pernai neveikėme beveik pusmetį, sulaukėme virš 100 000 lankytojų muziejuje ir beveik 300 000 virtualių lankytojų. Priminsiu, kad dar prieš atidarant MO muziejų, atsižvelgdami į tuometinę statistiką, kėlėme tuomet sau atrodantį ambicingą tikslą sulaukti apie 80–100 000 lankytojų per metus. Jeigu tada kas nors būtų pasakęs, kad 100 000 lankytojų sulauksime per pusmetį ir dar krizės metu, būčiau niekaip nepatikėjusi.
Taip pat visuomenei viešai paskelbtoje metinėje ataskaitoje su visa komanda pamatėme, kad tai buvo ne tik krizės, bet ir kūrybiškumo pilni metai. Apribojimai pradžioje sukėlė šoką, o vėliau paskatino komandos susitelkimą prisitaikyti ir veikti. Dažnai buvo nedrąsu, nes viskas buvo nauja, neaišku, ar pavyks. Šiandien jau galime pasidžiaugti rezultatais, o su visa išsamia mūsų veiklos ataskaita ir biudžetu galima susipažinti mūsų svetainėje.
– Ką turite mintyje sakydama, jog formuluojamas naujas muziejų apibrėžimas, nes esamas „paseno“?
– Tai nėra mano sugalvotas pareiškimas. Šiuo metu tebesitęsia tarptautinė diskusija šiuo klausimu. Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM), atstovaujančios beveik 45 000 muziejų profesionalų visame pasaulyje, 2019-aisiais metais vykusioje konferencijoje Japonijoje buvo iškelta mintis, jog esamas muziejaus institucijos supratimas paseno ir reikia patikslinti, kas yra muziejus šiandien.
50 metų senumo apibrėžimas, kad muziejus yra tik paveldą sauganti, tyrinėjanti bei eksponuojanti pelno nesiekianti institucija, nebeatitinka šiandienos realijų ir muziejų ateities vizijos. Pasiūlytas naujas apibrėžimas, teigiantis, kad šiuolaikinis muziejus yra demokratiją puoselėjanti, integruojanti daugiabalsė erdvė kritiniam dialogui apie praeitį ir ateitį megztis. Kilo dideli ginčai, ar tai nėra per daug politiška formuluotė ir ar ne per mažai tradicijų ji išsaugo.
2021-aisiais suplanuotos konsultacijos dėl naujojo muziejaus apibrėžimo, taigi diskusija tęsis. Tai tik patvirtina, kad muziejus neturėtų būti tik objektų saugykla. Kita vertus, kaip teigė vienas JAV parodų kuratorius, muziejus neturėtų būti ir tik gražus pastatas su kolekcija turistams vilioti.
– Tai koks ateities muziejaus vaidmuo?
– Ateities muziejus matomas kaip aktyvus kultūros veikėjas, siekiantis kurti ryšį su visuomene, atliepiantis jos poreikius. Institucija, nusiteikusi ne iš aukšto pamokslauti, o šiltai priimti ir pasiūlyti prasmingas, lankytojų gyvenimui reikšmingas patirtis.
Kalbant apie meną – tai yra vienas iš būdų mąstyti ir diskutuoti apie gyvenamą realybę. Muziejus, kurdamas parodas, tampa instrumentu apmąstymams, vieta kalbėtis ir susikalbėti. Būtent tokius tikslus naujam muziejui – būti atviru, demokratišku ir ryšį su visuomene kuriančia institucija – kėlė jo steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai nuo pat pradžių.
2018 m. MO muziejų atidarančią parodą pavadinę „Visas menas – apie mus“ (kuratorė prof. Raminta Jurėnaitė), nusibrėžėme ilgalaikę programinę poziciją. Siekti, kad mūsų kuriama programa padėtų žmonėms per meną pažinti save ir aplinkinį pasaulį.
Pernai su tarptautiniais kuratoriais, menininkais Saskia Boddeke ir Peter Greenaway kėlėme daugiasluoksnį klausimą „Kodėl taip sunku mylėti?“ Parodoje jį kelti buvo galima ir per asmeninę, ir per santykio su kitu, ir per mūsų visuomenės, ir per globalią prizmes. Vien per keturis mėnesius į parodą atėjo 54 000 lankytojų, kai 5 mėnesius veikiančiai parodai keliame lūkestį sulaukti apie 60 000 lankytojų.
O lapkritį dalį parodos kūrinių perkėlus į lauką, viename Vilniaus miegamųjų rajonų buvo suniokotas parodos plakatas. Dar kartą įsitikinome, kaip mylėti sunku. Tai tik patvirtina, kaip svarbu išeiti už savo burbulo ir ieškoti dialogo, nebūtinai patogaus.
– Kokią vietą muziejaus veikloje užima švietimas ir edukacija?
– Didelę ir vis didėjančią. Būti įkvėpėju, kviečiančiu smalsauti ir mokytis visą gyvenimą, dar viena trajektorija veikti. Inovatyvi tarpdisciplininė kultūrinė edukacija, aprėpianti visas amžiaus grupes, yra vienas pagrindinių MO prioritetų.
Vaikams taip pat siekiame atskleisti meno galimybes kalbėti ir pasakoti apie pasaulį, išjudinti jiems svarbius vidinius klausimus bei paskatinti jų asmenišką santykį su menu. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vizualinė stimuliacija, patiriama žiūrint į meno kūrinius, yra labai svarbi kognityvinei vaikų raidai. Džiugu, kad edukacijose pernai dalyvavo per 4 000 vaikų.
Su Britų taryba Lietuvoje įgyvendinome projektą „Vizualinio mąstymo mainai mene“, kurio metu keliavome pas regionų ir tautinių mažumų bendruomenes. Kai kurie dalykai gali nustebinti. Tarkime, net kai kuriuose Vilniaus rajonuose gyvenančiose bendruomenėse vis dar gausu barjerų, trukdančių apsilankyti sostinės senamiestyje, nekalbant apie muziejų. Šiose bendruomenėse gajos išankstinės nuostatos, kas yra „man arba ne man skirta“. Turime nemažai burbulų ir turime ieškoti būdų, kaip juos atverti. Būtent muziejaus keliavimas padeda mažinti atskirtį ir puoselėti bendrumą.
Kasmet tęsiame „Keliaujančio muziejaus“ edukacinę veiklą. Pernai su keliaujančiomis parodomis ir tarpdisciplininėmis edukacijomis pavyko aplankyti virš 20 įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Taip toliau gyvename savo „muziejaus be sienų“ gyvenimą, kokį gyvenome, kai dar neturėjome MO pastato.
– Ko išmokė karantinas?
– Prisitaikyti ir nenustoti vykdyti savo misijos – išlaikyti ryšį su auditorija ir užtikrinti, kad menas išliktų prieinamas net ir muziejui esant uždarytam.
Daug veiklų įgyvendinome skaitmeninėje virtualioje aplinkoje, kur sulaukėme net 300 000 lankytojų. MO kuriamo turinio reikia, ypač jaunajai 18–29 metų auditorijai. Stengsimės atliepti šį poreikį bei pateikti jį žmonėms patogiomis formomis. „Baltijos tyrimų“ 2020 metų duomenimis, jaunimo susidomėjimas šiuolaikiniu menu padidėjo 36 proc. Tai yra gera žinia muziejų ateičiai.
Taip pat išmokome kurti novatoriškus formatus. Pavyzdžiui, pakvietėme į 33 minutes trunkantį pasakojimą, apimantį vieno meno kūrinio interpretaciją, vaizdo, garso ir netgi skonio patirtis; papasakojome dailės istoriją nuo XX amžiaus antros pusės per 20 kūrėjų pristatančią filmukų seriją; sukūrėme kalėdinę instaliaciją lauke.
– Kaip reagavote į sprendimą rudenį kartu su pirmaisiais suvaržymais uždaryti ir muziejus?
– Su muziejų asociacija inicijavome kreipimąsi į Prezidentūrą ir Vyriausybę dėl neproporcingai anksti uždarytų muziejų. Taip pat naują Vyriausybę raginame kuo anksčiau įtraukti muziejus ir galerijas į karantino laisvinimo scenarijus. Pagal statistiką Lietuvos muziejuose per dieną apsilanko tik apie 0,56 proc. lankytojų lyginant su prekybos centrų lankomumo skaičiais.
Galbūt gali kilti klausimų, ar neperžengiame savo veiklos ribų. Manau, organizacijos lyderystė yra ne tik lankytojų skaičiavimas ar veiklos sklaida, bet ir visuomeninis aktyvumas, solidarus atstovavimas visam savo veiklos sektoriui.
Paskelbtas ne vienas tyrimas, kad be muziejų, galerijų, bibliotekų stresą patiria tiek moksleiviai, tiek vyresnio amžiaus žmonės – taigi muziejai galėtų tarnauti visuomenei.
Suprantame, kad Lietuvoje yra didelių muziejų struktūrų, kurių didžioji dalis darbuotojų priklauso rizikos grupėms ir reikia saugoti darbuotojus. Tačiau yra daugybė kitų muziejų ir galerijų, kurie turi galimybes saugiai atsiverti lankytojams ir taip prisidėti prie psichologinės žmonių sveikatos gerovės. Taigi svarbu suteikti teisę atsakingai dirbti.
– Ką turite mintyje, kai sakote, kad muziejai pasirengę tarnauti visuomenei pandemijos akivaizdoje?
– Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitos, taip pat jau ir įvairios apklausos Lietuvoje įrodo muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį žmogaus emocinei ir psichologinei sveikatai. Lankymasis muziejuose bei galerijose mažina stresą bei suteikia laimės.
Paradoksalu, bet pandemijos akivaizdoje kultūros įstaigos neišlaikė savo reikalingumo visuomenei testo ir daugelyje šalių šiuo atžvilgiu „pralošė“ prekybos centrams. Šie kurį laiką buvo vienintelė leidžiama laisvalaikio erdvė, o ne muziejai ar kitos kultūros įstaigos.
Kai karantino metu muziejus buvo uždarytas, garbingo amžiaus moteris paliko už durų užkištą ranka rašytą laiškelį: „Būkite tokie geri ir atsidarykit bent porai dienų per savaitę. TAI mūsų vienintelė rekreacinė zona“. Tokie įvykiai geriau nei statistika iliustruoja aplinkybes.
Europos muziejų organizacijų tinklas (NEMO) taip pat pabrėžia teigiamą muziejų poveikį visuomenei ir mano, jog jų visiškas uždarymas yra netinkama COVID-19 sukeltos situacijos valdymo priemonė. NEMO rekomenduoja atidaryti muziejus ir išnaudoti jų potencialą. Muziejai gali tapti vietomis, kuriose auga gerovės jausmas bei stiprėja psichinė sveikata. Juose gali saugiai vykti socialinis gyvenimas bei įvairių formų mokymasis.
– Kas apmoka MO muziejaus nuostolius, kai durys uždarytos net pusę metų?
– Iki pandemijos mūsų stiprioji pusė buvo lankytojai. Pajamos iš bilietų siekė 50 proc. mūsų biudžeto, o kartu su kita veikla – net iki 70 proc. Krizės metu pajamos iš bilietų sumažėjo iki 28 proc. Mūsų vienintelėmis ir stabiliomis pajamomis tapo Lietuvos kultūros tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės strateginis finansavimas ir mecenatų parama. Tai kartu sudėjus sudarė 53 proc. perplanuoto metinio biudžeto.
– Kokie bus MO muziejaus 2021 metai?
– Nepaisant karantino, ruošiamės mūsų iki šiol didžiausiam ir ambicingiausiam projektui – parodai „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ (kuratorė Anda Rottenberg). Tai bus iki šiol brangiausia MO muziejaus paroda, didelės apimties partnerystė su Lenkija, apimanti bendradarbiavimą su daugiau kaip 20 tarptautinių muziejų bei privačių kolekcijų.
Šioje parodoje kviesime apmąstyti visuomenei svarbius klausimus ir pristatysime aukščiausios klasės meno kūrinius. Taip pat bus galima išsamiau susipažinti su Vilniuje gimusio ir užaugusio tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūryba. O paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ (kuratorė prof. Giedrė Jankevičiūtė) mažojoje salėje pristatys nutrauktus istorinius ryšius atkuriantį pasakojimą, pateiks vilnietišką laikmečio kontekstą.
Birželį pristatysime vaikams skirtą meno parodą „Ežeras pilnas žvaigždžių“ (kuratorės: Iveta Jaugaitė ir Karen Vanhercke). O rudenį kviesime į didžiąją parodą „Šventė“ (kuratoriai: Tomas Pabedinskas ir Ugnė Paberžytė). Joje nagrinėsime asmens ar visuomenės pokyčius, įvykstančius švenčių metu, besikeičiančius šventinius ritualus bei fotografijos vaidmenį šiuose procesuose. Manau, kad rudeninė paroda sociologinio ir antropologinio tyrimo aspektu gali susilaukti panašaus rezonanso ir aktualumo kaip ir mūsų paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“.
