Naujoje parodoje vieną svarbiausių Vilniaus tekstų, R.Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“, vizualiai permąstys ryškios teatro asmenybės – režisierius Oskaras Koršunovas ir scenografas Gintaras Makarevičius, taip pat – menotyrininkės Dovilė Barcytė ir Algė Gudaitytė.
Parodoje eksponuojami Lietuvos kūrėjų darbai nuo septintojo dešimtmečio iki šių dienų atskleis aktualias laisvės, atminties, tapatybės bei amžinos kovos su metafiziniu blogiu temas.
Kodėl „Vilniaus pokeris“?
R.Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, po išleidimo 1989-aisiais daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą.
Pasak M.Ivanauskienės, nebūdama pati šviesiausia knyga, ji puikiai tinka Vilniaus 700-ojo jubiliejaus proga: „Nors švenčiame 700-ąjį gimtadienį, tik 1989 metais mes sulaukėme literatūros kūrinio, skirto miestietiškai kultūrai, kuriame Vilnius – vienas svarbiausių veikėjų. Kita priežastis – kūrinio talpumas, universalumas, aktualumas.“
Kuratorė D.Barcytė sakė, kad „Vilniaus pokeris“ parodoje tampa partneriu kitoms meno formoms: „Galvojant koncepciją, tikslas buvo sukurti dialogą tarp literatūros ir dailės. Natūralu, kad tikintis pašnekesio į monologą orientuotis sunku. Mes nesiekiame iliustruoti romano tiesiogiai, nors, žinoma, bandome pagauti pagrindines romano idėjas – atsakomybę, laisvės troškimą, pasipriešinimą manipuliacijoms.“
„Jeigu Gavelis bando kurti Vilniaus mitą, tai mes norėjome sukurti Gavelio mitą“, – tęsė D.Barcytė.
G.Makarevičius: „Mano prasmė šioje parodoje buvo neužgožti pačių kūrinių“
Spaudos konferencijos dalyviai ypač akcentavo tai, kad naujoji paroda yra patyriminė. Anot D.Barcytės, komandoje buvo nemažai diskusijos tarp to, kiek teatrališka ši paroda gali būti, ir pagarbos paveikslams, kaip autonomiškiems kūriniams.
Komentuodamas savo kurtą scenografiją, G.Makarevičius sakė, kad sudėtinga atskleisti, kaip buvo kuriama ši paroda, mat jam reikėjo konvertuoti literatūros kūrinį į scenografiją: „Perskaitęs „Vilniaus pokerį“, turėjau daug radikalių fantazijų, bet bekuriant ir gryninant parodos koncepciją tie dalykai nutilo. Bet ir džiaugiuosi, nes mano prasmė šioje parodoje buvo neužgožti pačių kūrinių.“
M.Ivanauskienė atkreipė dėmesį, kad scenografijoje ypač svarbią vietą užima Neries vingis, kuris buvo išreikštas per parodos architektūrą.
Dar kartą „Vilniaus Pokerį“ G.Makarevičius perskaitė 2019 metais, kada Baltarusijoje vyko didžiuliai protestai: „Galbūt daugeliui atrodo kitaip, bet šis romanas man labai realus.“
„Visgi neįmanoma viso Vilniaus grožio ir paslapties sudėti į vieną parodą“, – apibendrino G.Makarevičius.
Kaip buvo atrinkti kūriniai?
Kuratorė A.Gudaitytė pasakojo apie tai, kaip buvo atrinkti meno kūriniai.
„Reikėtų nepamiršti, kad kūriniai buvo kurti nuo 1960-ųjų iki šių dienų – tai yra būtent tas laikas, kada kūrė Gavelis. Visgi paveikslai buvo atrenkami MO muziejaus kolekcijos rėmuose. Ir tik surinkę pagrindą ėmėme ieškoti plačiau“, – sakė kuratorė.
Pats Gavelis ir jo romano temos inspiravo paveikslų atranką, išryškino A.Gudaitytė. „Ieškojome autorių, kurie labiausiai atskleidžia Gavelio aprašomojo laiko nuotaikas – žlugdomo individo, kuris vis tiek ieško būdų būti laisvam“, – pasakojo ji.
Vilniaus istorijos matmuo kuratoriams taip pat buvo labai svarbus.
O.Koršunovas: kurti parodą nebuvo didelė naujiena
Kiek teatrališkumo yra šioje parodoje? „Modernaus teatro pradininkas Edwardas Craigas svajojo apie teatrą be aktorių, – teigė O.Koršunovas. – Iš tikrųjų, teatras – tai sukurtas pasaulis. Kaip tik neseniai kalbėjome apie scenografiją, bet šis žodis yra per grubus. Scenografija taip pat yra sukurtas pasaulis, šiuo atveju, išplaukiantis iš Neries. Šį kartą inspiruotas Gavelio.“
O.Koršunovas komentavo naujoje parodoje esančią upės interpretaciją. Pasak jo, vienas pagrindinių „Vilniaus pokerio“ veikėjų Vytautas Vargalys yra tarsi lietuviškas Odisėjas: „Jis negalėjo ištrūkti iš tos sovietinės sistemos – keliavo ne tiesiais keliais, bet užburtu labirintu.“
Režisierius teigė, kad kurti parodą jam nebuvo didelė naujiena: „Jeigu teatre sąveikauja aktoriai, tai čia tą daro meno kūriniai, tarp kurių vystosi dialogas, konfliktas ir t. t. Apie tai, kaip tarpusavyje dera meno kūriniai, mes nemažai diskutavome.“
„Dešimtasis dešimtmetis man yra labai svarbus. Kita vertus, Gavelio „Vilniaus pokeris“ buvo išleistas anksčiau, bet išleistas būtent tuo laikotarpiu, todėl pats Gavelis leido persikelti į tą laiką, knygos istoriją.“
Visgi šioje parodoje bus ir aktorių, atskleidė režisierius. Tarp jo minėtų renginių – Tomos Ivaškevičiūtės monospektaklis.
