Feministinio meno banga Vakaruose
XX a. 7-ojo deš. pabaigoje vis daugiau Vakarų menininkių savo kūryboje ėmė kalbėti apie patiriamą diskriminaciją, lyčių lygybę, ėmė svarstyti, ką reiškia būti moterimi ir koks stereotipinis moters įvaizdis dominuoja visuomenėje.
MO muziejaus parodoje šiuo metu eksponuojamas feministinio meno ikona tapęs amerikiečių menininkės Marthos Rolser videofilmas „Virtuvės semiotika“ (1975). Filme M.Rosler, šaipydamasi iš amerikiečių televizijoje tuo metu populiarių kulinarijos laidų, agresyviai demonstruoja virtuvės įrankius, ironizuoja ir „moters virtuvėje“ stereotipą. Menininkės kūryba lietė ne tik moters padėties visuomenėje, bet ir pacifistines, temas, ji aktyviai dalyvavo 7-ajame dešimtmetyje per JAV nuvilnijusiuose antikariniuose protestuose. Nepaisant plataus temų spektro, visgi M.Rosler yra sakiusi, kad jos kūrybos veikiausiai nekentė visi, išskyrus pačias feministes.
Dar vienos feministinio meno pirmeivės, kurių kūrybą galima išvysti MO muziejuje – menininkių grupė „Guerrilla Girls“ (liet. Partizanės). Aktyvistės susibūrė 1984 m., pasipiktinusios Niujorko Modernaus meno muziejuje vykusios apžvalginės parodos situacija – 169-ių autorių sąraše į jį buvo įtraukta mažiau nei 10 proc. moterų. Pagrindine „Guerrilla Girls“ išraiškos priemone tapo provokuojantys plakatai, kuriuose jos pateikia nepatogią statistiką, ironizuoja moterų kūrėjų padėtį. Pavyzdžiui, kūrinyje „Menininkės privalumai“ (angl. The Advantages of Being a Woman Artist) (1988) „Guerrilla Girls“ ironiškai vardija „privalumus“ būti moterimi menininke: „Gali kurti, nejausdama spaudimo būti sėkminga“, „Nebūsi eksponuojama šalia menininkų vyrų“, „Galbūt tapsi žinoma sulaukusi 80-ies“ ir kt. Vis dėlto kūriniuose aktyvistės kalba ne tik apie lyčių lygybės klausimus, bet ir kitas meno pasaulio problemas, tarp jų – rasizmas ir korupcija.
Lietuvos fotografių atsakas
Sovietmečiu griežtai kontroliuotame Lietuvos dailės lauke atvira feministinė kritika, kaip ir bet kokia kita sistemos kritika, funkcionuoti negalėjo. Tačiau net ir tuo laikotarpiu buvo menininkių, kurių kūrybos centre atsidūrė pačios moterys, jų santykio su aplinka ir savimi apmąstymai. Kuratorė G.Radzevičiūtė pastebi, kad sovietmečiu kūrusių lietuvių menininkių minėjimas feministinio meno kontekste iki šių dienų lieka problematiškas: reflektuodamos savo kūrybą, autorės dažnai nelinkusios savęs sieti su moterų teisių aktyvizmu, vis dėlto, jų darbai įkvepia jaunosios kartos feministes.
Šiuo metu MO muziejuje pristatomos į moters pasaulį atsigręžusios lietuvių fotografės Violeta Bubelytė ir Milda Drazdauskaitė. V.Bubelytė Lietuvos meno lauke gerai žinoma dėl drąsių autoaktų, kurie 9-ajame dešimtmetyje stebino ne tik atvirumu, bet ir neseksualizuotu, iš pačios moters perspektyvos pateikiamu nuogu kūnu. Kūną menininkė pasitelkia kaip atviroms interpretacijoms tinkamą instrumentą, leidžiantį kurti skirtingus personažus, atskleisti jautrias vidines būsenas. Fiksuoti save V.Bubelytė ėmė pastebėjusi, kad norimą idėją geriausiai sekasi perteikti pačiai, o ne perduoti per modelius. Visgi menininkė akcentuoja, kad jos kūryba – autofikcija.
Fotografė M.Drazdauskaitė karjerą pradėjo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Menininkė fotografavo kaimo kasdienybę, nevengdavo pozavimo ir surežisuotų scenų, jos darbams būdinga ironija ir žaismė. M.Drazdauskaitės fotografijų centre dažnai atsiduria į kamerą įdėmiai žvelgiančios įvairaus amžiaus moterys. Tarp jų neretai įsitaisydavo ir pati fotografė, prisiimanti skirtingus vaidmenis. Menininkės kūryba tik pastaruoju metu ima sulaukti platesnio tyrinėtojų ir visuomenės dėmesio.
Daugiau Lietuvos menininkių darbų kviečiame ieškoti MO muziejaus parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“, veiksiančioje iki 2023 m. kovo 11 d.