TAIP PAT SKAITYKITE: 30+ rudens sezono renginių, kuriuose verta apsilankyti.
Ką galime vadinti švente?
T.Pabedinskas trumpai pristatė idėją. „Temą padiktavo fotografija, jos raida Lietuvoje“, – sakė jis.
„Šventė šios parodos kontekste yra proga, kuri išsiskiria iš kasdienybės ir kuriai pasiruošiame: puošiamės ir nusiteikiame psichologiškai. Ji taip pat turi specialią vietą ir laiką. Kad ir kokia ji bebūtų, ji turi pasikartojančią struktūrą, ritualus, o po jos visuomenės grupė ar individas įgyja naują identitetą arba įtvirtina savo statusą“, – tęsė jis.
Parodoje išskiriami skirtingi laikotarpiai, kuriuose kito santykis tarp fotografo ir įvykio, taip pat tarp įvykio ir pozotuojo.
Parodoje į šventės sąvoką įtraukta ir protesto sąvoka. Negalima nesidomėti apie Baltarusijoje buvusius protestus, o „Fridays for Future“ atskleidžia, kad subkultūra nebūtinai yra pagrįsta tik vakarietiškos muzikos, bet ir politinių idėjų pagrindu, pažymėjo U.Paberžytė.
M.Ivanauskienė pažymėjo, kad MO muziejuje parodos nėra grįstos vien meno studijomis, bet ir kitų sričių mokslais (antropoligija, sociologija).
Apie parodos išdėstymą
U.Paberžytė komentavo parodos architektūrą, kurią įvardijo kaip „netikėtą“.
„Ji suskirstyta į tris dalis: asmenines šventes (nuo vestuvių iki laidotuvių). Joje kalbama apie tai, kas įprasta, kvestionuojama, taip pat ar jos dar tinka šiandienai. Antrajame skyriuje ryškėja politiškos šventės, sankcionuotos ir rezistencinės. Vėliau Ugniaus Gelgudos „Žalgiris“ demonstruoja pereinamąjį slenkstį, kuriuo atsiskiriame nuo varžančių standartų ir įtvirtiname naują tvarką.
Paskutiniajame skyriuje – saviraišką įgalinančios šventės: Drag kultūra, subkultūros ir t. t. Skyriaus pabaigoje kvestionuojamas fotografavimas ir fotografavimasis, taip pat koks jos santykis su realybe. Pabaigoje turime kūrinius, kurie išveda iš šventės ir sugrąžina juos į kasdienybę“, – pasakojo ji.
Nors M.Ivanauskienė pažymėjo, kad pasakojimas esąs linijinis, kuratoriai teigė, kad iš chronologinės perspektyvos žvelgiant jis toks nėra. Jame esama darbų nuo tarpukario iki šių dienų.
Subkultūrų šventės
Subkultūroms ir draugų rateliams šventė reiškia itin daug, pasakojo konsultuojanti kuratorė, subkultūrų tyrinėtoja Egidija Ramanauskaitė.
„Parodoje pristatoma medžiaga nuo 1967 m. hipių laikų. Todėl verta pagalvoti, kokia aplinka supo jaunimą. Mes matome sovietmetį: mokyklą, universitetą, kada tai buvo itin griežtos institucijos. O kur dar KGB, saugumas ir t. t.“, – sakė ji.
Uždarose erdvėse jie galėjo kurti savuosius pasaulius: klausytis savo muzikos, kalbėtis apie J.D.Salingerį.
„Šioje parodoje pristatomi metalistai, pankai, hipiai, – sakė ji. – Rasite daug interviu, nuotraukų ir vaizdo įrašų.“
