MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė atidarydama parodą sakė: „Mums kaip muziejui ši paroda labai svarbi dėl paties Meko asmenybės, dėl jo atvirumo įvairovei, kitokiam ir kitam. Tai vertybiškai mums be galo artima ir svarbu.“
Anot jos, MO kolekciją papildę kūriniai – J.Meko filmų kadrai – buvo įsigyti 2018-aisiais iš kadrus atspaudusio fotomenininko Arūno Kulikausko. Dar J.Mekui esant gyvam, buvo spėta nuvykti į Niujorką, kur J.Mekas visus kadrus autentifikavo.
M.Ivanauskienė taip pat atkreipė dėmesį, jog šią mažąją parodą nutarta eksponuoti ilgiau nei įprasta – iki kitų metų rugpjūčio vidurio, kad su ja spėtų susipažinti tiek vilniečiai, tiek miesto svečiai.
„Ši paroda labai gražiai sujungia mūsų didžiąsias parodas. Su šiuo metu eksponuojama paroda apie 90-uosius, man atrodo, mažoji paroda susikalba per laisvės temą. <...> Kita graži jungtis – 90-ųjų parodoje yra skyrius apie tai, jog tuo laikotarpiu mums labai reikėjo pripažinimo. Bandėme laikraščių antraštėmis visaip kaip pabrėžti, kokie mes svarbūs pasauliui. Šį poreikį atremia J.Mekas, kuris buvo pats sau pakankamas. Manau, iš jo galime įsikvėpti stiprybės būti savimi ir autentiškumo. Su kita paroda, kuri atsidarys balandžio mėnesį, „Kodėl sunku mylėti?“, Mekas susijęs per atvirumo kitam ir kito priėmimo temą“, – pasakojo M.Ivanauskienė.
Drauge su Edmondu Kelmicku parodą kuravusi Deima Žuklytė-Gasperaitienė pasakodama apie parodos struktūrą sakė: „Pagrindinė parodos dalis yra eksponuojami „sustingusių filmų kadrai“, kaip pats J.Mekas juos vadino. Tarp fotografijos ir kino sričių, tarp disciplinų atsiradę kūriniai, kuriuos J.Mekas kūrė nuo 1983 m., išimdamas atskirus fragmentus iš savo filmų. Įdomu, kad visi tie kadrai pačiam Mekui turėjo daug reikšmių. Iš literatūros, iš jo pokalbių susidariau įspūdį, kad pirmiausia jis buvo smalsus žmogus ir jam buvo įdomu pamatyti, kaip gali veikti kadrai, atskirti nuo filmų.“
Kuratorė taip pat atkreipia dėmesį, jog kadangi J.Mekas buvo tarpdisciplininis kūrėjas, parodoje atiduodama duoklė ir kitoms jo veiklos sritims – rodomas trumpametražis filmas „Salvadoras Dalí dirba“, taip pat eksponuojamas eilėraščių rinkinys „Semeniškių idilės“.
Paklaustas, kaip buvo ieškoma vizualinio parodos rūbo, ekspozicijos dailininkas Gytis Skudžinskas sakė: „Kai man pačiam teko J.Meką sutikti Niujorke, pastebėjau, kad tai žmogus – bent man taip atrodė – reaguojantis į situacijas, esantis čia ir dabar. Niekada nehierarchizuojantis, neiškeliantis vienų personažų ar įvykių aukščiau kitų. <...> Kuriant parodos instaliaciją, norėjosi sukurti lygiavertišką, dinamišką, pulsuojančią amplitudę.“
Kaip teigia organizatoriai, parodos pavadinimas turi užkoduotą intrigą – už ką Mekas mirksi geriau? 1964 m. Mekas dalyvavo S.Dalí surengtuose hepeninguose. Filmuojant vieną jų, parodoje pristatomą minėtą trumpametražį filmą, Dalí provokuojamai mirkteli Mekui, o šis atsako tuo pačiu.
„Mekui mirksėjimas nėra nevalingas traukulys ar apsimestinis parodijavimas. Mirksėjimą jis mini kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Modernisto Dalí ir postmodernisto Meko susimirksėjimas atskleidžia pastarojo atvirumą kitoniškumui“, – apie parodos pavadinimą pasakoja kuratorius E.Kelmickas.
Paroda „Mekas mirksi geriau“ MO muziejuje veiks iki rugpjūčio 16 d.
