Norėjosi pamatyti, kaip F.Gehry pasimokė iš senųjų klaidų. Paryžiuje, regis, buvo vasara, kulniavau parko takeliu ir netrukus iš tolo išvydau pakvaišusių formų muziejų. Tai buvo malonesnis susitikimas nei su muziejumi Bilbao. Prieš mane vėrėsi daug minkštesnis, skaidresnis ir šiltesnis pastatas – pagrindinės konstrukcijos medinės (arba dengtos medžiu), o plastiškos plokštumos sukonstruotos iš skaidraus plastiko. Bet net ir šios naujovės nenustebino – F.Gehry turi lengvai atpažįstamą braižą, kuris gali greitai pabosti. Kartais kuo labiau stengiamasi nustebinti, tuo nuobodžiau viskas atrodo. Tiesą sakant, nors ir stengiausi įdėmiai nagrinėti pastatą, visko gerai nebeprisimenu, nes visą dėmesį nejučiomis uzurpavo puiki muziejaus ekspozicija.
Praėjusią savaitę vaikštinėjant po MO muziejų kilo panašus įspūdis kaip ir Paryžiuje. Naująjį Vilniaus kultūrinį tašką tyrinėjome kartu su didele grupe architektų, ir abejoju, kad nors vieną jų kažkas nustebino. Net ir nekreipiant daug dėmesio į viduje kabančius meno kūrinius, muziejus tiesiog nepalieka didesnių įspūdžių, nors akivaizdu, kad tai buvo vienas pagrindinių tikslų.
Prieš beveik 20 metų atsidaręs Guggenheimo Bilbao muziejus galutinai įtvirtino vieną taisyklę – muziejaus architektūra turi stebinti, ir MO muziejus stengiasi tai daryti. Tačiau per šį laikotarpį buvo pastatyta tiek įvairiausių priblokšti bandančių muziejų, kad pasiekti tokį efektą šiandien tampa neįtikėtinai sunku.
Didžiulė styranti pastato konsolė virš įėjimo, atviri lauko laiptai, tarnaujantys kaip vieša erdvė, sraigtiniai laiptai viduje, pagrindinėje galerijos erdvėje įrengtas pandusas ir dramatiškos konstrukcijos – tai labiau primena 2000-ųjų architektūrinius receptus nei ambicingas šių dienų paieškas. Kaip ir Paryžiuje – daug pastangų atrodyti unikaliam, bet viskas jau kažkur matyta.
MO muziejų projektavo kontroversiškasis D.Libeskindas, kuriam talkino lietuviai „Do Architects“. Jis mums jau pažįstamas iš nevykusio biurų projekto Konstitucijos prospekte, mažiau nuskambėjusio pasiūlymo Liepkalnio slidinėjimo trasai ir kažkada siūlyto Guggenheimo muziejaus projekto Vilniuje.
Profesionalų (ypač užsienio profesionalų) nuomonė apie jį nedviprasmiška – dažnas Vilniuje apsilankęs architektas pareikšdavo užuojautą sužinodavęs, kad D.Libeskindas čia kažką projektuoja. Net teko girdėti, kad garsusis britų architektas Davidas Adjaye, pamatęs biurų pastato Konstitucijos prospekte vizualizacijas, užsidegė atvykti į Vilnių ir skaityti paskaitą.
Įdėmiau stebint įvairius užsienio specialistų pristatymus, nesunku pastebėti, kad D.Libeskindo projektai dažnai tampa tais pavyzdžiais, kuriais norima pašiepti naivią ir gausiai „apipudruotą“ architektūrą. Bet toks architekto pasirinkimas MO muziejaus projektui neturėjo būti didelis siurprizas, nes šiuolaikinio meno pasaulis yra konservatyvus ir net turtingiausi Prancūzijos meno kolekcionieriai savo muziejams renkasi saugius, savo piką jau senai pasiekusius architektus. D.Libeskindo vizitinė kortelė yra visiems puikiai pažįstamas ir pavykęs Berlyno žydų muziejus, todėl šio architekto vardas tikrai pritrauks dalį lankytojų.
Panašiai kaip ir F.Gehry, D.Libeskindas turi išskirtinį braižą, kurio nekeičia jau ketvirtį amžiaus. Kiekviename projekte kartojasi tie patys dramatiški motyvai – net biurų pastato Konstitucijos prospekte vizualizacijose buvo galima atrasti užuominų į Berlyno žydų muziejų.
Bet su MO muziejaus projektu įvyko kažkas neįtikėtino – D.Libeskindas suprojektavo jam labai santūrų ir ramų pastatą. Net oficialiame kompanijos „Instagram“ profilyje buvo pasidalinta muziejaus nuotrauka su prierašu: „Mūsų pirma dėžė/ne dėžė“. Ši frazė puikiai iliustruoja, kodėl tai yra vienas geriausių D.Libeskindo studijos projektų po Berlyno žydų muziejaus. Ne stebuklingas ar labai inovatyvus, bet geras projektas.
Žinoma, jeigu bandysime kabinėtis, tai padaryti nebus sunku. Norite sudirbti pastatą? Prašom. Yra nemažai neišspręstų niuansų – lauko laiptai, vedantys į niekur, kuriuos stebi pagrindinėje konsolės vietoje pakabinta kamera, didžiulė styranti įėjimo konsolė viduje niekaip nejaučiama, todėl atrodo, kad daug prakaito buvo pralieta dėl mažai naudos, santykis su aplinka grubus, o pati išraiška ir naudojami triukai (įrenkim visuomenei atvirus laiptus, viduje įmeskim fotografijose gerai atrodančius sraigtinius laiptus, pandusą, truputėlį dramos su konstrukcijomis) yra pabodę. Ankstyvose prezentacijose naudoti argumentai apie aukso pjūvio proporciją veikiau atskleidžia pastato nekontekstualumą, nei kažkaip jį suriša su Vilniaus miestu.
Bet lygiai taip pat galima džiaugtis geraisiais pastato momentais: pastatas labai kompaktiškas, besisukantys lauko laiptai kuria smagų ryšį su vidumi – mokama ir nemokama dalys nėra griežtai atskirtos, todėl net ir nesusimokėję galėsite žvilgtelėti vidun. Muziejų smagu fotografuoti – prie jo neabejotinai vyks daugybė fotosesijų.
O svarbiausia, kad jis atneš naujų vėjų į muziejų panoramą Lietuvoje, kurioje dominuoja valstybinės ir nacionalinės institucijos.
MO muziejus atspindi vieną svarbią pasaulinę tendenciją – didėjantį privačių muziejų ir prabangių meno kūrinių saugyklų poreikį. Privačių meno galerijų jau nebepakanka. „Louis Vuitton Foundation“ muziejus Paryžiuje yra 12 tūkstančių kvadratinių metrų dydžio ir yra didesnis už Nacionalinę dailės galeriją Lietuvoje. Pernai šio muziejaus mecenatas B.Arnault paskelbė, kad plės savo muziejines valdas ir renovuos netoliese dabartinio muziejaus esantį pastatą, kuriame įsikurs dar daugiau meno erdvių. Į tai kitas turtingas Prancūzijos prabangos prekių magnatas, François Pinault, atsakė pranešdamas, kad jau dirba su Japonijos architektūros super žvaigžde Tadao Ando, transformuodamas buvusį XVIII amžiaus biržos pastatą Paryžiaus centre į savo privatų muziejų.
Naujas privatus muziejus neseniai buvo atidarytas Londone, šalia Singapūro oro uosto veikia prabangios meno kūrinių saugyklos, Nyderlanduose panašios yra planuojamos. Visame pasaulyje dygsta privatūs muziejai ir meno kūrinių saugyklos. Šiame kontekste Danguolė ir Viktoras Butkai su privačiu MO muziejumi Vilniuje atrodo labai madingai. Vien faktas, kad pasakojimą apie MO muziejų galima, o gal ir reikia pradėti nuo vieno svarbiausių pasaulyje muziejų centro – Paryžiaus, nors trumpai paminint pasaulines tendencijas, šį bei tą pasako ir apie ambicijas Vilniuje.
Kiekvienas miestas tokias privačias iniciatyvas turėtų pasitikti išskėstomis rankomis, tačiau realybė kiek kitokia. MO muziejaus atsiradimo istorija nebuvo lengva. Jau 2010 metais buvo surengtas konkursas Modernaus meno centrui dešiniajame Neries krante, šalia Nacionalinės dailės galerijos. Šį konkursą laimėjo vilniečiai „A01 architektai“. Ten turbūt ir būtų iškilęs MO muziejus, tačiau sklypas priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, kuri nesiteikė jo perleisti privačiam muziejui. Projektas buvo padėtas į stalčių. Tuomet buvo ieškoma naujos vietos.
Po poros metų buvo pradėta garsiai kalbėti apie naujas galimybes kino teatro „Lietuva“ sklype, kuriame 2005 metais buvo įsikūrusi „Pro-testo laboratorija“ ir kur judėjimas „Už Lietuvą be kabučių" sėkmingai kovojo prieš kino teatro (kultūrinės erdvės) pavertimą daugiabučių kvartalu. 2014 metais šioje vietoje buvo surengtas Modernaus meno centro ir biurų konkursas. Tai buvo labai keistas konkursas su labai keistai sujungtomis funkcijomis, kuris niekur nenuvedė. Šiame konkurse meno centras atrodė labiau kaip prašmatnus įėjimas į biurų pastatus. Po ilgų peripetijų galiausiai Danguolė ir Viktoras Butkai nusprendė, kad šioje vietoje reikia tiesiog Modernaus meno centro be jokių papildomų daugiabučių ar komercinių biurų patalpų. Taip ir gimė dabar duris atvėręs muziejus.
Toks sudėtingas projekto kelias nėra kažkoks tik Lietuvai būdingas išskirtinumas. Tas pats „Louis Vuitton Foundation“ Paryžiuje iškilo tik po ilgų ir sudėtingų manevrų, nors muziejaus mecenatas turi didžiulę įtaką. Po kelerių metų bylinėjimosi Paryžiaus parke statyti muziejų buvo leista tik kai projektas buvo pripažintas nacionalinės svarbos interesu ir „svarbiu meno kūriniu visam pasauliui“.
MO muziejus žengia koja kojon su pasaulinėm tendencijom. Tai privatus, gerai valdomas ir reklamuojamas muziejus, sukurtas garsaus pasaulyje architekto. Bet pasaulis didelis, tendencijų galybė. Šiuo atveju renkantis architektą buvo nueita populiariuoju būdu. Ir nors jis viršijo savo galimybes, muziejaus architektūra yra įdomi tiek, kiek įdomi yra popmuzika. Pasaulyje egzistuoja ir kitokie muzikos stiliai su kitais gerais atlikėjais – yra kitokių privačių muziejų pavyzdžių, ne vien mano aprašyti Paryžiuje.
Turtingiausias Didžiosios Britanijos menininkas Damienas Hirstas prieš porą metų Londone pasistatė savo privačią galeriją „Newport Street Gallery“, kuri savo dydžiu artimesnė muziejui. Nors į ją sukišo galybę pinigų, galerija subtiliai susilieja su industriniu Londono rajono kontekstu, yra vos pastebima, o ją kūrė rafinuotieji „Caruso St John“ – architektai, kurie yra itin vertinami profesionalų, tačiau mažai žinomi ir matomi didžiosios visuomenės dalies. Pirmą kartą apsilankęs šioje galerijoje net nesupratau, kas joje yra nauja, kas sena ir ką būtent pakeitė architektai.
Dabar tampa madinga projektuoti tokius muziejus, kuriuose viskas atrodo lengvai ir paprastai padaryta. Tai erdvės, kuriose nesijaučia, kad architektai ir konstruktoriai prakaitavo (nors realybė gali būti visiškai kitokia), bandė nustebinti ir kurti „vau“ momentus.
MO muziejuje, priešingai, matosi daug darbo ir daug pastangų. Tai truputį slegia, tačiau žinant ilgą ir sudėtingą muziejaus atsiradimo istoriją, tai turbūt yra geriausias galimas rezultatas. Jeigu apsilankymo metu nepatirsite euforijos (nes po tokios reklaminės kampanijos, atrodo, derėtų) – viskas gerai. Čia ne jūs, čia namas.
