Šį kartą Lietuvos auditoriją pasiekė daugiau nei 170 kūrinių, sukurtų 32 lietuvių ir 33 užsieniečių autorių, 1955–2000 metais. Ją kuravo tarptautinė kuratorių komanda – Charlesas Esche, A.Kreugeris ir Gabrielė Radzevičiūtė.
Parodą galima pamatyti nuo šeštadienio MO muziejuje Vilniuje.
Sukritikavo demodernizacijos sąvoką
Ryšius su Lietuva dar prieš 30 metų užmezgęs A.Kreugeris publikai pristatė demodernizacijos sąvoką, kuri, anot kuratorių, yra parodos atspirtis bei darbinis pavadinimas.
Jo žodžiais, modernizmas žmonijai atvėrė kelius ne tik į teigiamus dalykus, bet sukūrė ir nemažai problemų, kaip antai klimato krizė: „Tad kaip gyventi toliau su ekonominio, technologinio ir meninio progreso idėjomis? Ar tai įmanoma? Galbūt reikia ieškoti alternatyvių mąstymo būdų?“
Vis dėlto, kuratoriaus nuomone, demodernizacija nereiškia, kad reikia atsisakyti patogumų ir jau esamų inovacijų: „Kalbėti reiktų apie nuolatinio modernizavimo ideologijos atsisakymą. Kuriant šią parodą tai buvo atspirties taškas bei pirminis darbinis pavadinimas.“
Paklaustas, kuo su šia parodą susijusi modernizmo sąvoka, Ch.Esche teigė, kad „Susitikime, kurio nebuvo“ kuratoriai stengėsi permąstyti modernizmo idėjas:
„Esama skirtingų nuomonių, kada iš tiesų modernizmas prasidėjo. Vieni tiki, kad jo pradžia siekia 1492 metus, kai Kristupas Kolumbas kolonizavo Amerikos žemyną, kiti sako, kad jis prasidėjo XIX a. viduryje pramonės perversmo metu. Nepaisant to, modernizmą visada lydi progreso bei „Kito“ idėjos.“
„Labai įdomu, kad modernizmas buvo ideologija, kuri domino tiek sovietinį komunizmą, tiek Amerikos kapitalizmą. Abu bandė modernizuoti savo visuomenes, bet tuo pačiu metu padarė daug žalos – naikino etnines tautas bei sukėlė klimato krizę“, – pridūrė Ch.Esche.
Jis pabrėžė, kad jie nėra prieš technologijas, nes jos tėra įrankis, bet per šį žiūros kampą tikisi pasukti tikėjimą įsisenėjusiu naratyvu kita linkme.
Spaudos konferencijoje dalyvavusi menotyrininkė, kuri rinko MO muziejaus kolekciją, Raminta Jurėnaitė teigė, kad jai džiugu, kad tokios parodos vyksta, tačiau iškėlė klausimą:
„Kodėl jūs susigalvojote tokią keistą idėją, kaip demodernizacija? Mene niekada nebuvo progreso ir jo būti negali. Nuo pirmos dienos meno istorijos studijose mokėmės, kad pirmykštės bendruomenės ir jų kuriamas menas buvo mažiau progresyvu nei barokas arba šiuolaikinis menas. Bet mene, kaip ir meilėje ar mirtyje, tokio dalyko nėra. Su šia demodernizacijos idėja reikia elgtis atsakingai.“
A.Kreugeris atsakė, kad sutinka su kritika ir todėl šios sąvokos nėra pavadinime. Ch.Esche taip pat sutinka, kad mene progreso nėra, bet istorijos ir politikos istorijoje ši sąvoka vis tiek egzistuoja.
Teiginiai apie naratyvą
A.Kreugeris sakė, kad kurdami parodos naratyvą stengėsi išvengti neteisingo suvokimo apie Vakarų ir Rytų Europos pasaulį.
„Ganėtinai liūdna, kuomet po 30-ies metų nepriklausomybės, Sovietų Sąjungos ir Berlyno sienos griūties žmonės vis dar kalba apie Rytų bloko šalis, o vykdami į Vilnių teigia, kad jis – Rytų Europa. Gaila, kad vadinamosiose Vakarų šalyse šie stereotipai vis dar gajūs“, – sakė jis.
Kaip pavyzdį A.Kreugeris pateikė neseniai vykusį pokalbį su lietuvių fotografe Violeta Bubelyte: „Niežtėjo jos paklausti, ar ji žinojo apie JAV fotografę Jessicą Woodman. Pastaroji iš tiesų kūrė panašiai. Tačiau V.Bubelytės atsakymas visai nenustebino – 1981 metais ji buvo jauna menininkė ir neturėjo informacijos apie tarptautinį meną. Be to, J.Woodman dar nebuvo pripažinta meno pasaulio. Tad, kaip V.Bubelytė galėjo apie ją sužinoti?“
Kaip teigė A.Kreugeris, šioje parodoje permąstoma „nenatūrali dichotomija“.
Van Abbės muziejaus direktorius Ch.Esche pratęsė mintį apie naratyvo formavimą: „Per pastaruosius 10 metų muziejuje stengiamės pakeisti Vakarų naratyvą – Pablo Picasso paveikslus nebūtinai kabiname pagrindinėse salės vietose. Tai yra meno dekolonizacija t.y. kuomet patriarchalinė ir imperinė meno istorijos pusė nebėra dėmesio centre. Centristinis mąstymas turi būti kvestionuojamas, jeigu norime rasti būdą sugyventi šiame pasaulyje. Manau, kad šis procesas pratęsiamas ir Vilniuje.“
Andy Warholo vaidmuo
Nors spaudos konferencijos metu kalbėta apie išlaisvinimą iš vieno naratyvo bei demodernizaciją, MO muziejaus komunikacijos centre – baltasis vakarietis menininkas A.Warholas.
Paklaustas, kodėl A.Warholas galimai yra parodos kulminacija, A.Kreugeris nesutiko su interpretacija: „Lygiai taip pat galite pasakyti, kad paroda pasiekia piką ties Ievos Martinaitytės-Mediodios ar Deimanto Narkevičiaus darbais arba filmu, kuris ironiškai žvelgia į sovietinį palikimą Lietuvoje... Nežinau, kodėl sakote, kad kulminacija pasiekiama ties A.Warholu, nes jo darbai eksponuojami – salės centre tarp visų kitų darbų.“
„Vis dėlto, turiu pripažinti, kad MO muziejus bandė pasinaudoti A.Warholu rinkodaros tikslais. Tai paroda, kurios adresatas – plačioji visuomenė. Dirbant tokį darbą visada turi laviruoti tarp to, ką žmonės žino, ir ko ne. Taip veikia kiekviena paroda“, – tęsė A.Kreugeris.
G.Radzevičiūtė išskyrė penkias parodos potemes
Atsakydama į klausimą, ar įvyko Lietuvos meno istorijos permąstymas, G.Radzevičiūtė teigė, kad jiems svarbu buvo ieškoti ne tik panašumų, bet atskleisti ir potemes.
Pasak jos, griežtų skyrių parodoje nėra: „Ji tarsi plaukia, be to, daug kur parodos architektūra susikerta.“
Tačiau, G.Radzevičiūtės teigimu, buvo išryškintos penkios potemės pradedant patvirtinančiu susidūrimu, modernizacijos įtaka, užmaskuotos tironijos kritika per formą ir baigiant grįžimu atviresnę politinę-socialinę kritiką.
