Spalio 18 dieną naujo pastato duris atvėręs MO pirmiausia turėjo pateisinti didelius auditorijos lūkesčius. Ir ne tik dėl muziejaus architektūros ar parodos, bet ir dėl bendro vertybinio paketo, kuris, akivaizdu, patrauklus tiems, kuriems meno savo gyvenime anksčiau visai nereikėjo.
Akcentuodamas atvirumą ir kultūros demokratizavimą, muziejus akivaizdžiai siekia tapti patirčių centru, kuriame leidžiama pasijusti svarbesniu už bet kokį meną, mat jis be jokių problemų gali tapti tiesiog puikiu nuotraukos fonu, o pats muziejus – instageniškų vaizdų gamykla. Būtent taip galima apibendrinti lankytojų įspūdžius, internete cirkuliavusius po keturias dienas trukusio atidarymo.
Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio besitęsiantis MOratonas buvo ne tik intensyvus, bet ir gana eklektiškas. Organizatorių sprendimas auditoriją „prisijaukinti“ kuo įvairesniais renginiais jų spektrą ištampė iki radikalių kraštutinumų.
Štai taip viename jo gale atsidūrė operos solistės Vilijos Kuprevičienės, Vladimiro Tarasovo, pianistės Eglės Andrejevaitės arba šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertai, pagavus menininkės Kiros Novos (Ievos Misevičiūtės) performansas, o kitame – rytinė mankšta su sveikos gyvensenos guru Ignu Bakėjumi ar grupės „The Station“ koncertas. Kažkur tarp jų išsidėstė pasimatymai su menininkais, edukacinės programos, ekskursijos po parodą ir diskusijos.
Visas šis renginių diapazonas puikiai iliustruoja ne tik naujo muziejaus veiklos viziją, bet ir Lietuvos kultūros lauko aktualijų supratimą. O tai ypač buvo jaučiama klausantis diskusijų apie bandymus perprasti šiuolaikinį meną, mūsų puolamą tapatybę, meno populiarinimą ar jo vaidmenį viešosiose erdvėse.
Galbūt kaltos grubios, aptakios ir labai abstrakčios diskusijoms pasirinktos temos, galbūt nesuvaldytos pašnekovų mintys, tačiau susidarė įspūdis, kad čia net nesistengta provokuoti klausimų apie pačią naujo muziejaus tapatybę, jo vaidmenį kultūriniame lauke, taikomus savipopuliarinimo metodus. Galėjusios būti relevantiškos ir kritiškos paties muziejaus atžvilgiu, diskusijos virto daugių daugiausiai utopinio MO podcasto apie kultūrą laidomis.
Vis tik kritikuoti tokį platų renginių spektrą prieš tai prabilus apie „visokius mus“ būtų nenuoseklu. Tačiau būtent nuoseklumo lyginant parodą su renginiais ir pritrūko. Renginių programoje buvo justi žūtbūtinis noras įtikti kuo skirtingesnei auditorijai, o vaikštant po parodą neapleido jausmas, kad apie žiūrovus sudarant ekspoziciją buvo galvota kur kas mažiau.
Iš sukauptos 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekcijos pirmajai MO muziejaus ekspozicijai „Visas menas – apie mus“ buvo atrinkti daugiau nei 300 darbų, kuriuos per 60 metų sukūrė 71 kūrėjas. Kolekcijos ir parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė šia debiutine MO paroda siekė atverti langą ne tik į saugomų kūrinių gausą, bet ir į jų istorijas. Suskirstydama kūrinius į keturias temines grupes menotyrininkė siūlo susipažinti su esminėmis per pastarąjį pusamžį kūrėjus lydėjusiomis nuotaikomis, meno kryptimis ir istorinėmis aplinkybėmis.
Štai pirmoji parodos dalis „Esmės ir universalumo paieškos“ turėtų atskleisti abstrakčios lietuviškosios dailės tradiciją. „Kintanti realybė. Kontrolės praradimas“ – egzistencines menininkų dramas. „Didžiosios dramos ir mitai“ turėtų iliustruoti istorinį šalies likimą ir karinės būklės išgyvenimus, o „Praeinantis kasdienis gyvenimas“ – buitinius žmogaus rūpesčius.
Tačiau tai, kad to paties menininko skirtingi darbai migruoja iš vienos dalies į kitą, nepriklausomai nuo sukūrimo metų, tik patvirtina pačios R.Jurėnaitės paminėtą sąlyginį skirstymą. Parodos kuratorės kūrinių grupavimo motyvacija vis dėlto taip ir lieka neaiški, jei formalusis ar chronologinis skaidymo režimai čia neveikia, kūrinių rokiruotės galiausiai priklauso nuo interpretacijos, o teminiai arealai aktualūs kone visiems laikotarpiams.
Paradoksalu, bet nors ir chronologiškai išblaškyta, MO ekspozicija estetiškai atrodo nepaprastai vientisa, suskambanti lyg viena nata. Galbūt tai lemia parodoje dominuojantys ypač spalvingi tapybos darbai (kolekcijoje jų daugiausia), o gal tankus kūrinių išeksponavimas. Vis dėlto tai verčia suabejoti pasirinkimu rodyti kelis to paties menininko darbus, vietoje to, kad būtų įtraukta ir kitų kūrėjų, įvairesnių kūrybos formų (pavyzdžiui, daugiau videomeno darbų, nors ir buvo organizuotos jų peržiūros), galų gale kur kas daugiau vietos galėjo būti palikta pailsinti akis.
Geriausias to įrodymas – nugirstas kelių lankytojų pokalbis, kad parodoje pasigedo Saukos. Akivaizdu, kad nedrąsus pirmos parodos lankytojas – žiūrovas debiutantas – joje ieško ne tik atradimų, aiktelėjimų ir žagtelėjimų, bet ir bent kelių jam girdėtų pavardžių.
Greičiausiai ši strategija pasirinkta savotiškai „taupant“ eksponatus kitoms, ateinančioms parodoms. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog parodos muziejuje bus organizuojamos maždaug kas pusmetį, įvaizdį suformuojanti pirmoji atrodo nepaprastai tiršta, o tuo pačiu – nuobodoka, monotoniška ir, jei tikėsime internete prieinama informacija, toli gražu neatspindinti nepaprastai turtingos ne tik skaičiumi, bet ir kūrinių įvairove Butkų kolekcijos.
Galbūt todėl atidarymo metu paveikslus prireikė išjudinti („Vilnius City opera“ ir Dalia Ibelhauptaitė kartu su menininku Rimu Sakalausku atgaivino tapytojo Andriaus Zakarausko paveikslus), įgarsinti (ištraukomis iš elektroninės operos E-Carmen ar dviejų dvynių porų koncertu „Gegutės“) arba painfluencinti (pietų pertrauką muziejuje praleisti su Dovile Filmanavičiūte, o ateityje ir su kitais garsiais žmonėmis).
Parodos nuobodulį liudija ne tik tvarkinga Audriaus Ambraso parodos architektūra, bet ir į antrą muziejaus aukštą nukeltas ketvirtosios teminės grupės tęsinys. Mažoje kamerinėje salėje iškabintos nuotraukos pristato Lietuvos fotografijos raidą, bet iš tiesų – chrestomatinius Antano Sutkaus darbus ir į Agnės Narušytės nuobodulio estetikos apibrėžimą telpančią Lietuvos fotomenininkų kūrybą. Pernelyg nesidomintiems fotografijos istorija ir aktualijomis, gali pasirodyti, kad per šešiasdešimt metų Lietuvoje taip ir neatsirado spalvota skaitmeninė fotografija, o šiuolaikybei tebeatstovauja Gintauto Trimako, Remigijaus Pačėsos ar Algirdo Šeškaus užfiksuoti vaizdai, nors internetinis kolekcijos archyvas tvirtina ką kita.
Turinti ambiciją atspindėti Lietuvos meną, kurtą nuo 1960-ųjų iki šių dienų, paroda vis dėlto atskleidžia tik selektyvų žvilgsnį, priklausantį ir nuo kolekcijoje sukauptų darbų, ir nuo kuratorės atrankos.
Tačiau čia įdomu galvoti apie tai, kaip ši ir galbūt kitos ateityje MO organizuojamos parodos panašiomis retrospektyvinėmis ir edukacinėmis funkcijomis dalinsis su Lietuvos dailės muziejumi. Pastarojo XX–XXI a. rinkinyje yra daugiau nei 46 tūkstančiai eksponatų, o Nacionalinė dailės galerija jau daug metų kviečia apžiūrėti nuolatinę savo ekspoziciją.
Žinoma, tikriausiai esminiai jos ir MO iki vasario vidurio veiksiančios parodos skirtumai slypi ne tik eksponatų skaičiuje, įvairovėje, ekspozicijos plote ar misijoje, bet ir ekonominėse galimybėse. Priešingai nei ties 2000-aisiais ekspozicijoje sustojusi ir atnaujinti jos neturinti galimybių NDG, MO į Lietuvos meno istoriją sau leidžia žiūrėti kur kas subjektyviau. Tačiau kolekcijoje turėdami nemažai naujų šiuolaikinio meno kūrėjų darbų, šiandieną parodoje MO vis dėlto pristato vos keliais tapybos darbais.
2017-aisiais buvo atliktas „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis“ tyrimas. Jis parodė, kad muziejuose, galerijose ir parodose per metus apsilanko kas trečias Lietuvos gyventojas, o palyginus su 2014-aisiais, besilankančiųjų sumažėjo nuo 34 iki 27 procentų. Ar tokio mąžtančio dalyvavimo akivaizdoje mums reikia kito, naujo muziejaus, jei visiškai nesinaudojame tais, kuriuos turime?
Ar Viktoro ir Danguolės Butkų iniciatyva įkurtas muziejus perkalibruos auditorijos įpročius, greičiausiai atsakys kito panašaus tyrimo rezultatai, bet kol kas gana akivaizdu, kad MO imasi diegti visai kitokią pačios kultūros sampratą.
Paprastai literatūroje išskiriami trys muziejų tipai: muziejus kaip šventykla, muziejus kaip pramoga ir muziejus kaip forumas. Gana nesunku nuspėti, kokiam tipui MO imasi atstovauti. Pozicionuodamas save kaip visiems atvirą ir jaukią meno pažinimo erdvę su kavine, skaitykla, koncertų sale, nemokamu internetu ir suvenyrų parduotuve, toks muziejus-praMOga stengiasi ne tik suteikti kokybišką paslaugą, bet ir kruopščiai formuoja savo prekės ženklą. Kartais net baisu pagalvoti, kad parazitinė MO rinkodara ilgainiui gali nusitaikyti į visus žodžius, turinčius skiemenį „mo“.
Tačiau čia pat atsiranda galimybė galvoti ir apie trečiąjį muziejų-forumų tipą, turintį užtikrinti ne tik lėtesnį meno ir auditorijos santykį, atidumą bendruomenėms, bet ir kritiškesnį Lietuvos meno istorijos rašymą.
Būtent kritiškumo muziejaus atidaryme ir pritrūko. Ir ne tik diskusijose, bet ir bendroje institucijos laikysenoje, kuri akivaizdžiai parodo, kad nesibijoma imituoti tų, kurie muziejų rinkoje jau dominuoja. Ir ne tik logotipu.
