Muziejaus kolekcijos kuratorė Monika Kozioł, kuri taip pat kuravo ir 10 menininkų ekspoziciją „ArtVilnius’16“ projektų zonoje, teigia, jog visų svarbiausias yra meno santykis su žiūrovu ir visuomene – būtent į tai ir orientuojasi „Mocak“.
– Pasaulyje yra daugybė muziejų, galerijų, parodų – ko reikia, norint pritraukti žiūrovą? Kaip tai daro „Mocak“?
– Mums svarbu skatinti draugišką santykį tarp meno ir auditorijos. Norime lankytojams parodyti, kad menas yra svarbus įrankis, padedantis suprasti socialines problemas ir istoriją.
Visų svarbiausia yra tai, kas slypi už paviršiaus, istorija, kurią menininkas nori papasakoti, politinis, socialinis kontekstas.
– „Mocak“ taip pat kovoja su nusistatymu, jog menas turi būti gražus ir dekoratyvus. Ko reikia, kad šis stereotipas būtų sunaikintas?
– Tam, kad pakeistume šį stereotipą, visų pirma turime pristatyti meno kūrinius ir taip padėti žmonėms suprasti, kad menas neturi būti nei dekoratyvus, nei malonus – kartais jis gali šokiruoti, nebūti labai estetiškas, tačiau visų svarbiausia yra tai, kas slypi už paviršiaus, istorija, kurią menininkas nori papasakoti, politinis, socialinis kontekstas.
Lenkų menas ir tarptautinė meno scena yra paremti tomis pačiomis vertybėmis, kartais turi ir tą patį kilmės šaltinį.
– Kokiais kriterijais remiantis darbai patenka į muziejaus kolekciją?
– Turime kelias kolekcijos dalis. Viena svarbiausių – konceptualusis menas. Taip pat turime daug menininkų iš Lenkijos, kurie buvo itin aktyvūs meno scenoje 8-9 deš., svarbus ir 10 deš., kai prasidėjo kritinis judėjimas lenkų mene.
Didžiąją kolekcijos dalį sudaro lenkų autorių darbai, bet turime ir užsienio kūrėjų, nes mums svarbu parodyti, jog lenkų menas ir tarptautinė meno scena yra paremti tomis pačiomis vertybėmis, kartais turi ir tą patį kilmės šaltinį.
– Tad apibūdinti lenkų šiuolaikinio meno, įvardinti, kuo jis skiriasi nuo kitų šalių meno, nebūtų įmanoma?
– Manau, kad keliais žodžiais to padaryti nepavyktų. Prieš kelis dešimtmečius menas Lenkijoje ir Centrinėje Europoje turėjo ne tik tas pačias šaknis, bet ir tą pačią politinę realybę – socializmą. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje, menininkai gali keliauti į užsienį, ką prieš 30 m. nebuvo taip paprasta įgyvendinti Lenkijoje, tad apibūdinti dabartinį lenkų meną sunku, nes jis nedaug skiriasi nuo to, kas vyksta Vakarų Europos meno lauke.
Būtent tai mane ir žavi šiuolaikiniame mene – kai kūrinys atliepia socialines problemas.
– O kas vyksta Vakarų Europos meno lauke? Kokios pagrindinės tendencijos, kurios jų jums atrodo įdomiausios?
– Man pačiai labai įdomus socialinis menas. Kalbant apie lenkų meną, galėčiau paminėti Łukaszą Surowiecą, turime jo darbų savo kolekcijoje. Jo kūryba yra socialiai angažuota, pavyzdžiui, jis sukūrė projektų su benamiais ir bedarbiais. Būtent tai mane ir žavi šiuolaikiniame mene – kai kūrinys atliepia socialines problemas.
Menas neturi problemų išspręsti, nes kartais tai yra neįmanoma, bet į tas problemas jis atkreipia dėmesį. O tai yra labai svarbu. Šioje ekspozicijoje taip pat pasirinkau tuos kūrinius, kurie turi socialinę potekstę.
– Į ką derėtų atkreipti dėmesį šių metų „ArtVilnius’16“ ekspozicijoje?
– Pristatome 10 menininkų darbus – 7 lenkų, 2 čekų ir vieno vengro kūrybą.
Ekspozicijoje pristatomi du Krzysztofo Wodiczko darbai. Pirmasis jų – benamiams skirtas objektas, suteikiantis šiems žmonėms galimybę ne tik saugoti savo daiktus, bet ir gauti šiek tiek privatumo. Tai karučio tipo objektas – žmonės čia gali laikyti savo surinktas skardines, o viduje miegoti. Kuriant šį projektą buvo konsultuojamasi su benamiais Niujorke 9 deš.
K.Wodiczko benamiams skirtas objektas suteikia šiems žmonėms galimybę ne tik saugoti savo daiktus, bet ir gauti šiek tiek privatumo.
Kitas K.Wodiczko darbas ekspozicijoje – dokumentacija, kaip jis kūrė projektą apie Tichuaną. Prieš tai jis atliko tyrimą, aiškinosi visuomenės skaudulius, kvietė žmones pasidalinti savo problemomis. Projektas buvo pristatytas projekcijomis ant svarbių miestų pastatų Tichuanoje ir Krokuvoje.
Čekų menininkės Kateřinos Šedá pristatoma instaliacija glaudžiai siejasi su faktu, kad autorė norėjo padėti savo močiutei, sergančiai depresija po vyro netekties, o Karolinos Kowalskos projektas pirmą kartą buvo pristatytas įdarbinimo agentūroje Krokuvoje – autorė siekė žmonėms duoti bent lašelį tropikų šviesos ir suteikti galimybę pabėgti nuo pilkos realybės.
Lukášo Houdeko kūrinys „The Art of Killing“ pasakoja apie tai, kas 1945 m. vyko prie Vokietijos ir Čekoslovakijos sienos, kai čekų partizanai žudė vokiečių gyventojus. Šie įvykiai nusinešė daugiau nei 30 000 gyvybių. Autorius kuria nuotraukas su perrengtomis lėlėmis.
