Viena iš tokių akcijų buvo vasario mėnesį Vilniuje vykusi iniciatyva SU-MENĖK, siūliusi miesto gyventojams ir svečiams specialiais nemokamais autobusais apvažiuoti 17-os šiuolaikinio meno muziejų ir galerijų maršrutą.
Nors pačioje kultūrinėje bendruomenėje į akcijos šmaikštų pavadinimą buvo sureaguota ne vien entuziastingai, bet ir su išgąsčiu, jos pasisekimas nepaneigiamas: akcijoje dalyvavusiose galerijose ir muziejuose lankytojų srautai išaugo nuo 3 iki 8 kartų, buvo įtrauktos įvairios visuomenės grupės ir sulaukta teigiamų jų atsiliepimų. Pasak SU-MENĖK organizavusių Vilniaus miesto savivaldybės atstovų, tokį pasisekimą tikriausiai lėmė „keletas svarbių sprendimų: gerai pasirinktas laikas, nemokamas maršrutas ir transportas, akcijai pritaikytas galerijų ir muziejų darbo laikas bei specialios akcijos programos“. Žodžiu, iš visų pusių pavykusi strateginių sprendimų sankirta, tapusi pagrindu naujai miesto tradicijai.
Būtų galima nerti į seną raugą ir apverkti taip nukultūrintą tautą, kad tenka ją autobusais vežti į pėsčiomis pasiekiamus muziejus, bet man labiau patinka džiaugtis. Faktas, kad žmonės mėgsta pramogas, ir užvis paprasčiausia yra į jas žvelgti snobiškai, tarsi užkietėjusio vietinio akimis nulydint rėksmingą turistų ekskursiją. Aišku, būtų idealu, jei susidomėjimas šiuolaikinio meno kūriniais remtųsi ne prizais ir vilionėmis, o savarankišku, organišku interesu. Bet taip nėra, net pagal skaičius – MO muziejaus 2018 m. pabaigoje atlikto tyrimo duomenimis, tik 5 procentai žmonių Lietuvoje domisi šiuolaikiniu ar moderniu menu.
Būtų galima nerti į seną raugą ir apverkti taip nukultūrintą tautą, kad tenka ją autobusais vežti į pėsčiomis pasiekiamus muziejus, bet man labiau patinka džiaugtis.
Taigi, akivaizdu, kad akcijos SU-MENĖK reikėjo – ne tik miesto gyventojams, bet ir joje dalyvavusioms institucijoms. Bet kodėl? Kodėl tie sėkmingi sprendimai, kurie leido per vieną mėnesį pakilti kultūrinių įstaigų statistikoms, negali būti priimami ir pasiteisinti nuolatos?
Aišku, lengviausia apkaltinti komunikaciją. Net atmetus skurdo argumentą, nepaliekantį Lietuvos kultūros lauko, sunku jausti visuomenės ir šiuolaikinio meno institucijų dialogą, o priekaištas, kad informacija apie kūrinius ne visada suprantama ir „išvis kažkoks kosmosas“, ne kartą girdėtas. Bet bandymai šiuolaikinį meną pateikti smagiai, patraukliai ir paprastai – būtent apimant visus šiuos kriterijus – reikalauja brutalumo, kuris kartais sumaitoja pačią kūrybos specifiką.
Didžioji dalis kokybiškų šiuolaikinio meno darbų nėra „malonūs“ taip, kaip malonu ir vaikams, ir tėveliams subalansuotas animacinis filmas arba plėšytos kiaulienos mėsainis. Ne dėl „popso“, o turinio! Juose atsiranda ir rūdžių, ir mėšlo, ir problemų, ir provokacijų, ir kitų keistų dalykų, kurių neįmanoma iššifruoti be tam tikrų žinių arba atėjus turint lūkesčių, kad bus vien smagu ir gražu.
Be to, kaip jau minėtasis MO pažymi savo komunikacijos prioritetuose, vizualus menas nėra pirmojo būtinumo produktas, o muziejus yra laisvalaikio alternatyva, konkuruojanti ne tik su kitomis kultūrinėmis pramogomis, bet ir paprasčiausiai su sofa bei teliku. Kai į šią persvarą įskaičiuojame veržlų ir pozityvų Vilniaus fasadą bei faktą, kad mokyklose nedėstomi net elementariausi nesenos meno istorijos pagrindai, perskaitomos lieka tik linksmiausios ir greičiausios žinutės. O žiūrovams užkraunama didžiulė atsakomybė – savarankiškai susikultūrinti, nusistebinti ir aktyvuoti savo meno pažinimą. Gerai, kai ją galima „prakišti“ patraukliai ir nepastebimai.
Tokią reklamą geriausiai daro ekspertai, tačiau institucijoms, neišgalinčioms jų samdytis, tenka pačioms dirbti visą sklaidos darbą – arba permesti jį projektų koordinatoriams, įspraudžiantiems dar vieną punktą į savo dvidešimt aštuonių valandų darbo dieną. Kartais pasiseka, kaip įrodo sėkmingas 2018 m. Vilniaus galerijų savaitgalio atvejis. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos organizuojamas kasmetinis renginys pernai pasiūlė ypač išsamią programą ir padidino lankytojų apsukas galerijose bei nekomercinėse projektų erdvėse.
Vilniaus galerijų savaitgalis nuo panašių renginių Londone, Berlyne ir kitose didžiosiose sostinėse skiriasi būtent savo nekomerciniu pobūdžiu, nes mūsų rinka tiesiog per maža, o įgūdžiai joje suktis – dar tobulinami. Tarptautiniai Gallery weekends leidžia plytų storio bukletus ir užsakytais automobiliais vežioja kolekcionierius po VIP programas. O 2018 m. VGS kuratorė Milda Dainovskytė pasakoja, kaip sudėtinga (t.y. neįmanoma) neturint nuolatinio finansavimo užsitikrinti pakankamą reklaminį plotą ir nepertraukiamą informacijos sklaidą, ir tai ne vienam kultūros vadybininkui pažįstama situacija.
Didžioji dalis kokybiškų šiuolaikinio meno darbų nėra „malonūs“ taip, kaip malonu ir vaikams, ir tėveliams subalansuotas animacinis filmas arba plėšytos kiaulienos mėsainis.
Atrodytų, kad jau susiklostęs nekomercinis renginio pobūdis galėtų būti pagrindu jam pereiti į savivaldybės rankas, tapti oficialia miesto pramoga su pastoviu biudžetu ir garantija, kad kitais metais nereikės abejoti dėl išlikimo. Galbūt tai panaikintų dalį savaiminio akcijos žavesio – kūrimosi iš „apačios“, remiantis meno bendruomenės tarpusavio ryšiais – tačiau leistų užtikrinti sistemišką paramą galerijoms ir projektų erdvėms, strategišką kultūros reiškinių populiarinimą. O jei trūktų atrakcijos, galima įtraukti dviračių maršrutus ar kokį nors maratoną.
Su atrakcijomis ar be, bet sistemiškumo trūkumą kaip vieną iš šiuolaikinio meno populiarinimui trukdančių problemų įvardija ir Šiuolaikinio meno centro viešųjų ryšių atstovė Dovilė Grigaliūnaitė. Kitaip nei akcijos ar laikinos iniciatyvos, ŠMC yra sėsli institucija, turinti jau užmegztas partnerystes, kontaktų tinklus ir netgi susiformavusią, tik beveik nesiplečiančią auditoriją. Platformų irgi netrūksta – naujienlaiškiai, „Instagram“, lauko reklamos ir kiti kanalai, atrodo, pamatomi tik tų, kas jau įpratę juos matyti. Ir tai ne vien resursų problema.
Aišku, kad nusiteikus, jog supaprastintai pateikiama informacija turi būti „neskiesta“, ne visada pavyksta išvengti to žodyno, kuris atgraso dalį lankytojų, bijančių paprasčiausiai pasijusti kvailiais. Ir tai ne jų kaltė – aš neretai jaučiuosi kvailė net pažiūrėjusi žinias, nes nemaža dalis mano išsilavinimo metų buvo skirta mokymuisi išgyventi egzaminą, o ne išėjus iš jo suvokti humanitarinio bei politinio gyvenimo niuansus. Net ir visomis įmanomomis lėšomis skiepijami institucijų komunikacijos skyriai negali užlopyti stambių išsilavinimo spragų veikdami savarankiškai, ypač tokioje sistemoje, kurioje muziejų lankomumas yra valiuta, skatinanti ne bendradarbiavimą, o nuolatinį konkuravimą dėmesio rinkoje.
Net ir visomis įmanomomis lėšomis „skiepijami“ institucijų komunikacijos skyriai negali užlopyti stambių išsilavinimo spragų veikdami savarankiškai.
Pavienių akcijų problemos yra ne jų pobūdis, o poreikis. Jų rezultatai turėtų pasitarnauti kaip statistika galvojant apie tai, kaip užtikrinti ne tik projekto, bet ir kultūrinių įpročių tęstinumą, ugdant ne tik susidomėjimą šiuolaikiniu menu, bet ir jo suvokimą, sudarant informacijos ir pasidalijimo žiniomis bazę šios srities profesionalams.
Tai padaryti – kaip ir bet ką kita – sudėtinga, bet vis tiek paprasčiau nei valstybinių mastu reformuoti mokymo programas. Ir labiau įmanoma nei staiga užpirkti Tate arba MOMA lygio kolekcijas, leidžiančias šiuolaikinio meno formavimosi kontekstą patirti gyvai. Įsimintini šūkiai ir spalvotos reklamos apie tai, kad šiuolaikinis menas tikrai labai įdomus, turi būti patvirtintos nuobodžiais ir tvariais darbais, leidžiančiais jam klestėti ir įsitvirtinti vietinėje kultūrinėje sąmonėje. Įsivaizduokime tai kaip patogią laiko juostą, kurioje galėtume strategiškai susisinchronizuoti laikrodžius – dabar jos vietoje vis dažniau atsiremiama į cinizmą arba tuštumą, neskatinančią stengtis dėl dar vieno punkto dvidešimt aštuonių valandų darbo dienoje.
