Muziejai – pramogų rinkos dalyviai
Kaip teigia Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkas Raimundas Balza, vertinti muziejų komunikaciją Lietuvoje yra sudėtinga. „Yra tie, kurie labai gerai dirba su komunikacija. Tai didieji muziejai, apie kuriuos žinia sklinda ir Lietuvoje ir už jos ribų“, – sakė R.Balza, kaip pavyzdžius įvardindamas Jūrų muziejų, Valdovų rūmus, Trakų muziejų, Plungės Žemaičių muziejų, Kretingos muziejų ir kt.
„Mažesniems regiono ar kraštotyros muziejams, kurių Lietuvoje yra tikrai daug, prasimušti į žiniasklaidą yra šiek tiek sudėtingiau, tačiau „Muziejų kelio“ renginiai yra puiki galimybė krašto muziejams prisistatyti, o mums pamatyti, kokie jie yra įvairūs, įdomūs, atraktyvūs“, – pasakojo R.Balza.
Muziejai taip pat siūlo pramogas, intelektualias pramogas, bet tai yra pramogos, o ne duona kasdieninė, – pabrėžė R.Augulytė.
Pasak jo, muziejai turėtų skirti didesnį dėmesį vietos bendruomenių aktyvinimui, ypač regionuose. „Tai labai svarbi funkcija, nes muziejus yra ta vieta, kur bendruomenė gali spręsti tam tikras savo socializacijos problemas: muziejus yra vieta bendruomenei susitelkti, pasišnekėti, dalintis lūkesčiais, organizuoti bendrus renginius, vienas kitą pažinti“, – sakė R.Balza, pabrėždamas, jog neretai muziejams trūksta finansavimo bei žmogiškųjų resursų – komunikacijai reikia specialistų, o jauni, kompetentingi žmonės nenori dirbti regionuose.
Lietuvos muziejų asociacijos pirmininko pavaduotoja Rasa Augutytė teigia, jog komunikacija turėtų būti vienas svarbiausių uždavinių muziejams. „Turime apie save pareikšti – kas esame ir ką darome, kitaip būsime nematomi šioje informacijos jūroje. Pramogų rinka Lietuvoje yra gana didelė, į eilę atsistoja visi, kas tik siūlo pramogas. Mes taip pat siūlome pramogas, intelektualias pramogas, bet tai yra pramogos, o ne duona kasdieninė“, – pabrėžė R.Augulytė.
Reklamai ir komunikacijai – iki 10 proc. muziejaus biudžeto
Valdovų rūmų muziejaus komunikacijos koordinatorė Ramunė Hazir kalbėdama apie muziejaus viešinimą įvardijo tris kryptis: tradicines ryšių su visuomene priemones (pranešimus žiniasklaidai, spaudos konferencijas), reklaminius skelbimus bei socialinius tinklus.
„Nebendradarbiaujame su reklamos ir komunikacijos agentūromis, nes neturime tokių galimybių. Jei atrodo, kad mūsų viešinimo masteliai yra dideli, tai tik dėl to, kad labai stengiamės viską įgyvendinti savo pajėgomis“, – teigė R.Hazir, pabrėžusi, jog viešinimui yra skiriama ne itin didelė muziejaus biudžeto dalis.
Pasak jos, muziejų srityje komunikacijos situacija yra labai prasta – jei nacionaliniai muziejai dar gali sau leisti minimaliomis priemonėmis viešinti renginius, edukacines programas bei kitas vykdomas veiklas ir taip pritraukti lankytojus, tai mažesnieji muziejai net neturi tuo užsiimančių komunikacijos specialistų.
„Žinoma, tam, kad užsiimtum šia veikla, pirmiausia turi turėti ką viešinti. Nemanau, kad Lietuvos muziejai neturi ką viešinti, tačiau pačiam viešinimo procesui jie neturi resursų: nei žmogiškųjų, nei finansinių“, – sakė R.Hazir.
Nemanau, kad Lietuvos muziejai neturi ką viešinti, tačiau pačiam viešinimo procesui jie neturi resursų: nei žmogiškųjų, nei finansinių, – sakė R.Hazir.
Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro vedėja Danutė Mukienė teigia, jog Lietuvos dailės muziejus, plėtodamas ryšius su visuomene, naudoja įvairias komunikacijos ir reklamos priemones: muziejaus interneto svetaines, socialinius tinklus, renginių reklamą televizijoje, radijuje, viešajame transporte, spaudoje, muziejaus lankstinukuose ir kt.
„Muziejuje yra atliekami lankytojų tyrimai, atsižvelgiama į jų poreikius, tad galima sakyti, kad tiesiogiai komunikuojame su tikslinėmis muziejaus lankytojų grupėmis. Joms kuriamos ir specialiosios renginių, kultūrinio svetingumo programos“, – teigė D.Mukienė, atkreipusi dėmesį, jog paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad veiksmingiausia yra reklama televizijoje, radijuje, interneto leidiniuose bei socialiniuose tinkluose.
Lietuvos dailės muziejus bendradarbiauja ir su reklamos agentūromis – jų paslaugų dažniausiai prireikia reklamuojant įgyvendinamus tarptautinius kultūros projektus, ypač rengiant Lietuvos kultūrai svarbias parodas. Pasak D.Mukienės, reklamos agentūrų paslaugos yra perkamos ir viešinant iš ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgyvendinamus projektus bei jų rezultatus.
Paklausus, kokią biudžeto dalį sudaro lėšos, skiriamos komunikacijai ir reklamai, D.Mukienė teigė, jog rasti atsakymą nėra lengva, nes didelę dalį veiklų, kurios priskiriamos komunikacijai, atlieka muziejaus specialistai, kurie pagal pareigybes lygiagrečiai vykdo ir kitas veiklas. „Vienos reklamos paslaugos yra perkamos, kitos pačių muziejaus darbuotojų atliekamos. Apytiksliai galima pasakyti, kad iš viso reklamai ir komunikacijai muziejus kasmet išleidžia nuo 5 iki 10 proc. biudžeto“, – teigė D.Mukienė.
Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam priklauso Jono Basanavičiaus gimtinės sodyba, negalėjo pakomentuoti, kaip ir kodėl buvo nustatyta tokia suma, kai įprasta bilieto kaina tėra 60 ct.
Už ekspozicijos fotografavimą gali tekti pakloti net 8 eurus
Nors vis mažiau muziejų draudžia fotografuoti ekspozicijas, kai kurie jų už fotografavimą muziejaus teritorijoje reikalauja susimokėti papildomai: jei norintiems pasidaryti „asmenukę“ Trakų istorijos muziejuje pakaks 1,5 euro, filmavimas ir fotografavimas Jono Basanavičiaus gimtinės sodyboje gali gerokai paploninti piniginę – specialus bilietas kainuos net 8 eurus.
Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam priklauso Jono Basanavičiaus gimtinės sodyba, negalėjo pakomentuoti, kaip ir kodėl buvo nustatyta tokia suma, kai įprasta bilieto kaina tėra 60 ct.
Iš viso 10 padalinių turintis Nacionalinis muziejus nei komunikacijos skyriaus, nei viešųjų ryšių specialisto neturi, o atsakyti į 15min pateiktus klausimus nerado laiko.
Pasak komunikacijos agentūros „Maniac“ vadovo Karolio Žukausko, drausdami fotografavimą arba apmokestindami jį, muziejai užkerta kelią sau naudingai reklamai.
„Jei muziejai galvoja, kad kažkas peržiūrės tokias eksponatų nuotraukas internete ir neateis į muziejų, tai tik parodo, kad be tiesmuko vaizdo jie nenori pagalvoti apie papildomos vertės lankytojams sukūrimą“, – sakė K.Žukauskas.
Pagrindinė problema – tiesioginė komunikacija
K.Žukauskas teigia, jog didžioji dalis Lietuvos muziejų ekspozicijų yra skirtos ne lankytojams, o patiems muziejams, todėl tikėtis, kad požiūris į išorinę komunikaciją bus geresnis – neverta. Visų pirma reiktų tobulinti tiesioginę komunikaciją su esamais lankytojais ir atsižvelgti į jų poreikius.
K.Žukauskas teigia, jog didžioji dalis Lietuvos muziejų ekspozicijų yra skirtos ne lankytojams, o patiems muziejams, todėl tikėtis, kad požiūris į išorinę komunikaciją bus geresnis – neverta.
„Žinoma, ši problema yra ne su visais, bet, deja, su didele dalimi Lietuvos muziejų. Muziejų įvaizdžio nepakeis jokia tobula komunikacijos kampanija, kol jie patys nepasidarys patrauklūs lankytojams.
Sakydamas „patrauklūs“, turiu omenyje viską – darbo laiką, požiūrį į lankytoją, elementarų pasisveikinimą, ekspozicijos išdėstymą, eksponatų pristatymą, naujų IT galimybių įtraukimą, sugebėjimą suvokti, kad už lango jau XXI amžius ir t.t.“, – sakė K.Žukauskas, tikinęs, jo išsprendus šias problemas muziejai galėtų būti tikri, kad lankytojas neišsineš neigiamos žinios, o tada jau būtų galima galvoti ir apie komunikacijos kampaniją, kurios sukelti lūkesčiai atitiktų muziejaus kokybę.
Pasak K.Žukausko, tendencijos rinktis tradicines viešųjų ryšių priemones negalima teisinti tik finansavimo trūkumu: „Pirmiausia tai yra fantazijos, patirties, sugebėjimo domėtis ir kopijuoti geriausius (kas draudžia sekti geriausių pasaulio muziejų pavyzdžiais?) stygius. Yra tikrai pigių arba nemokamų kanalų, kuriuos išnaudoja retas muziejus – kad ir tie patys socialiniai tinklai.
Naujausias pavyzdys – masinė psichozė dėl „Pokemon Go“ žaidimo. Ar jau atsirado muziejus, kuris pirmas pasakytų – pas mus yra tokia ar tokia „Pokemon Go“ žaidimo stotelė, kviečiame visus lankytis ir žaisti čia šį žaidimą, to tikrai nedrausime. Kiek tai kainuotų? Pusvalandį viešųjų ryšių skyriaus darbo. O kur dar galimybės paskelbti konkursą „Geriausiai įamžintas pokemonas mūsų muziejuje“? – retoriškai klausė K.Žukauskas, įsitikinęs, kad padidinus finansavimą, daugiau fantazijos ir kūrybiškumo muziejų komunikacijoje neatsirastų.
