„Vilniaus miesto teritorijoje turime keletą puikių priemiesčių dvarų - Verkių, Trakų Vokės dvaro sodybą, ir turime labai gražų Markučių dvarą, kuris kažkuriuo metu gavo ir rusų literatūros muziejaus aureolę, ir A.Puškino vardą dėl savininkų giminystės ryšių. Mes šią istoriją perkraunam, grįžtam prie istorinio XX A.Pradžioje naudoto pavadinimo. Čia vis dar bus Lietuvos rusų kultūros akcentų, bet bus ir papildomų veiklų“, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Tarybos sprendimu sudarytos sąlygos ir dvarui priklausančios Šv. Barboros koplytėlės nuomai. Pasak mero, ji taps atramos tašku, susitikimo vieta nuo Maskvos patriarchato diktato nebepriklausantiems ortodoksų kunigams, kurie kaip tik gavo Konstantinopolio patriarcho patvirtinimą, kad gali atlikti ganytojišką veiklą. „Jei tik jiems bus priimtina, jie čia galės švęsti su tikinčiaisiais stačiatikių ortodoksų Velykas“, – sakė R.Šimašius.
Markučių dvaro muziejaus pavadinimas suderintas su Kultūros ministerija, Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu. Naujasis pavadinimas kur kas labiau atitinka šiuo metu vykdomą muziejaus veiklą – muziejus užsiima tyrinėjimų leidyba, rengia parodas, paskaitas, edukacijas, kurios atskleidžia Vilniaus ir visos Lietuvos dvarų istorinį bei kultūrinį paveldą. Aktualizuojant muziejaus koncepciją bei turinį, ateityje planuojama daugiau dėmesio skirti istorinio, kultūrinio paveldo, Markučių parko išsaugojimui bei plėtojimui.
Markučių dvaru pastatą XX A.Pradžioje (1899–1905 m.) vadindavo ir savininkai – tai matyti ir iš paskutinės dvaro šeimininkės Varvaros Puškinos testamento. Beje, pats A.Puškinas Vilniuje niekada nėra lankęsis.
Tolimoje praeityje dabartinė Markučių teritorija priklausė didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonai Elenai, taip pat Kiškų, Chodkevičių giminėms ir daugybei kitų savininkų. Gretimame miške archeologai yra radę senųjų Kiškų-Chodkevičių rūmų pamatų fragmentus.
Markučių vietovės pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški: žinoma, kad šios apylinkės kurį laiką vadintos Sakalaičiais (Sokoloycie), Svistapole (Swistopol), kartu su šiais (o kartais ir atskirai) vartotas Markučių pavadinimas. Dabar ši romi gyvenvietė sutartinai vadinama tiesiog Markučiais. Anot kalbininko Jono Jurkšto, vietovardis galėjo rastis nuo čia gyvenusių kelių valstiečių, kurių vardai ar pavardės turėjo skambėti panašiai, pavyzdžiui, Markus, Morkus, Morkūnas, Markutis.
