„Prieš metus skaitydama vieną tekstą įsiminiau vieną G.Hėgelio mintį: „Tik išnykime įvyksta kolekcininko atpažinimas“. Galvojau, kodėl tiek daug žinome apie kolekcijas, atsiradusias ir pradėtas viešinti po Nepriklausomybės atkūrimo, ir tiek mažai žinome apie buvusias iki tol. <...> Tai, kas vyko 7–10 deš., yra įdomu – mažai žinome apie tą laiką, ir moksliniuose darbuose mažai aprašyta tuometinių procesų ir asmenybių, susijusių su meno rinka. Menas tuo metu buvo ne investicinė prekė, bet kartais tam tikra prasme tapdavo alternatyva piniginei valiutai“, – sakė viena parodos kuratorių Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.
Jos teigimu, parodoje buvo siekiama sukurti kiekvieno kolekcininko mikrokosmosą, nutiesti simbolinius tiltus tarp menininkų ir jų kūryba besižavinčių kolekcininkų.
Pasak kuratorės Eglės Juocevičiūtės, pradėjus domėtis privačiomis kolekcijomis Lietuvoje, netrukus buvo nuspręsta pažvelgti, kuo šalies privačių kolekcijų praktika yra specifinė.
„Norėjome palyginti Lietuvą su likimo sesėmis toje pačioje Sovietų Sąjungoje, kurioje tokio dalyko kaip privatus dailės kolekcionavimas oficialiai kaip ir negalėjo būti. Inicijavome tyrimą Latvijoje ir Estijoje, bendradarbiavome su nepriklausomais kuratoriais. Pasirodė, kad Lietuvos ir Estijos situacija panaši – kolekcijos, kauptos 7–8 deš., visuomenėje matomos ir dabar. Latvijoje situacija susiklostė ne taip laimingai – tos kolekcijos, kurios buvo pradėtos kaupti sovietmečiu, 10 deš. buvo išsklaidytos“, – sprendimą parodoje pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir Estijos privačias dailės kolekcijas komentavo E.Juocevičiūtė.
Iš viso ekspozicijoje pristatoma 14 kolekcijų – 9 Lietuvos ir 5 Estijos kolekcionavimo istorijos.
Pristatydama lietuviškąjį segmentą, E.Juocevičiūtė visų pirma akcentavo plačią VU profesoriaus Vlado Žuko (1925–2014) kolekciją, tapusią ekspozicijos atskaitos tašku. Jos teigimu, V.Žuko kolekcijoje justi noras tęsti tarpukario dailės tradicijas, rinkti modernistinę, o taip pat ir išeivijos kūrybą.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos aktoriaus Laimono Noreikos (1926–2007), architekto Zigmanto Liadzbergio (1929–1993), Klaipėdos teatro ir kino aktoriaus Broniaus Gražio (1934–2013) kolekcijos. Taip pat – gydytojos Stasės Mičelytės (1925–2011) sukauptas rinkinys, padovanotas Lietuvos dailės muziejui, vyresniąją ir jaunesniąją kolekcininkų kartą vienijančio žurnalisto bei scenaristo Prano Morkaus rinkti darbai.
„Jaunoji kolekcininkų karta išsiskiria ambicingu, determinuotu žvilgsniu į tuos dailininkus, kurie jiems patinka. Tai aiškų estetinį braižą turinčios kolekcijos“, – sakė E.Juocevičiūtė, kalbėdama apie radiotechnijos inžinieriaus Vaido Neniškio (g. 1943), medicininės įrangos inžinieriaus Jono Žiburkaus (g. 1947), ekonomisto ir auditoriaus Egidijaus Jakubausko (g. 1949) kolekcijas, pristatomas parodoje.
Kuratorė Kadri Asmer, komentuodama estiškąją parodos dalį, sakė, jog didžioji dalis svarbiausių privačių kolekcijų, kauptų sovietmečiu, šiandien priklauso šalies muziejams ir yra vertinamos ne prasčiau nei valstybiniai rinkiniai.
„Daugiau nei dešimtmetį dirbu su privačiomis kolekcijomis, todėl mielai sutikau prisidėti prie šio projekto. Tačiau pristatyti kolekcijas, kurios buvo formuotos 7–10 deš., buvo nelengva, dalis jų per šį laiką buvo išsklaidytos“, – spaudos konferencijoje sakė K.Asmer.
Estiškąją parodos dalį sudaro Matti Miliaus (1945–2015) ir Marto Leppo (g. 1953), kuriems meno kūrinių kolekcionavimas tapo gyvenimo būdu, taip pat – verslininko Marto Eriko, mediko Mikhelio Lembero (g. 1955) ir Švedijoje gyvenusio finansų analitiko Henno Kocho (1943–2016) kolekcijos.
Nors kuratorės teigė, jog parodos koncepcija susidomėjo kolegos iš Estijos, konkrečių planų pristatyti parodą svetur kol kas nėra.
Paroda „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje veiks iki birželio 10 d.
