Baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, A.Raila netrukus ėmėsi kurti instaliacijas, performansus, videodarbus. Kaip teigiama Nacionalinės dailės galerijos kataloge, savo kūryboje jis glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis socialinėmis grupėmis ar subkultūromis. Autoriaus darbai neretai yra susiję su institucinės kritikos ir tautinio identiteto diskursais.
A.Raila Nacionalinei premijai buvo nominuotas jau ne pirmą kartą, tačiau, pasak jo, apie tai per daug negalvojęs: „Gal šiek tiek ir netikėta – nominantų daug, visi labai geri. Tiesą sakant, apie tai, ar gausiu premiją, nelabai ir svarsčiau. Man atrodo, ir toliau gyvensim kaip gyvenę, dirbsim kaip dirbę. Nemanau, kad būna, jog premija ką nors radikaliai pakeičia.“
Menininkas teigė, jog formuluotė „už nepriklausomos vizualiosios kultūros formavimą“, kurią skiriant premiją parinko Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija, jam atrodo ganėtinai tiksli, bent jau turint omenyje lietuvišką kontekstą.
Vis tik A.Raila teigė pats niekada sąmoningai neoponavęs instituciniam diskursui: „Man atrodo, mano atveju viskas klostosi labai natūraliai. Tai tikrai individualus kelias, tačiau ne metodas, siekiant specialiai prieštarauti, oponuoti ar panašiai. Manau, kad dariau tai, ką savo laiku ir savo pozicijoje privalėjau daryti.“
Pasak jo, Lietuvoje institucinės kritikos bei autoriaus nepriklausomybės klausimais yra ir gerokai radikaliau nusistačiusių menininkų: „Aš nesu vienas iš jų. Aš palyginti esu atsargus ir neturiu „programos“ sau pačiam. Tačiau viskas priklauso ir nuo laikmečio, ir nuo susidariusių aplinkybių, ir nuo daugybės kitų faktorių. Pavyzdžiui, dabartinei jaunajai kartai nėra jokia problema vengti galerijų ar institucijų, tačiau jų vengimas dar nebūtinai reiškia kritiką, nes jų „programos“ šiek tiek kitokios. Institucijos kritika nėra duotybė. Ji gali iškilti kaip reikalinga ar neišvengiama tam tikru metu.“
Paklaustas, ar skulptūros studijos ir skulptūrinis mąstymas darė įtaką jo kūrybai pasukus kitomis meninėmis kryptimis, A.Raila sakė: „Perėjau daug paradigmų. Tačiau žiūrėdamas atgal suprantu, jog tai nereiškia, kad išmoksti vienos disciplinos. Tai reiškia, kad disciplinos rėmuose įmanoma peržengti disciplinos ribas. Todėl manau, kad savo laiku turėjau naudos iš studijų ir praktinėje savo veikloje – kartais panaudodavau tą bagažą, bet ne tiesmukiškai, ne tiesiogiai.“
Kokie menininko kūrybiniai planai? „Ką tik „atsiskaičiau“ Kanadoje man asmeniškai nemažą darbą. Pristačiau lietuviško gyvojo meno apžvalgą, tekstą ir nedidelį archyvą nuo 1998 m. iki dabar. Šis tekstas pateks į didelį leidinį, rengiamą prancūzų ir anglų kalbomis. Įgarsinome libretą – perskaitėme jį konferencijoje Europos humanitariniame universitete, tai įvyko tik vakar ar užvakar, tad taip greitai dar nepersijungiau į naujus darbus.
Bet, be abejonės, procesas vyksta. Išgyvenu naują, sau dar nepatirtą atvejį, kai kuratoriai, rengdami parodas, prašo atgaivinti darbus, kurie yra įgyvendinti net prieš 30 metų. Man tai yra šiokia tokia naujiena. Tie darbai išties nebuvo daug rodyti ir, atrodė, jau yra likę praeityje. Bet, ko gero, kai kuriuos jų imsimės atgaivinti.“
Ketvirtadienį paskelbta, jog Nacionalinę kultūros ir meno premiją taip pat pelnė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, operatorius Audrius Kemežys (po mirties), aktorius Darius Meškauskas, rašytojas Vytautas Martinkus, dramaturgas Marius Ivaškevičius.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat skiriamas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
Premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – 30,4 tūkst. eurų.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bus įteiktos Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.
