Parodoje, kurioje eksponuojama 112 darbų, pristatomi tuo metu Lietuvoje kūrusių menininkų – Ferdinando Ruščico, Pranciškaus Smuglevičiaus, Edvardo Mato Riomerio, Kazimiero Alchimavičiaus, Juozapo Oleškevičiaus, Alberto Žameto ir kt. – kūriniai. Didžiąją dalį eksponatų sudaro grafikos ir tapybos darbai, parodoje taip pat pristatomi leidiniai, skulptūros, viena atminimo plaketė. Visi kūriniai, išskyrus du pasiskolintus darbus, priklauso „Tartle“ kolekcijai.
Parodos kuratorė Rūta Janonienė trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje teigė, jog romantizmas, kurį ji pati laiko ne stiliumi, bet pasaulėjauta, buvo vienas esminių XIX a. meno bruožų. Parodoje ji teigė siekusi pristatyti skirtingus romantizmo bruožus – kiekviena ekspozicijos salė yra skirta vienam jų.
„Vienas iš tokių, mano supratimu, esminių dalykų yra dėmesys Lietuvos mitologijai, istorijai, pagoniškosios Lietuvos istorijai. Dauguma XIX a. suformuotų ar išpopuliarintų mitų gyvuoja iki mūsų dienų“, – sakė R.Janonienė.
Parodoje taip pat gręžiamasi į herojus ir dvasios lyderius – neatsitiktinai viena salė yra skirta A.Mickevičiaus asmeniui, turėjusiam didelę įtaką romantizmo susiformavimui tiek literatūroje, tiek mene. Dėmesys skiriamas ir pasipriešinimo judėjimams bei su jais susijusiems asmenims.
„Parodoje pristatoma ir Lietuvos gamta, Lietuvos kraštovaizdžio ypatybių ir tautinio savitumo, paremto katalikiška tapatybe, kūrimas per peizažus. Paskutinė salė skirta mokslo, meno ir literatūros ryšiui. Nors apie tai kalbama visoje parodoje, čia [į šią temą] koncentruojamasi remiantis, visų pirma, Eustachijaus Tiškevičiaus sukurtu senienų muziejumi“, – kalbėjo kuratorė, ji pridūrė, jog parodoje eksponuojama nemažai iliustruotų leidinių, o būtent knygų iliustracijos atskleidžia romantizmo dailininkų ir literatų pasaulėjautos bendrumą.
Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ steigėjas Rolandas Valiūnas teigė, jog XIX a. istorija daugeliui lietuvių neatrodo artima, nes tai buvo okupacijos metas, laikas, kai istorija buvo tarytum „ne mūsų“.
„Mūsų galvoje XIX a. istorijos nėra, mes jos esame sąmoningai ar nesąmoningai atsisakę. Jaunystėje, aišku, girdėjom tokius žmones kaip Tiškevičius, Oginskis, Sierakauskas, kunigas Mackevičius ir visi galvojom, kad jie buvo lietuviai, bet staiga sužinome, kad jie kalbėjo lenkiškai ar dar kažkaip, pavardes rašė keistai, dažniausiai su raide „w“, ir paaiškėjo, kad jie yra ne lietuviai, o lenkai ar baltarusiai, ar dar kas nors. Dabar mūsų galvose yra sumaištis. Mūsų užduotis – neleisti lietuviams bausti savo iškilių elito kultūros karių, politikų, atstovų vien dėl to, kad jie, kaip, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius, rašė lenkiškai“, – kalbėjo R.Valiūnas.
Jis teigė, jog „Tartle“, pristatant šią parodą, žada aktyviai bendradarbiauti su mokyklomis: „Aš kviesčiau vaikus savintis tai, kas mums priklauso, savintis tai, dėl ko abejojam, nes, priešingu atveju, per daug viską atiduodam kitiems ir per mažai pasiliekam sau. Tikiuosi, kad ši paroda pasitarnaus šiam tikslui – kad Lietuvos vaikai sužinos XIX a. istoriją, ją pamėgs, supras jos skausmą ir laikys ją sava.“
Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjas Helmutas Šabasevičius su tokia pozicija buvo linkęs nesutikti: „Man atrodo, nebūtina savintis. Mes galėtume paveldu dalintis ir juo dalinamės – ir su baltarusiais, ir su lenkais, ir su rusais. Gal nereikėtų taip užaštrinti šių klausimų.“
Vis tik paroda „Romantizmo amžius“ H.Šabasevičių nudžiugino: „Parodoje XIX a. iškyla visu savo grožiu, su visom paslaptim. Ši paroda gal dramatiškai nepakeičia to, ką žinojome apie romantizmą dailėje, kultūroje, bet sudaro progą mums pamatyti kūrinių, kurių nežinojome, o vieną ar kitą menininką leidžia pamatyti visiškai kitaip.“
Pirmąją parodą „Tartle“ kvietė apžiūrėti tik drauge su gidu, iš anksto registruojantis į ekskursijas – ši koncepcija bus tęsiama ir toliau. „Tartle“ direktorė Jurgita Semenauskienė sakė: „Manome, kad mūsų pasirinktas kelias supažindinti lankytojus tokiu būdu – pravedant pro sales, papasakojant istorijas – iš tiesų pasiteisino. <...> Nors iš pradžių labai dažnai kyla komentarų – ar tikrai reikia gido? – bet pasibaigus ekskursijai niekada negirdėjom, [kad kas sakytų, jog] ne, nereikėjo, būtų buvę įdomiau pasivaikščioti pačiam.“
Pasiteiravus, kiek laiko bus galima susipažinti su paroda J.Semenauskienė teigė: „Planuojame parodas keisti kas pusmetį. Nors pirmoji parodą užsitęsė, rodėme ją beveik metus. Matyt, žiūrėsime, kiek bus lankytojų ir norinčių aplankyti šią parodą. Pirmąją parodą pratęsėme lankytojų pageidavimu.“
