Parodai atrinkti beveik niekada viešai neeksponuoti, daugiausiai vintažiniai, paties autoriaus atspausti darbai. Parodą papildo etnografiniai XIX–XX a. vaikų žaislai iš muziejaus rinkinių.
Mažai pažinta Vikšraičio pusė
Rimaldo Vikšraičio fotografijose fiksuojama provincijos, daugiausia Šakių ir Vilkaviškio apylinkių, kasdienybė XX a. 8 dešimtmetyje – XXI a. pradžioje. 2009 metais autorius buvo apdovanotas Europos fotografijos festivalio „Rencontres d’Arles“ Metų atradimo prizu, 2010 metais įvertintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija. Vis dėlto profesionalų auditoriją sužavėjusi kūryba visuomenėje nebuvo šiltai priimta – Vikšraitis dažnai kaltinamas neigiamai reprezentuojantis Lietuvos kaimą.
Tokį autoriaus braižą atpažįstantys lankytojai turėtų nustebti, nes parodai atrinktos fotografijos pristato mažiau žinomą Vikšraičio kūrybos pusę. Joje tarsi nelieka noro rodyti šalies įvaizdį smukdantį visuomenės sluoksnį ir balansuoti ant etikos ribos.
„Parodai atrinkome išskirtinai vaikystę vaizduojančius autoriaus darbus. Ši tematika Vikšraičiui artima, nors jo kūryboje ji niekada nebuvo sąmoningai siektas tikslas. Autorius jautriai fiksuoja provincijos gyvenimo fragmentus, vaikų kasdienybę ir šeimos santykius, per kuriuos išryškėja stiprus jo paties ryšys su vaikyste. Ženkli dalis darbų šioje parodoje spinduliuoja šviesą ir džiugesį, o ne tiesmuką kaimo buitį, nors ji nuolat supa fiksuojamus asmenis. Autoriui charakteringi vaizdavimo principai šioje temoje yra daugiau išimtis, o ne taisyklė, taigi paroda griauna mitą, kad jautrūs, estetiški kasdienybės vaizdai Vikšraičio kūrybai nebūdingi. Kad vikšraitiška tolygu atstumianti“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vedėja, parodos kuratorė dr. Jolanta Bernotaitytė.
Vikšraitis fiksuoja tarpusavio santykius ir patį santykį su vaikyste, kartais režisuodamas, kartais pašaipiai ar apnuogindamas skaudulius, bet niekados − paviršutiniškai.
Kuratorė priduria, jog lankytojams siekiama dovanoti jautrią patirtį, kurioje kiekvienas atras dalelę savo vaikystės prisiminimų: „Tiems, kam vaikystė yra tolima praeitis, paroda paliudys, jog būdami maži gerai žinojo, kas yra ribos. Tačiau fantazijų pasaulis buvo begalinis. Šiandien priešingai: vaikai auga be didesnių suvaržymų, bet išlaisvinti vaizduotę jiems neretai prireikia nemažų pastangų. Paroda kviečia skirtingas kartas pasvarstyti, kokie gyvenimo pokyčiai lemia šiuos pasikeitimus, ką labiausiai iš vaikystės branginame, kur galbūt įžvelgiame pavojus, ko linkėtume vaikams.“
Žvilgsnis į provinciją ir atskirties įveika
Nepaisant prieštaringų vertinimų, Vikšraičio fotografijos niekaip negalėtų būti pavadintos nenuoširdžiomis. Jis įamžino sau artimos aplinkos gyvenimą, kurio stebėtoju, o dažnai ir dalimi, buvo pats. 70-metį neseniai paminėjęs fotografas savo gyvenamąją vietą yra keitęs daugiau nei dešimtį kartų, šiuo metu jis gyvena netoli Vilkaviškio, Vokiškėliuose.
Nepaisant to, kad dėl ligos fotografui sunku judėti, jis apkeliavo apylinkes tiek, kiek pavykdavo apvažiuoti dviračiu. Jis susidraugaudavo su vietos gyventojais, mezgė glaudžius ryšius. Neretai Vikšraitis pirma padarydavęs nuotrauką ir tik tada paprašydavęs leidimo ją naudoti, nes kitaip, autoriaus nuomone, gali dingti emocija, atsirasti susikaustymas, nenatūralumas.
„Negalia, ypač provincijoje, žmones stumia į atskirtį. Labai tikėtina, kad Vikšraičio aplinka ir iš jos kilusios temos – natūrali to pasekmė. Bet Vikšraičio atvejis rodo, jog negalią galima įveikti. Nors savo nuotraukų herojams jis yra tik paprastas to krašto gyventojas, turėjęs pomėgį fotografuoti, Vikšraitis tapo tarptautiniu lygiu pripažintu fotomenininku. Parodos vieta yra simboliškas pasirinkimas – taip siekiama sugrąžinti jų autorių bendruomenei, o kartu parodyti, jog tarp tebeegzistuojančių skaudulių galima įžvelgti ir grožio, ir gėrio“, − sako Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.
Autoriaus atspausti vintažiniai atspaudai
Parodoje lankytojai išvys pusšimtį beveik niekada viešai neeksponuotų darbų, kurių didžioji dalis yra paties Rimaldo Vikšraičio rankomis spaustos autorinės vintažinės fotografijos. Dalį rodomų atspaudų Lietuvos nacionalinis muziejus, parėmus Lietuvos kultūros tarybai, įsigijo 2023 metų pabaigoje, kitus parodai paskolino autorius.
„Įsigijęs šiuos darbus Lietuvos nacionalinis muziejus papildė gausią savo fotodokumentikos kolekciją. Mūsų specialistai iš autoriaus archyvo atsirinko būtent socialinę atskirtį, suaugusiųjų ir vaikų kasdienybę fiksuojančius fotografinius liudijimus. Tokios fotografijos užpildo tematinę rinkinio spragą – pasakoja krašto istoriją ne per valstybės kūrėjų, bet per eilinių gyventojų patirtis. Gausus ir įvairus dokumentinių fotografijų, fiksuojančių istoriją ir kultūros raidą, archyvas tyrėjams ateityje bus nepamainomas šaltinis“, – sako R. Kačkutė.
Reta galimybė susitikti su autoriumi
Parodos atidarymas vyks 2024 m. lapkričio 24 d. 14 val. Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.). Atidaryme dalyvaus fotografijų autorius Rimaldas Vikšraitis, parodą pristatys jos kuratorė dr. Jolanta Bernotaitytė. Savo įžvalgomis apie Vikšraičio kūrybą dalinsis fotografijos ekspertas Thomas Schirmböckas (Vokietija) ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis.
Parodos lankytojų lauks ir staigmena – šalia Vikšraičio darbų bus pristatoma daugiau nei šimtas etnografinių žaislų iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio. Tai žaislai, kuriuos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje naudojo vaikai. Jie padeda atsigręžti į praėjusio meto kasdienybę ir papročius, primindami apie rankų darbo vertę. Tarp eksponatų – mediniai, moliniai, kauliniai žaislai: miniatiūriniai darbo įrankiai, baldai, gyvūnų figūrėlės, muzikos instrumentai.
Paroda Vinco Kudirkos muziejuje veiks iki kitų metų birželio 1 dienos. Ją lydės ekskursijos ir edukaciniai užsiėmimai šeimoms.
