„Kamufliažas“ – devintoji autorinė J.Kyzikaitės paroda, kurios projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kaip teigia menotyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, menininkės tapybinė maniera – apibendrinanti ir plakatiška. Dekoratyvų efektą sukuria naudojama ryški kontūrinė linija, apibrėžianti objektus ir subjektus. Nevengiama kičinių spalvų ir tekstūrų, taip „nukenksminant“ nejaukius ar grėsmingus kūrinių siužetus, juos priartinant prie žiniasklaidoje klajojančių ir žiūrovų lengvai vartojamų vaizdų.
Tapytoja Jolanta Kyzikaitė yra meno daktarė, jos kūryba pristatyta daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Galerija „Meno niša“ su J.Kyzikaite dirba jau 10 metų – per šį laiką tapytoja buvo pristatyta meno mugėse Vilniuje, Budapešte, Kiolne, Berlyne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vienoje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ galerija Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.
Trumpame interviu J.Kyzikaitė papasakojo apie savo naujausios parodos „Kamufliažas“ idėją, kaukių simboliką ir ateities planus.
– Jolanta, kaukių aktualumą mene nagrinėjai dar prieš atsirandant pandemijai, savo projekte „Žaisti tapybą“, su kuriuo įgijai ir meno daktaro laipsnį. Dabar šią temą tęsi. Kodėl?
– Kaukės ne tik slepia, bet ir tuo pačiu atskleidžia, nes po kauke žmogus jaučiasi saugesnis, neretai parodo ir tas būdo savybes, kurias slėpė. Taip pat, istoriniame ir kultūriniame kontekste, kaukės įvaizdis visuomet buvo aktualus. Prisiminkime kaukių balius, karnavalus, Užgavėnes, kurios nuo senų laikų turėjo mistinę prasmę. Kaukės visuomet slėpė kokią tai paslaptį ir nuolat šmėžuodavo ir tebešmėžuoja menininkų darbuose. Ne išimtis ir mano kūryba, kurioje mane jau senokai domina kaukių tema.
Tačiau nebūtina vaizduoti kaukes tapyboje, kad atskleistum santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (kaukės ar saviizoliacijos pagalba) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį, bandau įžvelgti ateitį. Mane domina žodelis „po“, jis turi ne nuorodą tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Kaip niekad tapo svarbus vietos ir laiko santykis.
– Kaip tave pačią užsidarymas nuo viešumos, kaukės dėvėjimas paveikė kaip žmogų ir kaip menininkę?
– Menininkas ir šiaip yra vienišius, o tapytojas ypatingai. Kurdami praleidžiame labai daug laiko vieni studijoje. Tad ta izoliacija mane gal labiau paveikė tuo, kad ne tik tu sėdi užsidaręs, bet ir tavo artimieji yra kartu. Tuomet atsiranda savotiškas vidinis susipriešinimas, nes nori praleisti daugiau laiko su namie esančiais savo artimaisiais nei dirbti studijoje.
Man išliko toks dviprasmiškas klausimas – ar tu izoliuojiesi atskirai nuo visų, nes tapai, ar praleidi daugiau laiko su savo artimaisiais, nes jie tuo metu yra namų izoliacijoje. Asmeniškai, daugiau nuveikiau kai nebuvo izoliacijos, nes tuomet visi eina į darbus, o aš į savo studiją, kurioje ta mano izoliacija savaime ir vyksta.
O pats kaukės dėvėjimas mane nelabai paveikė, nes vietų, kuomet reikėtų dažnai dėvėti kaukę, beveik neturiu (gyvename nuosavame name užmiestyje). Kaukę užsidėdavau tik tuomet, kuomet savo studijoje mokydavau žmonės tapybos; dar iki parduotuvės. Didžiąją dalį savo laiko praleidžiu studijoje viena.
– Parodoje bus rodomas ir tavo piešinių ciklas „Vaizdų dienoraštis”. Papasakok plačiau apie šiuo darbus, kodėl jie piešti ant sovietinių instrukcinių brėžinių ir kitų dokumentų?
– Visi tie seni dokumentai yra rasti mano tapybos studijoje, kuri nėra moderni, išliko tokia kokia buvo pastatyta prieš daugelį metų. Todėl ir vaizdai yra kuriami būtent ant tokio popieriaus – tai mano kasdienybė. Pagalvokite, kiek popieriaus sutaupau, kuomet prikeliu naujam gyvenimui niekam nereikalingus, senus dokumentus? Tokiu būdu stengiuosi fiksuoti savo kasdieninius pastebėjimus ant popieriaus, gaunasi toks kaip dienoraštis, tik ne rašytinis, o pieštinis.
– Kokie tavo kiti šių metų kūrybiniai planai?
– Prieš keletą savaičių mano piešinių ciklas galerijos „Meno Niša“ buvo pristatytas Vokietijoje, „Positions Berlin“ meno mugėje, kitą savaitę su galerija dalyvausiu ir šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’20“. Ten, kaip parodos pratęsimas, bus rodoma dalis didelio formato parodos „Kamufliažas“ darbų. Šiais metais dar dalyvausiu mobilioje parodoje, kurioje mano kūriniai bus pristatyti ir mažesniuose miesteliuose tiems, kurie neturi galimybės apsilankyti parodose Vilniuje.
