Kitaip nei įprasta Lietuvoje statant viešosios paskirties objektus, daugumą šių pastatų projektavo garsūs šalies architektai – Rolandas Palekas, Gražina Janulytė-Bernotienė, Gintaras Čaikauskas, Gintautas Natkevičius ir kiti. Beveik vienu metu iškilę žinomų architektų projektuoti mokslo centrai ir slėniai atspindi, kaip patys universitetai supranta modernų aukštąjį mokslą ir kokias vertybes, kokybę bando perteikti savo architektūra. Iš kitos pusės, neseniai iškilę centrai reprezentuoja Lietuvos šiuolaikinės viešosios architektūros tendencijas.
Prieš pradedant analizuoti ir kritikuoti šiuos pastatus svarbu prisiminti, kad dalis neseniai iškilusių universitetų pastatų yra laboratorijos, tyrimų centrai ar paprasčiausi administraciniai pastatai, todėl įstabi, ant kelių kristi verčianti architektūra tikrai nėra būtina. Žinoma, garsiausi pasaulio universitetai, žongliruojantys pavydėtinais ištekliais, leidžia sau pasistatyti vieną kitą pasaulinio garso architektų kūrinį. Tokijo universiteto miestelyje galima rasti Tadao Ando ir Kengo Kuma pastatų, Masačusetso technologijos institute – Steveno Hollo studentų bendrabutį, Seulo nacionaliniame universitete – OMA muziejų, tačiau tokie projektai yra išimtys. Ne atskiri pastatai, bet visa universiteto miestelio erdvė reprezentuoja universitetą. Todėl vertinant Lietuvos universitetų pastatus būtina atsižvelgti ir į aplinką, kurioje šie stovi, ir tai, kiek dėmesio universitetai jai skiria. O tai ir yra didžiausia problema.
Daugiausia naujų mokslo pastatų vienoje vietoje Lietuvoje yra Vilniaus Saulėtekio rajone. Čia galima suskaičiuoti penkis naujus centrus, priklausančius Vilniaus Gedimino technikos universitetui (VGTU) ir Vilniaus universitetui (VU). Kiekvienas jų turi ilgą ir gremėzdišką pavadinimą.
VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras yra ryškiausias naujas statinys šioje teritorijoje. Biblioteka stovi išskirtinėje vietoje – ant pagrindinės ašies, jungiančios visą miestelį. Bet kuriuo kitu atveju, tokia egocentriška sklypo vieta keltų daug klausimų, tačiau Rolando Paleko komandos projektas klausimus veja šalin – išvydus pastatą, dingsta bet koks noras kabinėtis. Tai vienintelis pastatas Saulėtekio miestelyje, kuris aplinkoje tarsi spinduliuoja. Galbūt tokį efektą lemia didelė prie įėjimo plytinti balta aikštė, galbūt šviesūs keramika dengti fasadai, atspindintys saulės šviesą, tačiau jis atrodo vietoje ir „mastelyje“.
Pastatą sudaro trys tūriai, kurie labai aiškiai juntami ir viduje, todėl orientacija labai paprasta. Įėjus į biblioteką išlaikomas kontaktas su aplinka – pagrindinę skaitymo erdvę jungia atviri laiptai su vaizdu į pušyną. Ir nors tai vienas seniausių iš naujųjų Saulėtekio miestelio pastatų, nepaisant lengvo nusidėvėjimo viduje, jis atrodo šviežiausiai – gražus senėjimas yra vienas geros architektūros bruožų.
Bibliotekos pastatą iš dviejų pusių supa kiti du nauji mokslo centrai – VU Gyvybės mokslų centras ir Fizinių ir technologijos mokslų centras. Jeigu bibliotekos pastato išraiška nepabodo praėjus penkeriems metams po atidarymo, tai Fizinių ir technologijos mokslų centro išorė paseno tą pačią akimirką, kai statybininkas baigė prisukti paskutinį varžtelį.
Šį centrą projektavo „Architektūros kūrybinė grupė“, kuriems kažkodėl pasirodė, kad mokslo paskirties pastatą padengti korio formos plokštėmis ir langais bus itin originalu, o toks motyvas tikrai niekam niekada neatsibos. Viso šio ansamblio pažiba tapo už pastato stovinti antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė, padengta ne identišku korėtu fasadu, bet panašiu. Bet nelabai. Tai štai ir stovi du tokie beveik panašūs, bet nelabai statiniai vienas šalia kito. Viduje viskas įrengta labai paprastai, pigios medžiagos, baltos sienos, bet pastatas iš esmės yra laboratorija, todėl įmantrus interjeras, toks kaip bibliotekoje, nėra būtinas. Tiesa, šis objektas vis dėlto primena vieną amžiną tiesą – jeigu nėra pinigų daryti kažką įmantraus, tuomet geriau daryti paprastai.
Gintaras Čaikauskas, kurdamas priešais stovinčio VU Gyvybės mokslų centro išorę, nusprendė elgtis būtent taip – vertikaliomis juostomis dengtas fasadas nėra originalus, tačiau tai laiko patvirtintas sprendimas, kuris greitai nepasens. Klausimų kylą nebent dėl raudonų intarpų juostose. VU Gyvybės mokslų centro fasade net galima būtų įžvelgti pastangų kalbėtis su anapus kelio stovinčiu, VU bibliotekos pastatu, kuriame dominuoja langų horizontalės – abu pastatus sieja juostų motyvas. Viduje dominuoja ryškios spalvos ir stačiais kampais paremtas planas. Nieko išskirtinio, tačiau ir nieko blogo. Galbūt tik tai, jog kai kurios erdvės yra gan gilios, todėl labai tamsios net dienos metu.
Likę du naujieji mokslo centrai – Saulėtekio slėnio ir VGTU mokslo ir studijų centro pastatas stovi tolėliau. Abu jie labai panašūs – išraiška pabrėžtinai techniška, o funkcija administracinė. Saulėtekio slėnio administracinis pastatas, kurį projektavo „VAS“, sudarytas iš erdvinio tinklo, kuriame sutalpintos stiklinės funkcijų dėžutės. Tai paprasta idėja, primenanti garsųjį japonų metabolizmo judėjimą, kuris buvo populiarus prieš 50 metų. Tačiau ši forma vis dar tinkama mokslo statiniams, kuriems svarbu sudaryti kintamumo, lankstumo ir progreso įspūdį. Gaila, kad pastato vidus primena sovietinį biurų pastatą ir naikina bet kokį išorėje kuriamą progresyvumo įvaizdį.
Šalia stovintis VGTU mokslo ir studijų centras technišką progresyvumą ir dinamiką bando kurti per išraiškingai vienas ant kito sukrautus tūrius. Tokie sprendimai buvo itin mėgstami olandų architektūros biurų. Ir tikrai – iš kai kurių rakursų pastatas gali pasirodyti visai olandiškas, tačiau prie įėjimo laiptų į patį svarbiausią vizualinį kampą išstumtas pilkas tūris, kuris neabejotinai yra evakuacinė laiptinė, grąžina į realybę, suteikdamas sovietinio prieskonio – sovietmečiu kažkodėl buvo populiarus laiptinių fetišas, jos buvo nuolat akcentuojamos. Todėl nenuostabu, kad kai šis Sigito Kuncevičiaus studijos projektuotas pastatas buvo nominuotas prestižiniam Mies van der Rohe apdovanojimui, komisijos liko nepastebėtas.
Net įvertinus trūkumus, visi šie pastatai atskirai atrodo pakankamai neblogai. Panašių statinių galima rasti ir geriausių pasaulio universitetų miesteliuose. Bet nuvykus į Saulėtekio mokslo miestelį tampa akivaizdu, kad tai nėra vieta, kur koncentruojasi geriausios mokymo įstaigos. Kodėl? Nes visi naujieji centrai statomi ant sovietinių miestelio „pamatų“. Bet kokios investicijos į modernią išvaizdą ir progresą lieka tik butaforija, jeigu nekreipiamas dėmesys į visą aplinką. Jeigu iš vieno pastato į kitą tenka klampoti per žolę, kirsti automobilių stovėjimo aikštelę ir eiti neaiškiai formuotais takais, tuomet kalbos apie dėmesį kokybiškai ir moderniai mokslo aplinkai tampa beprasmės. Susidaro įspūdis, kad universitetai mano, jog užtenka tik įsigyti daug brangios technikos, pastatyti modernių pastatų ir mokymo kokybė ir aplinka gerės savaime. Deja.
Tos pačios problemos kamuoja ir Kauno technologijos universiteto (KTU) miestelį, kuriame neseniai iškilo Gražinos Janulytės-Bernotienės projektuotas Santakos slėnis. Tiesa, pernai KTU kartu su MMAP ir „Strategijos miestui“ urbanistais parengė miestelio vizijos studiją, kurioje svarstė tris skirtingus ateities scenarijus, orientuotus į 2036 metus. Bet kol niekas nėra įgyvendinama, tol tokie projektai kaip Santakos slėnis atrodo chaotiškai, o kraupios tautinių motyvų interpretacijos, stiklo tinklas ant sienų ir kiti architektūriniai eksperimentai chaoso įspūdį tik sustiprina. Vienintelis šio projekto džiaugsmas – visai puikus interjeras. Vėlgi, jis neverčia iš koto, tačiau betonas, stiklas, medis, daug natūralios šviesos visada yra puikiai veikianti kombinacija. Panašias vidaus erdves galima rasti naujesniuose Tokijo universiteto pastatuose. Šio slėnio interjeras šluosto nosį visiems Saulėtekio miestelio pastatams, išskyrus, žinoma, biblioteką.
Kad G.Janulytės-Bernotienės komanda sugeba neblogai kurti vidaus erdves galima įsitikinti ir naujajame Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) daugiafunkciame mokslo ir studijų centre Putvinskio gatvėje, Kaune. Didžiulė bibliotekos erdvė ištįsusi per keletą aukštų kuria atviros ir modernios mokymo įstaigos įspūdį. Gerai parinktos medžiagos, daug natūralios šviesos – viskas ko reikia. Deja, gatvėje nebelieka malonaus interjero įspūdžio. Jeigu Santakos slėnio pastatas išorėje yra chaotiškas, tai VDU centras yra tiesiog nesąmonė.
Fizinių ir technologijos mokslų centro Saulėtekyje korėtą fasadą buvo galima pavadinti nevykusiu, tačiau VDU centro išraiška turėtų būti įtraukta į baudžiamąjį kodeksą. Šachmatais išmėtytų langų fasadas ir akcentuota aukšta įėjimo erdvė savaime nėra bloga – toks pastatas galėtų visai gerai atrodyti bet kuriame iš prieš tai aptartų universitetų miestelių, tačiau tokio sprendimo atsiradimas tarpukario Kauno pasididžiavime – Putvinskio gatvėje, tampa didžiausiu pastarojo meto nusišnekėjimu Kaune. Ir nors tai yra pavienis pastatas miesto audinyje, jis ir vėl – simptomiška – turi problemišką santykį su jį supančia aplinka.
Iš visų naujųjų mokslo centrų, geriausią aplinką kuria Gintauto Natkevičiaus studijos projektuotas Sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto pastatas, stovintis Vilijampolėje, LSMU Veterinarijos akademijos teritorijoje. Šis kompleksas, formuotas tarpukariu, yra įtrauktas į kultūros paveldo registrą. Jame aiškiai juntama akademinio miestelio dvasia, todėl architektams turėjo būti žymiai paprasčiau dirbti, nes nereikėjo per daug galvoti apie ateities plėtros, įvaizdžio formavimo klausimus ar spręsti urbanistinių problemų – viskas jau buvo sukurta ir viskas veikė.
Kaip būdinga G.Natkevičiaus biurui, naujasis fakulteto pastatas yra išskirtinės ir drąsios išraiškos, kurią papildo puikūs interjerai. Skiriamasis pastato bruožas – arkos pirmajame aukšte ir apvalios stiklo skylės fasade. Šių elementų kiekis ir išdėstymas atrodo truputį savitikslis ir juokingas. Netoliese esantis visiškai tokio paties stiliaus, bet šiek tiek santūresnis gyvūnų tyrimų centras žymiai sėkmingiau pasiekia balansą su visu akademijos kompleksu. Bet net įvertinus keistoką išraišką Visuomenės sveikatos fakulteto pastatas yra kokybiškas ir kartu su jį supančia aplinka kuria visas prielaidas atsirasti geroms mokymo sąlygoms. Vietos architektūra ir urbanistika „padarė“ viską, ką galėjo.
Pasidairius po naujuosius mokslo centrus Lietuvoje, akivaizdu, kad galime kurti gerą arba bent jau neblogą mokslo architektūrą. Tačiau atsilikimas pradeda badyti akis vos pravėrus duris į lauką. Aukštojo mokslo modernizacija vyksta statant viską ant iš sovietmečio paveldėto karkaso, sovietinių pamatų.
Gerų universitetų miesteliuose aplinkai skiriama daugiau dėmesio nei pastatams. Orhuso universiteto Danijoje mokslo miestelis yra suformuotas iš paprastų geltonų plytų pastatų dvišlaičiais stogais. Tačiau tarp jų suprojektuotas laisvas, atviras ir išpuoselėtas parkas kuria nuostabią erdvę pramogoms, poilsiui ir bendravimui. Tai universitetas, patenkantis į šimtuką geriausių pasaulyje. Tokijo universitetas turi tris skirtingus miestelius, kurių kiekvienas pagal savo funkciją turi vis kitokią atmosferą ir yra vystomas skirtingais principais. Šis universitetas patenka į 50-uką geriausių. Galų gale geriausias Lietuvoje, Vilniaus universitetas, turi nuostabų mokslo miestelį Vilniaus senamiestyje.
Akivaizdu, kad kol mūsų universitetai nesugebės skirti pakankamai dėmesio mokslo aplinkai, kol tenkinsis iš sovietmečio paveldėtomis erdvėmis ir jas bandys tvarkyti tiesiog statydami naujus pastatus, tol bus sudėtinga tikėtis kitokio mąstymo ir mokymo procese.
