Rugsėjo mėnesį mirė vienas ryškiausių praeito amžiaus architektūros kritikų ir mąstytojų Robertas Venturis, kurio vienas svarbiausių veikalų buvo 1972-aisiais kartu su kolegomis parašyta knyga „Mokantis iš Las Vegaso“ (Learning from Las Vegas). Tai buvo labai svarbi knyga, padariusi didelę įtaką postmodernizmo architektūros raidai. Tačiau šiandien skaitant šią knygą apima nejaukus jausmas – atrodo, kad joje kalbama ne apie nuodėmių miestą, bet apie projektus, šiuo metu kylančius Lietuvoje. Kai kurios knygos pastabos taikliai apibūdina neseniai visuomenei pristatytą teismų pastatą Šeimyniškių gatvėje Vilniuje, nors knygą ir projektą skiria beveik penkiasdešimt metų.
„Kartais pastatas yra simbolis“, – rašoma knygoje, turint omenyje ančiuko formos parduotuvę Las Vegase. Simboliai ir reklamos yra tokie svarbūs, kad kartais tampa pastatais. Visuomenei pristatant Vilniaus teismų pastatą projekto vadovas Antanas Dagelis labai greitai perjungė vieną įdomiausių skaidrių, kurioje projektuojamas pastatas sugretinimas su svarstyklėmis – teisingumo simboliu. Nors skaidrė buvo rodoma tik sekundės dalį, tačiau pastato kaip simbolio idėja šiame projekte yra kertinė. Net ir be šios iliustracijos susieti pastatą su svarstyklėmis nėra sudėtinga.
Du identiški tūriai, sujungti per centre įkurdintą įėjimo erdvę, formuoja vientisą simetrišką objektą, kuris iškart skatina vaizduotę ieškoti paslėptų prasmių. Vieniems tai didžiulė riedlenčių rampa, kitiems stadiono tribūnos, projekto autoriams tai svarstyklės – šis pastatas yra bet kas, tik ne tradicinė funkcionali architektūra, kuri nekelia jokių klausimų.
Kaip Las Vegase miesto erdvė yra komunikacijos laukas, kuriame vienas per kitą šaukia skirtingos reklamos, ženklai ir pastatai, taip teismo rūmų ir šalia stovintis prokuratūros pastatai stipriomis formomis bando pritraukti dėmesį. Šie pastatai ir jų simbolinės prasmės yra svarbiausios aplinkoje.
„Komunikacijos architektūra yra virš erdvės“ – knygoje prioritetus su kolegomis sudėlioja Venturis. Erdvė aplink juos čia, kaip ir Las Vegase, yra skirta tik priimti pastatų siunčiamai žiniai. O žinia, tiesą sakant, keistoka. Tokios simetriškos geometrinės pastatų formos šiuo metu dažniau kyla šalyse į rytus nuo mūsų, kuriuose demokratija neegzistuoja.
Pavyzdžiui, greta prokuratūros ir teismų pastato į kompaniją puikiai įsipaišo simetriškas griežtos ir aiškios geometrinės formos Nacionalinės Baltarusijos bibliotekos pastatas. Nesunkiai panašių naujų pastatų pavyzdžių būtų galima rasti ir Kinijoje. Kodėl Lietuvoje už teisingumą atsakingos įstaigos yra pamėgusios labiau Baltarusijai tinkamą tvirtos, stiprios ir neprieinamos valdžios simbolizmą, yra sunkiai paaiškinama.
Tokia išraiška įsigalėjo praėjusiame amžiuje. Tuo metu tiek valstybinės įstaigos, tiek didžiosios korporacijos projektavo savo administracinius pastatus kaip tvirtoves. Dažnai postmodernistinio stiliaus administraciniai pastatai būdavo sunkūs, neprieinami ir spinduliuodavo galią, visai kaip „Sodros“ administracinis pastatas Karoliniškėse, suprojektuotas 1994 metais.
Tačiau ši mada senai pasikeitė – dabar reikalingi skaidrūs, atviri, prieinami ir patrauklūs pastatai. Visos didžiosios kompanijos nori atrodyti draugiškai. Geriausias to pavyzdys yra Audriaus Ambraso projektuotas „Swedbank“ administracinis pastatas. Skandinavijos bankas pasiūlė atvirą miestiečiams terasą į upę, pereinamą erdvę viduje. Palyginimui, pagrindinis įėjimas į naująjį teismo rūmų pastatą numatomas antrajame pastato aukšte ir tik įveikus galybę laiptų. Toks sprendimas įstaigoje, kurioje visi turėtų būti lygūs, jau prie pat įėjimo išskirto žmones į atskiras grupes pagal fizinį pajėgumą. Galbūt projekto autoriai įkvėpimo sėmėsi žiūrėdami Takeši pilį?
Projekto pristatymo metu visuomenė piktinosi tuo, kaip tvarkoma erdvė aplink pastatą. Projekto autoriai bendruomenei siūlė ir fontaną, ir parkelį, tačiau nė vienas pasiūlymas netiko. Tam yra keletas priežasčių. Pati pirmoji – visose vizualizacijoje šios erdvės buvo pilnos kostiumuotų žmonių, taip aiškiai parodant, kam iš tikrųjų jos skirtos. Tai – tranzitinė erdvė pastato darbuotojams, nieko daugiau.
Antroji priežastis – jau anksčiau minėta komunikacijos architektūros viršenybė prieš erdvę. Išverčiant į žmonių kalbą – erdvė aplink pastatą pirmiausia yra skirta matyti ir grožėtis pastato simboliška forma, o tik paskui kitiems poreikiams. Nesunku suprasti, kad bendruomenei tokia Las Vegaso logika nepriimtina. Trečioji priežastis, kodėl erdvė aplink pastatą neveikia – ją projektavo architektai (projekto pristatyme nebuvo paminėti jokie kiti viešųjų erdvių dizaino partneriai, todėl darau tokią išvadą).
Didesniuose projektuose bet kokį didesnį žemės plotelį turėtų projektuoti kraštovaizdžio architektai – specialistai, gerai išmanantys visas subtilybes ir galintys parengti tikrai profesionalų viešosios erdvės projektą. Tačiau Lietuvoje taupant sąnaudas, dažniausiai tą patį darbą bando padaryti pastatus projektuojantys architektai ir rezultatas ne visada džiugina.
Žvelgdami į pastato kontekstą dar plačiau vis tiek nepabėgsime nuo Roberto Venturio knygoje aprašytų pamokų iš Las Vegaso. Las Vegase automobilis yra karalius. „Tu važiuoji nuo vieno kazino iki kito, net jeigu jie stovi šalia“, – pastebi knygos autoriai. Lietuvoje tas pats vyksta daugelyje miesto vietų. Nors prekybos centrai stovi šalia, turbūt retas ryžtasi keliauti pėsčiomis nuo „Ozo“ iki „Akropolio“ Vilniuje.
Rinktinės ir Šeimyniškių gatvėse projektai vystomi taip, lyg Vilniaus svarbiausias prioritetas būtų intensyvus automobilių naudojimas. Rinktinės gatvėje atstumas nuo prokuratūros pastato iki Sporto rūmų yra 600 metrų. Įskaitant ir dar tik planuojamą Teismų pastatą šią atkarpą iš vienos gatvės pusės formuos 5 pastatai, trys iš jų yra tamsiai rudi–juodi.
Kad geriau būtų galima suprasti, ką reiškia šie masteliai – atstumas lygiai toks pats kaip nuo Šv. Kotrynos bažnyčios iki rotušės Vilniuje. Įsivaizduokite, kad šią atkarpą senamiestyje užima penki pastatai. Ar būtų patrauklu vaikščioti tokioje vietoje? Teismų pastato pristatymo metu buvo kalbama apie gatvių platinimą – akivaizdu, kad tai tampa neišvengiama, kai atstumai tarp kaimyninių pastatų tampa nepatrauklūs vaikščioti pėsčiomis.
Projektas turi daug trūkumų tiek dėl savo išraiškos simboline prasme, kuri itin svarbi tokiam pastatui, tiek dėl viešųjų erdvių siūlymų, tiek, galų gale, dėl komplikuoto patekimo į pastatą. Iš esmės visi kertiniai pastato elementai kelia klausimų, nes yra pasiklydę kažkur tarp šiuolaikinės Baltarusijos ir 9-ojo dešimtmečio Las Vegaso postmodernizmo teorijos. Robertas Venturis komentuodamas šį projektą veikiausiai pasakytų, kad teismų pastato projektas „bandydamas atrodyti herojišku ir originaliu iš tikro yra bjaurus ir įprastas“.
Tačiau projekto pristatymui skriejusi kritika ir komentarai buvo ne apie pagrindinius pastato trūkumus, bet apie visiškai nereikšmingas detales. Iš visuomenės pusės girdėjosi šūksniai apie dešimt metrų patraukiamą autobusų stotelę (esą pailgėjęs kelias iki jos yra didžiulė problema), apie tai, kad šaligatvį kirs į požeminę aikštelę važiuojantis konvojus ir kels pavojų vaikams (nors visame mieste automobilių srautai susikerta su pėsčiųjų). Problema buvo ir kelių medžių nukirtimas dėl kokybiškesnių žmonių darbo sąlygų ir visuomenei svarbaus pastato atsiradimo.
Neracionalūs šūksniai ir komentarai žiūrint pristatymo vaizdo įrašą nejučiomis privertė būti architekto pusėje – susirinkusieji buvo visiškai nesukalbami. Vienu metu publika norėjo neplatinti gatvės ir palikti žalią pievą, bet tuo pačiu metu prašė nemokamos stovėjimo aikštelės savo automobiliams.
Nors garsiai šiam projektui skambėjusi kritika neatrodė labai pagrįsta ir rišli, tačiau pati jos esmė teisinga – projektas turi didelių trūkumų. Dalis pristatymo metu skriejusių komentarų turėjo būti adresuoti pačiam miestui dėl chaotiškos, prastai planuojamos raidos.
Žinoma, visoje šioje kritikoje nebūtų nieko blogo, jei sutartume, kad vystyti miestus Las Vegaso principu yra gerai, kad miestų parkus ir laukus atstotų automobilių aikštelės, o visos erdvės ir pastatai būtų projektuojami pirmiausia galvojant apie tai, kaip viskas atrodys pro automobilio langą. Tokiame mieste nuobodžiai ikoniški architektūros monumentai labai tinka. Tačiau net ir susitaikius su tokiu požiūriu, vis tiek neapleidžia klausimas – kodėl teismų rūmai turi atrodyti taip, lyg būtų statomi Baltarusijoje?..
