Ar vietinį muziejų pasaulį sudrebinę pokyčiai suteiks realią progą šio kultūros sektoriaus atsinaujinimui? Kokias funkcijas atlieka muziejus šiuolaikinės visuomenės gyvenime?
Apie tai Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete diskutavo trijų Lietuvos nacionalinių muziejų naujai išrinkti vadovai – Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė.
„Pirmą kartą nepasitenkinimas Lietuvos muziejais atsirado prieš maždaug 15 metų, po to, kai nuvažiavus į Prancūzijos provinciją pamatai, kiek veiksmo vyksta mažuose muziejuose. Tada supranti, kad pas mus kažkas vyksta ne taip.
Penkiolika metų yra didelis laiko tarpas, ir galėjome žymiai toliau nueiti, jei būtume turėję vadovų rotacijas. Dabar mums, kaip direktoriams, yra iššūkis pasivyti tai, kas jau turėjo būti padaryta prieš gerus dešimt metų“, – teigia Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorė I.Pukelytė.
Stiprioji pusė – eksponatai
Kaip pokalbio pradžioje sakė diskusiją moderavusi menotyrininkė Linara Dovydaitytė, Lietuvos muziejai yra bendro muziejų bumo lankymo visame pasaulyje dalis.
„Lietuvos muziejai sulaukia vis daugiau lankytojų, nepaisant to, kad mes dažnai juos kritikuojame: jie yra pasenę, nuobodūs, neatitinka kintančios visuomenės, jaunosios kartos poreikių. Ši kritika sustiprėja, kai mes grįžtame iš kokio nors turistų traukos centro Paryžiuje, Londone ar kitur.
Kaip jūs žiūrite į bendrą Lietuvos muziejų lauką? Kas yra stipraus, o kas – keistino, apie ką mes kalbame, ką kritikuojame ir nepraleidžiame progos palyginti?“ – diskusijos pradžioje klausė L.Dovydaitytė.
Mes įsivaizduojame išsilavinusį lankytoją, sumodeliuojame jį pagal save.
Pasak A.Gelūno, muziejaus veiklos pagrindas yra kolekcijos, nors pasaulyje ir nestinga įdomių muziejų, kurie grįsti ne kolekcijomis, o naratyvu.
„Aš manau, kad XXI amžiaus muziejaus kolekcija yra branduolys ir bazė, bet tai, kas vyksta toliau – irgi labai svarbūs dalykai. Kaip pasisveikins salės budėtoja, koks bus kilimas, kokia sienų spalva, koks apšvietimas, ar bus aprašymas, audiogidas ar fizinis gidas, ar jis pasakos įdomiai, kokia bus edukacijos ir komunikacijos kokybė“, – kalbėjo A.Gelūnas.
Per tris dešimtis nepriklausomybės metų muziejai sukaupė kolekcijas, kurios yra startas, o šiandieniniam muziejui yra svarbiausias jų parodymo būdas ir komunikacija. Pinigų, sakė A.Gelūnas, pakankamai nebus niekada.
„Aš manau, kad geriau turėti kolekciją ir truputį skurdokas sienas bei komunikacijos iššūkius, nei neturėti kolekcijų, bet turėti fantastinį pastatą ir puikią komunikaciją. Matau [muziejuose] milžiniškas galimybes“, – kalbėjo A.Gelūnas.
Kaupė tai, ko negalėjo sovietmečiu
A.Gelūnui pritarė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė R.Kačkutė – iki šiol muziejai daug dėmesio skyrė eksponatų kaupimui ir saugojimui.
„Ir tai yra suprantama. Mes norėjome sukaupti tai, ko negalėjome kaupti sovietmečiu. Turėjome užpildyti didžiulę spragą, kuri buvo atsivėrusi ir mūsų istorijos, ir kultūros istorijos suvokime. To iš muziejų reikalavo įstatymas, o komunikacija buvo įrašyta trečiu punktu. Todėl muziejai šią savo funkciją vykdė puikiai. Dabar atėjo nauja muziejų era ir atėjo laikas mokytis komunikuoti. Tą darysime“, – sakė R.Kačkutė.
Mes norėjome sukaupti tai, ko negalėjome kaupti sovietmečiu.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė atkreipė dėmesį, kad muziejai nemoka pasakoti istorijų, o ateinantiems žmonėms tik parodomi eksponatai.
„Tarsi jie patys turi suvokti, kaip čia viskas yra. Ne, neturi. Yra pasakojimas ir norime jį papasakoti visais būdais. Manau, kad turime kur mokytis ir tobulėti“, – apie šiuolaikinio visuomenei patrauklaus muziejaus iššūkius kalbėjo R.Kačkutė.
Muziejai konkuruoja su telefonais
I.Pukelytė atkreipė dėmesį į bendrą pramogų pasiūlą. „Atrodo, kodėl iškyla tokie klausimai – muziejai turtingi, o lankytojai nepatenkinti? Tačiau mūsų visuomenė turi gerokai daugiau poreikio pramogoms. Muziejai yra viena iš tų pramogų“, – kalbėjo I.Pukelytė.
Pasak I.Pukelytės, kai sugrįžus iš užsienio muziejų kyla klausimas, kas Lietuvoje yra negerai, atsakymas gana paprastas – lankytojo pasitenkinimo poreikio niša yra neišpurenta, neįgyvendinta, neatpažintos kompetencijos.
„Toks ir bus ateinančio penkmečio darbas: atpažinti kompetencijas, kurios leistų lankytojų srautui natūraliai atsidurti muziejuje. Ir besišypsanti eksponatų prižiūrėtoja, nes jei ji ar kasininkė „surūgusios“, daryk ką nori, bet muziejus paliks neigiamą įspūdį“, – kalbėjo I.Pukelytė.
„Taip, nepakelti algos ir išmokyti šypsotis. Toks mūsų pagrindinis iššūkis. Čia sarkazmas, aišku, – juokavo A.Gelūnas, taip pat pritardamas dėl konkurencinės aplinkos. – Su kuo mes konkuruojame? Kai močiutė mane vesdavo pažiūrėti tigro iškamšos, tai man atrodė fantastika, nes tada televizija rodė filmus tik apie karą ir komunistų partiją. Dabar planšetės ir telefonai rodo kokybiškus vaizdus už dyką, ir tai yra milžiniškas jutiminis šuolis visiems.“
Komercinė aplinka, pasak A.Gelūno, yra svarbi norint laimėti dėmesį tų žmonių, kuriuos galima vadinti „ekranine karta.“
„Mano 13 metų sūnus, kai kviečiu jį į muziejų, sako kad nori „pačilinti prie kompiuterio“. Kas turi muziejuje atsitikti, kad jis konkuruotų? Didysis klausimas, kaip tą šuolį įgyvendinti. Ir tai tikrai įmanoma, kartu su šiuolaikine mokykla“, – sakė A.Gelūnas.
Dabar planšetės ir telefonai rodo kokybiškus vaizdus už dyką, ir tai yra milžiniškas jutiminis šuolis visiems.
Kurti įdomią aplinką – toks yra vienas iš muziejų laukiančių iššūkių. Diskusijos dalyviai minėjo ir pernai atsidariusį privatų MO muziejų, kuris tą sėkmingai daro. Vis tik, teigė A.Gelūnas, šio muziejaus veikloje yra tam tikrų niuansų, kurių nacionaliniai muziejai nelabai galėtų perimti, nes jų uždavinys – kitas.
Kas svarbiau: gerti ar valgyti?
„Kas svarbiau – kolekcijos ar lankytojai?“ – diskusijos dalyvių klausė renginio moderatorė.
„Kas svarbiau: gerti ar valgyti?“ – klausė A.Gelūnas, teigdamas, jog ir viena, ir kita muziejui yra svarbu.
I.Pukelytė taip pat atkreipė dėmesį, kad muziejų padaliniai yra skirtingi: „Mes turime daugybę muziejų, yra skirtingos jų funkcijos. Pavyzdžiui, Velnių ar memorialiniai muziejai, kuriuose nėra kolekcijų klausimo, o labiau auditorijų įtraukimo į muziejų veiklą. Tai kitokio formato muziejai, ir jų turi būti įvairių.“
„Tam, kad suaktualintum vieną ar kitą objektą, tu turi žmogų pasiekti, ir jį pasiekti per dabartinį gyvenimą, pagal tai, kas jam yra aktualu čia ir dabar. Suradus raktą į žmogų, tu atveri ir objektą. Reikia ieškoti dermės“, – kalbėjo R. Kačkutė.
Pasak A.Gelūno, kad ir kaip banaliai beskambėtų, tačiau muziejai yra išlaikomi mokesčių mokėtojų lėšomis, todėl atskaitomybė, įtraukimas, prieinamumas yra pamatiniai kriterijai.
A.Gelūnas taip pat kalbėjo apie kavines bei suvenyrų parduotuves muziejuje, kokias turi ir pasaulio muziejai.
„Tai yra sudėtingesnis klausimas, nei atrodo, nes rinka maža, ir operatoriams ne visada apsimoka. Turistas nebūtinai pirks unikalų suvenyrą, kuris kainuos neadekvačiai. Gal reiktų bendrai keliems muziejams ieškoti operatorių?“
Užsidirbti pinigų privaloma
I.Pukelytė išsakė savo nuomonę apie tai, ar patiems muziejams reikia užsidirbti pinigų.
„Ar reikia muziejui būti versliu, ar ne? Jei tu nesi verslus, prarandi motyvą dirbti. Jei nesi konkurenciniam lauke, tau viskas paduota ant lėkštutės ir nereikia kovoti dėl vietos po saule. Tada prarandi polėkį.
Pati situacija diktuoja, kad dalį lėšų tiek muziejai, tiek teatrai turi užsidirbti patys. Valstybė negali visko išlaikyti, o gal ir nereikia“, – kalbėjo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejau direktorė.
Pasak jos, įvairių rinkodarinių veiksmų imasi ir Lietuvos, ir pasaulio privatūs muziejai. I.Pukelytei teko matyti du panašius muziejus, iš kurių vienas – valdomas valstybės, kitas – privatus.
„Privatus klesti, o valstybinis merdi. Aš manau, kad mes, dirbantys valstybiniame sektoriuje, esame išlepę ir nesuvokiame, kaip sunku uždirbti pinigus. Užsidirbti pinigų privaloma“, – kalbėjo I.Pukelytė.
R.Kačkutės nuomone, muziejus iš tiesų yra rinkos dalyvis, jis turi konkuruoti lankytojais, ir jei neatsižvelgs į tai, kas vyksta rinkoje, pasaulyje, negalės vykdyti savo misijos.
Mes, dirbantys valstybiniame sektoriuje, esame išlepę ir nesuvokiame, kaip sunku uždirbti pinigus.
Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad privatūs gidai už ekskursiją ima nuo 12 iki 15 eurų, tą patį galėtų daryti ir muziejai, ir net geriau, nes savo žinioje turi ne tik eksponatus, bet ir specialistus.
Tačiau konkuruodamas rinkoje muziejus neturėtų „susibanalinti“ bei turi išlaikyti pagrindinę savo kryptį – ugdomąją.
A.Gelūnas kalbėjo ir apie atvykstamąjį turizmą bei apie tai, kad kai kurie muziejų padaliniai nėra tie, kur norėtų užeiti turistas.
Įstatymas Jūrų muziejui netrukdo
Pasak R.Kačkutės, seniai laikas keisti teisės aktus, kurie reglamentuoja muziejų veiklą, o Muziejų įstatymas yra keistas seniai ir atgyvenęs visomis prasmėmis.
„Tačiau poįstatyminiai aktai – progresyvūs. Yra parengta tvaraus muziejaus koncepcija, modernios muziejų strateginės kryptys. Tik pats įstatymas nepakeičiamas – vis pritrūksta politinės valios“, – kalbėjo R.Kačkutė.
A.Gelūno nuomone, galima gyventi ir vadovaujantis senuoju įstatymu. Jis pabrėžė, kad yra penkios strateginės muziejų kryptys, kur yra „daug gerų dalykų.“
R.Kačkutė taip pat teigė, kad muziejus keičia ne teisės aktai, o aplinka: „Jūrų muziejus puikiai veikia, nors teisinė bazė nepasikeitė. Ne dėl delfinų. Visų pirma, dėl teisingo požiūrio, o delfinai – tik po to. Taip pat atėjo privatūs stiprūs muziejai ir tai pakeitė bendrą muziejų paveikslą.“
Pasigenda verslo dalyvavimo
A.Gelūnas apgailestavo, kad pasitikėjimas verslu yra minimalus. Pasak jo, vis dar sunku patikėti, kad privatus asmuo ar įmonė gali būti geranoriški ir atnešti valstybinei institucijai naudą. A.Gelūnas prisiminė ir MO muziejaus atvejį, kada jo steigėjai pasirašinėjo trišalę sutartį su valstybe ir Vilniaus miesto savivaldybe, o galiausiai liko vieni.
„Kad ir mano vadovaujamo muziejaus atveju, verkiant reiktų verslo dalyvavimo, bet ar verslas ištvers biurokratines klampynes ir dokumentų pildymus po 30 tūkstančių kartų? Sunkus klausimas, tai – dar nearti dirvonai, nors jau – 30-ieji Nepriklausomybės metai“, – sakė A.Gelūnas.
Diskusijoje dalyvavę kauniečiai atkreipė muziejų vadovų dėmesį į tai, kad tyrėjams, mokslininkams ir studentams būtų galimybė susipažinti su fondais, sulaukta klausimų apie kultūros diplomatiją bei tarptautiškumą, kultūrinius mainus, buvo prašoma pagalvoti apie tai, kad muziejus galėtų lankyti skirtingas negalias turintys žmonės, taip pat kalbėta apie mokyklų klasių pamokas muziejuose.
