Meno kūrinys, vizualiai užkoduojantis prasmių tinklus, apgaubia žiūrovą staiga ir netikėtai, galbūt skatina šiek tiek atsitraukti ir pasisaugoti, o galbūt – įsigilinti ir mąstyti. Būtent šioje būsenoje gimsta nuojautos, įžvalgos ir abejonės apie meno kūrinį.
Parodoje eksponuojami septynių menininkų darbai. Kūrybos technika, paveikslo siužetas, o gal pats kontekstas – gali kelti abejones, o iš pirmo žvilgsnio bereikšmės detalės – nustebinti ir pritraukti dėmesį. Ką menas daro su mumis? Ar kūrinys gali tapti potyrius sukeliančiu instrumentu? Septyniuose interviu į parodos kuratorės Viltės Visockaitės klausimus atsakys vis kitas parodoje dalyvaujantis menininkas – Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Raimondas Gailiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Trumpis, Rūta Vadlugaitė ir Diana Remeikytė.
Šįkart pristatome šeštąjį interviu iš ciklo „Nuojautos ir abejonės“. Kalbamės su Rūta Vadlugaite.
Rūta Vadlugaitė yra jaunosios kartos tapytoja, neseniai apsigynusi magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Savo kūryboje tyrinėja tapybą kaip mediją, darbuose atsispindi temos, įkvėptos asmeninės mitologijos ir patirčių. 2016 m. Vadlugaitė yra pelniusi Žabolio meno prizą, 2017 m. buvo viena iš Jaunojo tapytojo prizo finalininkų. Menininkės darbus atsirinko ir Madrido meno mugės kuratorė programai „ONE Project“.
– Neretai santykį su žiūrovu plėtoja kuratorius tarsi tarpininkas tarp meno kūrinio ir suvokėjo. Kiek Jums kuriant yra svarbus žiūrovas?
– Iš vienos pusės sutikčiau su Tavo teiginiu, iš kitos – ne. Kuratorių matau kaip savų idėjų apie meno kūrinius produkuotoją, sistemintoją. Todėl jis irgi yra kūrėjas ir dėl šios priežasties jo nelaikyčiau tarpininku. Pats meno kūrinys yra tarpininkas – tarp menininko ir žiūrovo, tarp kuratoriaus ir menininko, tarp žiūrovo ir kuratoriaus. O galiausiai aš dažnai jaučiuosi taip, kad manęs, kaip kūrėjos, meno kūrinyje net nėra. Žinau, kad jis buvo atliktas per mano rankas, protą ar dar ką nors. Visa kita – ne mano.
Kuriant žiūrovas man nėra svarbus. Jau sukūrus kūrinį smagu žinoti, kad kam nors jis paveikus. O parodoje žiūrovas tampa esminis, nes visuminėje ekspozicijoje ne tik per mąstymą, bet ir fizinį judėjimą erdvėje, įvyksta patyrimas.
– Žiūrovas kūrinyje gali įžvelgti absoliučiai kitus dalykus, galbūt net keičiančius pagrindinę menininko idėją. Ar toks atviras meno interpretavimas yra sveikintinas, o gal veikiau tai tiesus kelias į meno kūrinio ir menininko nesupratimą?
– Kas kaip nori, tas taip suvokia. Kitaip ir būti negali. Jeigu įdomu, žmogus dažniausiai būna linkęs įsigilinti daugiau ir, susilaikęs nuo savų interpretacijų, stengiasi įsigilinti ir į menininko idėjas. Jeigu žmogus visiškai nesupranta kūrinio, jis jam automatiškai tampa neįdomus.
O tai, kad žmonės kartais nesusikalba ir prasilenkia mintimis, manau, yra labai natūralus dalykas. Dažnai girdžiu sakant „nesuprantu, bet man patinka“. Vadinasi intuityvus jausmas, suvokimas yra. Tai svarbiausia. Tik nuo čia atsispyrus galima pradėti gilintis.
– Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai užmirštame intuicijos svarbą – stengiamės daryti tai, kas teisinga ir praktiška. Tuo tarpu abejonė kartais vertinama kaip neužtikrintumo ir pasyvumo bruožas. Kokią svarbą Jums, menininkui, turi šie pajautos būdai?
– Kadangi nesu tik menininkė, bet turiu ir kitų pareigų gyvenime, todėl nuolatos tenka balansuoti tarp to, kas būtų praktiška, teisinga ir savo vidinio balso, tikrųjų norų. Tačiau intuicija yra tai, kas visada mane veda į priekį. O pačios abejonės nesulyginčiau su pasyvumu, kadangi šioje būsenoje susikuria daugiausia pasirinkimų, iš kurių galiu rinktis. Abejonė yra produktyvi.
– Estetikos enciklopedijoje rašoma, kad abejojimas skatina dvasinį aktyvumą ir yra kūrybiškumo šaltinis. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kiek abejonių yra Jūsų kūrybos procese?
– Abejojimas alina, kai iki tam tikro laiko nesustojama ir nepriimamas sprendimas. Tačiau jis aktyvuoja mąstymą. Todėl kūryba man yra labai daug jėgų pareikalaujanti veikla. Kūrybos procesas visada remiasi abejone, svarstymu. Tačiau jau sukurtu kūriniu, kuriam leidžiu būti, aš neabejoju.
– Jūs kuriate intuityviai ar racionaliai, t. y. iš anksto pasiruošiate koncepciją ir bandote ją vizualizuoti? Papasakokite plačiau apie Jūsų kūrybos atspirties tašką.
– Man atrodo, kad intuityvumas su racionalumu yra glaudžiai viena su kita susijusios priešingybės. Koncepcija vystosi palaipsniui. Neiškeliu jos į priekį. Man įdomu permąstyti abstrakčias idėjas, jų junginius, o tada žiūrėti į kokius vizualius pavidalus tai transformuojasi. Pačios abstrakčios idėjos mano galvoje neįgyja vien tik žodinio pavidalo. Todėl galėčiau sakyti, kad mane domina vizualių koncepcijų kūrimas, kurių iš anksto paruošti, aprašyti neįmanoma. Jos veriasi mano akyse, per jas save permąsto, o vėliau jas permąstau aš.
Pati medžiaga kūrybai tampa įvairūs pojūčių junginiai, kurie ištinka tiesiog stebint, išgyvenant pasaulį. Tai, kas mane jaudina, dažnai būna labai paprasti, banalūs dalykai: virpantis drebulės lapas, atšiauraus vėjo kvapas, taiklus žodžių sąskambis, atsitiktinai pamatyta spalva, pojūtis, kuris atsiranda liečiant tam tikrą paviršių ar tiesiog įdomi drabužio forma. Taip pat dažnai ieškau garsų, kurių klausydama galiu lengviau sisteminti ir išgryninti nematerialias patirtis. Paskutiniu metu vis grįžtu prie mane stebinančio elektroninės muzikos atlikėjo „Four Tet“.
– Menas gali pasiūlyti transformuojančias patirtis žiūrovui. Tačiau kiek ir kaip Jūsų kūriniai keičia Jus?
– Norėčiau atsakyti, kad mano kūriniai manęs nekeičia. Meno kūrinys nesu aš, jis tik atsirado per mane. Mane keičia procesas. Laikas, kurį skiriu mąstymui, sprendimų priėmimui kuriant. Tuo metu išgyvenu intensyvias būsenas. O jeigu labai paprastai kalbant, tam tikra prasme, per kūrybą įsisąmoninu save.
– Kūryba ir kūrybiškumas vis dažniau pradedamas vertinti ne tik meno lauke, bet ir kitose profesijose. Kas kūryboje iš Jūsų pareikalauja daugiausia jėgų?
– Kūrybiškumas pirmiausia gelbsti visose gyvenimiškose situacijose. Ir jį dažnai sužadina stygius. Tačiau čia tikriausiai reikėtų atskirti kūrybiškumą nuo kūrybos.
Kalbant apie tai, kas, siaurąja prasme, pareikalauja daugiausia mano jėgų kuriant, tai būtų fizinis medžiagų ruošimas ir sprendimų priėmimas, svarstymai. Pats paveikslo nutapymas reikalauja mažiausiai jėgų, nes sunkiausias darbas galvoje jau būna nuveiktas prieš tai. Žinoma, darbo metu sprendimai kinta, tačiau idėja išlieka. O svarstant plačiau, kas pareikalauja daugiausia jėgų, sakyčiau, kad pats pasirinkimas kurti, nes čia susiduria aplinkybės, laiko stoka.
– Gal turite ritualą, mėgstamą knygą ar serialą, kurie geba nuraminti ir atriboti nuo kūrybiškai įelektrintos būsenos?
– Visada labai teigiamai veikia buvimas gamtoje (įvairiausiais pavidalais), muzikos klausymas. Taip pat mane ramina, greitai atplėšia nuo įkyrių minčių maisto gaminimas. Kitas atsiribojimo būdas – vaikščiojimas arba važinėjimas dviračiu. Abi veiklos sukuria panašius, tačiau skirtingus pojūčius. Dar neseniai iš naujo atradau riedučius – važiavimas ilgomis distancijomis sukoncentruoja, leidžia sąmoningiau išgyventi dabartį. O knygos geriausiai skaitosi jau nurimus.
Registruotis apsilankyti parodoje galima elektroniniu paštu hello@contourart.gallery. Ne karantino metu paroda veiks: V 17:00–20:00; VI, VII 12:00–16:00.
Paroda, kurią iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, veiks iki kovo 1 d. Parodos architektūra IMPLMNT, rengėjai Contour Art Gallery.
Interviu su kita parodos dalyve, tapytoja Laisvyde Šalčiūte skaitykite čia: Naujus tapybos darbus pristatanti Laisvydė Šalčiūtė: įdomiausia, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės
-
5-iems lietuviams duris atvėrė prestižinė „Artsy“ platforma: kiek investavo galerija?
-
Naujus tapybos darbus pristatanti Laisvydė Šalčiūtė: įdomiausia, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės
-
Menininkė Diana Remeikytė: kūrybos procese abejonės tampa pašnekovu, nebe varžovu
-
Naujus darbus pristatantis Kęstutis Grigaliūnas: geriau, jeigu žiūrovas pamatys kažką, ko aš omenyje neturėjau
-
Naujus darbus pristatantis Dainius Trumpis: abejonė ir neužtikrintumas yra mano kūrybos variklis
