Meno kūrinys, vizualiai užkoduojantis prasmių tinklus, apgaubia žiūrovą staiga ir netikėtai, galbūt skatina šiek tiek atsitraukti ir pasisaugoti, o galbūt – įsigilinti ir mąstyti. Būtent šioje būsenoje gimsta nuojautos, įžvalgos ir abejonės apie meno kūrinį.
Parodoje eksponuojami septynių menininkų darbai. Kūrybos technika, paveikslo siužetas, o gal pats kontekstas – gali kelti abejones, o iš pirmo žvilgsnio bereikšmės detalės – nustebinti ir pritraukti dėmesį. Ką menas daro su mumis? Ar kūrinys gali tapti potyrius sukeliančiu instrumentu? Septyniuose interviu į parodos kuratorės Viltės Visockaitės klausimus atsakys vis kitas parodoje dalyvaujantis menininkas – Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Raimondas Gailiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Trumpis, Rūta Vadlugaitė ir Diana Remeikytė.
Šįkart pristatome trečiąjį interviu iš ciklo „Nuojautos ir abejonės“. Kalbamės su Kęstučiu Grigaliūnu.
Kęstutis Grigaliūnas yra šiuolaikinio meno atstovas, savo kūryboje taikantis tiek grafikos, tapybos, skulptūros technikas, tiek objekto, instaliacijos strategijas. Menininkas surengė daugiau kaip 50 personalinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Grigaliūnas 2011 metais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija „už istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą“.
– Neretai santykį su žiūrovu plėtoja kuratorius tarsi tarpininkas tarp meno kūrinio ir suvokėjo. Kiek Jums kuriant yra svarbus žiūrovas?
– Užaugau be kuratoriaus. Žiūrovas man – visai nesvarbus, nes man menas yra bendravimas su savimi. Nieko nedarau dėl žiūrovo. Tai tik mano kova. Ir jeigu tą mano darbelį kas nors pastebi, esu labai laimingas. Bet didžiausia laimė – pačiam suvokti, kad kažką gero padarei. Nesvarbu, kad kitą rytą vėl dangų dengia tamsūs debesys.
– Žiūrovas kūrinyje gali įžvelgti absoliučiai kitus dalykus, galbūt net keičiančius pagrindinę menininko idėją. Ar toks atviras meno interpretavimas yra sveikintinas, o gal veikiau tai tiesus kelias į meno kūrinio ir menininko nesupratimą?
– Mano reikalas darbą padaryti. O koks yra santykis su žiūrovu, ar žiūrovo santykis su konkrečiu darbu, tai jau ne mano reikalas. Man nėra svarbu, ar žiūrovas supras, ar klaidingai interpretuos mano darbą. Dar geriau, jeigu žiūrovas pamatys kažką, ko aš omenyje neturėjau. Man žymiai baisiau, kai tas darbas lieka už žiūrovo žvilgsnio ribų.
– Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai užmirštame intuicijos svarbą – stengiamės daryti tai, kas teisinga ir praktiška. Tuo tarpu abejonė kartais vertinama kaip neužtikrintumo ir pasyvumo bruožas. Kokią svarbą Jums, menininkui, turi šie pajautos būdai?
– Jokių abejonių darbe būti negali. Oi – kūryboje. Su ta abejone pirštą galima nusipjauti. Abejonė tik stabdo ir apkrauna asmenį bereikalingais psichologiniais pergyvenimais. Abejonė kausto raumenis. Kai dirbi, matai tą galutinį tikslą, jokios abejonės čia ne prie ko. Geriausia, kai tą galutinį rezultatą susapnuoji. Jis darbo eigoje dažnai keičiasi, bet esmė lieka ta pati.
– Estetikos enciklopedijoje rašoma, kad abejojimas skatina dvasinį aktyvumą ir yra kūrybiškumo šaltinis. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kiek abejonių yra Jūsų kūrybos procese?
– Nesutinku. Jeigu abejoji, tai kam daryti, kam bandyti judėti pirmyn. Gali suabejoti rezultatu, kažką padaręs, ar suabejoti darbo proceso eiga – taip gali atsitikti, bet tik kažką atlikus. Tada viską gerai pergalvoji, įgyji naujos patirties ir dirbi, mokydamasis iš savo klaidų.
– Jūs kuriate intuityviai ar racionaliai, t.y. iš anksto pasiruošiate koncepciją ir bandote ją vizualizuoti? Papasakokite plačiau apie Jūsų kūrybos atspirties tašką.
– Man visa tai nesvarbu. Kiti kuria – aš dirbu. Jūs bandote menininką ir meninį procesą mistifikuoti. Aš tiesiog atsikeliu ir dirbu. Galva pilna vaizdų, kurių niekaip nespėju paversti vaizdiniais pasakojimais.
– Menas gali pasiūlyti transformuojančias patirtis žiūrovui. Tačiau kiek ir Jūsų kūriniai keičia Jus?
– Tai gali pasakyti tik kiti asmenys. O mano gyvenimo patirtis rodo, kad žmonės visai nesikeičia. Jiems tik gyvenimas kampus apšlifuoja.
– Kūryba ir kūrybiškumas vis dažniau pradedamas vertinti ne tik meno lauke, bet ir kitose profesijose. Kas kūryboje iš Jūsų pareikalauja daugiausia jėgų?
– Kai dirbi mėgstamą darbą, jėgų ir laiko eikvojimas tampa nesvarbiu.
– Gal turite ritualą, mėgstamą knygą ar serialą, kurie geba nuraminti ir atriboti nuo kūrybiškai įelektrintos būsenos?
– Daugelis įpratę atidirbti aštuonias valandas, grįžti namo, įsijungti televizorių, įsimesti trumpabangėje pašildytą kotletą ir žiūrėti eilinį nieko apie nieką nesakantį, problemų nekeliantį serialą. Aš mėgstu pauzes. Kas man yra pauzė? Dirbu daug skirtingų kūrybinių darbų – tai tas persijungimas iš vienos veiklos į kitą, tas spragtelėjimas – yra naujas išsigelbėjimas.
-
5-iems lietuviams duris atvėrė prestižinė „Artsy“ platforma: kiek investavo galerija?
-
Septyni menininkai prieš Kalėdas apsigyveno dvare: pamatykite užkulisių akimirkas
-
Naujus tapybos darbus pristatanti Laisvydė Šalčiūtė: įdomiausia, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės
-
Menininkė Diana Remeikytė: kūrybos procese abejonės tampa pašnekovu, nebe varžovu
Registruotis apsilankyti parodoje galima elektroniniu paštu hello@contourart.gallery. Ne karantino metu paroda veiks: V 17:00–20:00; VI, VII 12:00–16:00.
Paroda, kurią iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, veiks iki kovo 1d. Parodos architektūra IMPLMNT, rengėjai Contour Art Gallery.
Interviu su kita parodos dalyve, tapytoja Laisvyde Šalčiūte, skaitykite čia: Naujus tapybos darbus pristatanti Laisvydė Šalčiūtė: įdomiausia, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės
