Šį savaitgalį Venecijoje prasideda 18-oji Venecijos architektūros bienalė, kuri Lietuvai yra ketvirtoji. Šiemet Lietuvai joje atstovauja „Vaikų miško paviljonas“, kurį Venecijos svečiai galės pamatyti iki lapkričio 26 d.
Nors Lietuvos kelias Venecijos architektūros bienalėje dar trumpas, vis dėlto tendencijos ryškėja, ir anot 15min kalbintų architektų, Lietuva turi kur pasitempti.
Kritika
Nors architektūra buvo meno bienalės dalis jau nuo 1968 metų, 1980-aisiais pirmą kartą surengta bienalė, skirta vien šiai meno sričiai. Kasmet ji pritraukia daugybę architektų ir architektūros entuziastų.
Venecijoje vyksta neabejotinai garsiausia architektūros bienalė pasaulyje, visgi renginys nemažai ir kritikuojamas, sako architektas, „Office De Architectura“ biuro partneris, Architektūros fondo dalininkas Andrius Ropolas.
„Iš mano pusės kritika – pačiam jos formatui: suvažiuoja architektai iš viso pasaulio, kad kažką parodytų. O ypač įdomiai atrodo tie paviljonai, kurie kalba apie ekologiją, kai tu žinai, kad iš kito pasaulio krašto visų medžiagų paviljono atvežimas, atskraidinimas ar atplukdymas išskyrė labai daug CO2. Padaryta tiek daug žalos, kad papasakotų, kaip reikėtų nedaryti žalos gamtai“, – sako A.Ropolas.
Bienalėje yra juntama snobizmo ir elitizmo aura, – sako A.Ropolas.
Architektas kritikuoja ir Venecijos bienalės „nacionališkumą“.
„Bienalė vyksta dvejose zonose, Arsenale ir Giardini. Giardini stovi paviljonai, kurie yra pastatyti XX a. pradžioje. Pavyzdžiui, ten dar galima rasti Jugoslavijos paviljoną. Ta zona yra istorinio, imperialistinio palikimo reprezentacija.
Ir tuose didinguose XX a. pradžios statiniuose, kurie galbūt statyti su kažkokia potekste, vyksta pasakojimai apie socialinius „būkime visiems jautrūs ir lygūs“ dalykus. Tai irgi kelia šokių tokių klausimų.
Tiesa, kai kurie paviljonai kartais tai supranta savikritiškai ir specialiai nerodo projekto savo paviljone, kurį turi nuo XX a. pradžios, jį palieka ir išeina kažkur kitur, taip padarydami tam tikrą pareiškimą“, – sako A.Ropolas.
Architektas sako, kad kartais bienalės temos atrodo nelabai susijusios su tuo, kas apskritai vyksta architektūroje.
„Yra daug užsižaidimo su teorijomis, ypač iš kai kurių šalių. Bienalėje yra juntama snobizmo ir elitizmo aura, ir tai irgi yra keista, kai daug kalbama apie socialines temas, prisilietimus prie įvairių socialinių grupių, kurios yra pamirštos.
Kai kurie paviljonai kartais man atrodo groteskiškai, kai į Veneciją tarp prabangių viešbučių ir restoranų atvežami projektai, kurie rodo, kaip kažkas skurdžiai gyvena.
Nesakau, kad visi taip daro, bet atsiranda kasmet tokių paviljonų, tokių temų, nes visi bando parodyti socialinį jautrumą, bet klausimas, ar tai tam tinkama aplinka. Kai išplėši iš originalios aplinkos ir atveži į Venecijos aplinką, tai tampa groteskiškas dalykas“, – sako A.Ropolas.
Anot pašnekovo, daug diskutuojama ir apie bienalės poveikį Venecijos miestui.
Paviljonai kartais man atrodo groteskiškai, kai į Veneciją, tarp prabangių viešbučių ir restoranų atvežami projektai, kurie rodo, kaip kažkas skurdžiai gyvena, – sako A.Ropolas.
„Klausimas, kiek bienalės padeda pačiam miestui, bendruomenei. Kiek visų suvažiavimas yra geras dalykas ten gyvenantiems žmonėms. Yra daug nuomonių, kad jis yra blogas, nepadeda Venecijai, kelia turto kainas, išguja gyventojus, o itališki restoranai supirkti kinų investuotojų. Atsiranda parodija, kurioje mes vaidiname kažkokį jautrumą“, – sako architektas A.Ropolas.
Vis dėlto, anot A.Ropolo, Venecijos architektūros bienalėje ypač pasimato šiuo metu architektūros lauke vykstančios tendencijos.
Lietuvos debiutas
Anot architekto A.Ropolo, kiekvienai šaliai bienalėje svarbu pasilyginti su kitomis ir pasižiūrėti į save pasauliniame kontekste. Taip pat, pasak jo, Lietuvai naudinga vien jau vykdoma projektų į bienalę atranka.
„Konkursuose matai, kokios temos ar tyrimai vyksta Lietuvoje, kokios tendencijos išryškėja. Lietuvoje mes turime mažai tyrimų. Visa architektūra yra labai praktiška ir bienalė yra proga pasižiūrėti į teorinę architektūros pusę, pasižiūrėti, kas vyksta Lietuvoje, ir išsigryninti. Tada įvyksta pasitempimas, nes reikia pasitempti prieš visą pasaulį ir kažką parodyti“, – sako A.Ropolas.
Lietuvai prireikė daugiau nei trijų dešimtmečių, kad debiutuotų šiame renginyje. 2016-aisiais ji tai padarė kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos. Trys šalys pristatė „Baltijos paviljoną“.
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, architektas Gintaras Balčytis sako, kad anksčiau startuoti bienalėje pritrūko iniciatyvos.
„Turbūt nebuvo kam organizuoti, gal valstybė nematė reikalinga dalyvauti architektūros bienalėje. Iniciatyvos tikriausiai nebuvo. Pamenu, Architektų sąjunga Kultūros ministeriją pakalbindavo dalyvauti, bet kadangi tai kainuoja nemažai, greičiausiai ir nebuvo tos didelės iniciatyvos. Paskui tikriausiai pasvarstė, kad nėra geresnės arenos, kaip pristatyti Lietuvos architektūrą, ir ministerija nusprendė dalyvauti“, – portalui 15min sako LAS pirmininkas G.Balčytis.
Debiutuodamos 15-ojoje Venecijos architektūros bienalėje, kurios šūkis buvo „Žinios iš fronto“, Baltijos šalys siekė per ekspoziciją parodyti, kaip bendri trijų valstybių pramonės ar infrastruktūros projektai nulemia visą architektūros aplinką.
Pavyzdžiui, vienas iš Baltijos paviljono eksponatų buvo Vilniaus Lazdynų rajonas.
„Tai, kas vyksta mūsų regione, turėtų būti matoma ir mąstoma išvien, nes atskirai mes esame apriboti savo fragmentiškose tapatybės paieškose. Veikti savo erdvę galime tik dirbdami kartu. Tai ir tapo išeities tašku, galvojant apie Baltijos paviljono turinį ir prasmę: norime parodyti, ką galima pasiekti peržengus sienų ir disciplinų apribojimus“, – 2016-aisiais kalbėjo vienas iš Baltijos šalių paviljono kuratorių Jonas Žukauskas.
„Baltijos šalys pasikeis neatpažįstamai, todėl turime padaryti viską, ką galime, kad ateityje didelę reikšmę turėsiantys procesai (pavyzdžiui, „Rail Baltica“ statyba), vyktų apgalvotai“, – tada kalbėjo J.Žukauskas.
Vis dėlto, jungtiniam Baltijos šalių debiutui LAS pirmininkas G.Balčytis šiandien negaili kritikos.
„Paviljonas kalbėjo ne visai architektūrinėmis kategorijomis. Buvo kalbama apie žemės gelmes ir įvairius kitus dalykus, kurie artimi architektūrai, nes labai daug kas mūsų gyvenime yra surišta su architektūra, tačiau tai toli gražu nebuvo greitai suprantamas, aiškus, įtaigus architektūros pristatymas. Jis buvo gan akademinis ir ne taip lengvai suvokiamas.
Žinote, architektūros bienalėje pristatoma labai daug darbų ir ekspozicija yra labai didelė, vykstanti dvejose vietose. Yra atskiri šalių paviljonai, yra ir bendras paviljonas, kur kviečiami architektai pristatyti savo darbus. Tai įvairovė yra didelė. Norint gauti atitinkamą dėmesį iš lankytojų, žiuri ar bendrąją nuomonę, ekspozicija turi būti greitai suvokiama, efektinga ir prasminga, įdomi.
Tai negalėčiau sakyti, kad Baltijos paviljonas tuo pasižymėjo“, – sako architektas G.Balčytis.
Anot jo, daugiausia turistų ir architektų būna ten, kur pristatomi architektūriniai modeliai, maketai, brėžiniai, vizualizacijos.
Norint gauti atitinkamą dėmesį iš lankytojų, žiuri ar bendrąją nuomonę, ekspozicija turi būti greitai suvokiama, efektinga ir prasminga, įdomi. Tai negalėčiau sakyti, kad Baltijos paviljonas tuo pasižymėjo, – sako G.Balčytis.
„Ten būna begalė žmonių, nes visi domisi. Dauguma lankytojų architektai, jie supranta brėžinių, modelių, maketų ekspoziciją ir tada pradeda matyti įdomias detales, kas jiems įdomu. O ten, kur yra daugiau abstrakti, ne architektūrinė ekspozicija, žiūrovų būna labai nedaug.
Nesakau, kad tai blogai, kai yra kitokia ekspozicija. Galbūt nebūtina siekti visuotinio dėmesio, bet vis tiek, mano galva, jei šalis atstovaujama, tai turi būti brėžiama kažkokia perspektyva, ar buvusi perspektyva, rodanti, ką turime architektūroje, ar brėžiama į ateitį. Galų gale, idėjiniai, filosofiniai pamąstymai apie architektūrą. Bet vis tiek, mano galva, tai turėtų labai stipriai sąryšis su valstybe, kuriai atstovauji“, – sako G.Balčytis.
Pelkių paviljonas
2018-aisiais Lietuva Venecijos architektūros bienalėje, kurios tema buvo „Laisva erdvė“, debiutavo jau savarankiškai su projektu, pavadintu „Pelkių paviljonas“.
Už paviljoną atsakingi buvo „Architektūros fondas“ ir paviljono kuratoriai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai.
Pavijonas buvo pavadintas „Pelkių mokykla“, kurią sudaro trys dalys: „Pelkių radijas“ (The Swamp Radio), „Ateities sala“ (Futurity Island) ir „Bendrabūvis“ (Commonism).
„Atsigręžimas į pelkes yra gyvybiškai būtinas“, – tada kalbėjo vienas iš paviljono kuratorių G.Urbonas, paviljoną vadinęs postnacionaliniu ar netgi posthumanistiniu. Anot jo, pelkės buvo niekam nereikalingos, pamirštos, o mūsų kalboje net turinčios negatyvią konotaciją, todėl kūrėjams norėjosi jas reabilituoti.
Vis dėlto tais metais Lietuvos kūrėjai susidūrė su šiokiais tokiais sunkumais ir pirminę projekto idėją teko gana stipriai koreguoti.
Architektas A.Ropolas, prie „Pelkių paviljono“ dirbęs kaip asistuojantis kuratorius, sako, kad teko projektą „pakreipti į architektūrinę pusę“.
„Iš pradžių sumanymas buvo vienoks, po to jis labai transformavosi, tai mes bandėme kažkokį architektūrinį indėlį palaikyti, kiek tai buvo įmanoma, kad paviljonas nebūtų pernelyg meniškas ir kad būtų suvedimas su architektūra, kas vyksta joje“, – sako A.Ropolas.
„Kiek žinau, nepavyko pirminis jo sumanymas, – sako Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas G.Balčytis, negailintis Lietuvos paviljonui kritikos. – Idėja buvo, kad tai bus paviljonas ant įlankos kranto, galbūt vandenyje. Tikriausiai ir patraukė idėja tuo, kad ta ekspozicija turėjo būti kitokia, kad ji taps landšafto dalimi. Deja, taip neįvyko. Galų gale tas paviljonas buvo pristatytas privačioje galerijoje.
Tai ta ekspozicija buvo labai sunkiai suvokiama. Nes su architektūra nieko bendra nebuvo. Darbai, kurie, beje, buvo surinkti, kiek pamenu, iš įvairių autorių, jie nebuvo specialiai padaryti, o pritaikyti, jų buvo įvairių. Kaip reiškinys jis buvo įdomus, bet kaip architektūros lauko objektas, tai mano galva, jis buvo visiškai netinkamas.“
„Planeta iš žmonių“
17-oji Venecijos architektūros bienalė, kurios tema buvo „Kaip mes gyvensime kartu?“, turėjo būti surengta 2020-aisiais, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos buvo nukelta į 2021-uosius. Trečią kartą bienalėje dalyvaujančiai Lietuvai renginyje atstovavo meno, edukacijos ir rezidencijų centras „Rupert“ projektas „Planeta iš žmonių“.
Lietuvos nacionaliniame paviljone buvo keliamas klausimas, „kas nutinka architektūrai, kuomet ji palieka Žemę?“
Futuristinio minties eksperimento „Planeta iš žmonių“ ašis buvo 3D skeneriai, kurie perkėlinėjo lankytojų kūnus į 3D astrofizikos simuliaciją ekrane.
„Daugelis projekto išsigąsta tarsi kokio siaubiako. Tačiau jo fantastika pavadinti negalime, nes jis iš tiesų yra grįstas mokslu. Tai socialinė, architektūrinė fantastika“, – tada kalbėjo projekto autorius menininkas Julijonas Urbonas.
„Sunku nepastebėti, kaip dėl daug nerimo ir krizių sukėlusios pandemijos suaktyvėjo apokaliptinės ir kosminės temos. Kosmosas tapo savotiška utopija, išsigelbėjimo scenarijumi arba mąstymo metodu“, – tada pastebėjo paviljono komisarė Julija Reklaitė.
Kaip kūrybinį projektą aš jį įvertinčiau gerai, bet kaip architektūrinį projektą aš jį įvertinčiau kaip niekinį, – apie „Planetą iš žmonių“ sako architektas G.Balčytis.
Įtakingas dizaino ir architektūros portalas „Dezeen“ Lietuvos paviljoną tais metais įtraukė į rekomenduojamų aplankyti paviljonų dešimtuką. Vis dėlto Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas G.Balčytis griežtų žodžių skyrė ir šiam Lietuvos bandymui.
„Kaip kūrybinį projektą aš jį įvertinčiau gerai, bet kaip architektūrinį projektą aš jį įvertinčiau kaip niekinį. Nes tai yra meno laboratorija ir ji su architektūra nieko bendra neturi. Skanuojami žmonės ir kuriami vaizdiniai kosmose gali būti pritaikomi bet kokioje bienalėje, tik pakeitus koncepcijos aprašymą ir įdėjus kitą pavadinimą. Tikriausiai tai lankytojams įdomu, bet, mano supratimu, architektams ar Lietuvos architektūrai vertė maža. Jokiu būdu nenorėčiau jo menkinti, kaip procesas, kaip idėja, yra turbūt įdomi“, – sako pašnekovas.
„Vaikų miško paviljonas“
2023-aisiais Venecijos architektūros bienalėje, kurios tema – „Ateities laboratorija“, Lietuvai atstovaus Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos projektas „Vaikų miško paviljonas“.
Pasak projekto autorių, tai žaidimų peizažas, imersinė erdvė bei instaliacija, skirta atskleisti praeityje Lietuvos ir Baltijos jūros regiono miškus formavusius laikotarpius, procesus ir jėgas, o svarbiausia – jų raidą ateityje.
„Projekte sujungiami atradimai ir darbai, sukurti greta Vilniaus ir Kuršių nerijos apylinkių miškuose, taip pat Paljakanvaros (Suomija) sengirėje vykusių užsiėmimų su vaikais. Lydimi architektų, aplinkosaugos edukatorių, aktyvistų, menininkų ir miškininkų, vaikai buvo supažindinti su mąstymu apie mišką kaip apie derybomis formuojamą erdvę, kurioje nė vienas veikėjas neturi pagrindinio vaidmens“, – teigia projekto autoriai – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija.
Paviljonas pagamintas ir sukonstruotas iš Kuršių nerijoje augančių medžių medienos. Papildyti filmų instaliacijomis, darbo stalais ir žaidimų struktūromis, architektūriniai paviljono elementai sudaro parodos aplinką, skirtą refleksijai ir mokymuisi. Projekte atskleidžiama, kaip dalyvavę vaikai mokėsi apie senuosius miškus, pirmykščius pelkių kraštovaizdžius ir ilgus geologinio formavimosi procesus.
Anot autorių, „Vaikų miško paviljonas“ sumanytas kaip edukacinė priemonė, galinti „šakotis“ ir jungtis su kitais erdviniais bei teminiais elementais. Bienalei pasibaigus instaliacija bus grąžinta atgal į Kuršių nerijos mišką, kur veiks kaip aplinkosaugos edukacijos erdvė.
Architektas A.Ropolas sako, kad bienalėje sėkmingiau dalyvauja tie projektai, kurie nebuvo kurti specialiai bienalei, o turi įdirbio iš anksčiau ir čia mato „Vaikų miško paviljono“ sėkmę.
„Manau, kad logiška, jog dabar važiuoja Vaikų miško paviljonas, nes jis yra tęstinis projektas, mat jis jau vykęs. Viena, jam buvo lengviau laimėti, nes jie ėjo su projektu, kuris turėjo kažkokią materiją, bazę ir čia tereikėjo finalizuoti savo įžvalgas kelerius metus vykdytas ir tai yra žymiai stipriau“, – sako A.Ropolas.
G.Balčytis giria tai, kad projektą organizuoja aukštoji mokykla ir tai, jog kūrybinė idėja gromuliuojama su bendruomene.
„Manau, kad tai gerai. Vėlgi, kiek tai parodo Lietuvos architektūrinį lauką, jo trajektorijas, ką mes norime architektūros bienalėje pasakyti? Sunku spręsti, kol nesudalyvavai ir nepamatei. Nenorėčiau nei peikti, nei girti, nes nežinau, kas bus“, – sako architektas G.Balčytis.
Vis dėlto, pašnekovas kiek abejoja dėl sprendimo orientuotis į vaikų auditoriją.
„Jeigu orientuojamasi į ateitį, ateities žmones, kurie kurs, tai manau, yra labai gerai. Bet jeigu tai taikoma į vaikų auditoriją. Jeigu į mūsų paviljoną įleistų tik vaikus, tai manau, šis būtų absoliučiai tuščias visą laiką. Ten labai labai retai pamatysi vaiką, nebent su architektais tėvais. Daugiau ten matosi vėžimėlių nei lakstančių vaikų, tai jų tikrai nedaug. Bet tai galbūt nėra pats baisiausias dalykas. Jeigu idėja įdomi ir patraukia. Tėvams tai irgi labai svarbu, ką ir kaip jų vaikai gali ar galės veikti“, – sako G.Balčytis.
Kokie projektai turėtų atstovauti šaliai?
Kritikos iki šiol Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje atstovavusiems projektams negailėjęs G.Balčytis sako, kad Lietuvos paviljonuose trūksta kalbėjimo apie architektūrą.
„Jeigu tai yra architektūros bienalė, tai ekspozicijoje kalba turėtų būti apie architektūrą, ne šiaip kokias asmenines instaliacijas – tam yra meno bienalė. O architektūros bienalėje turbūt turėtų atstovauti projektai, kurie išskirtinai parodo arba Lietuvos pasiekimus architektūroje, arba kažkokį architektūrinį matymą, arba originalų architektūros projektą ar sumanymą. Bet vis tiek, mano galva, tai turėtų būti apie architektūrą, nes didžioji dalis bienalės lankytojų yra profesionalūs architektai“, – sako G.Balčytis.
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas sako, kad architektūra tokia sritis, į kurią įtraukti galima viską, taip pat ir meno instaliacijas.
„Bet tai nereiškia, kad jos turėtų atstovauti Lietuvai. Jeigu yra atskira bienalė menui, tai būtų greičiausiai nekorektiška, jeigu meno bienalėje Lietuvą atstovautų architektūrinis projektas. Lygiai taip pat turėtų būti ir architektūros bienalėje.
Būtų greičiausiai nekorektiška, jeigu meno bienalėje Lietuvą atstovautų architektūrinis projektas. Lygiai taip pat turėtų būti ir architektūros bienalėje, – sako G.Balčytis.
Negalėčiau teigti, kad iki šiol buvę Lietuvos paviljonai buvo neįdomūs. Tačiau jie neatitinka architektūros taip, kaip mes suprantame architektūrą kaip meną, kaip reiškinį, kaip valstybės pasiekimą, kaip apskritai galvojimo būdą“, – sako G.Balčytis.
Kuria kryptimi turėtų judėti Lietuva, kad ateityje pretenduotų į Venecijos architektūros bienalės „Auksinį liūtą“? G.Balčytis sako, kad tai – „Eurovizijos“ vertas klausimas.
„Čia kaip ir „Eurovizijoje“ – visą laiką bandom, bet kol kas labai aukštai taip ir nepakylam, nors vis atrodo, kad išrenkame dainą, kuri tikrai tinkama. Taip ir su bienale. Manau, kad bet kuriuo atveju tai turėtų būti ne tiesmukiška, galbūt filosofinė architektūrinė dimensija, kuri pateiktų originalią idėją ar požiūrį. Bet vis tiek, mano galva, tai turi būti architektūrinė idėja.
Paskutinį kartą „Auksinį liūtą“ laimėjo Jungtinių Arabų Emyratų paviljonas, kurį padarė jauni japonų architektai. Ir jie rodė originalią statybinės industrijos dalį, kuri netiesiogiai siejasi su architektūra – naujos medžiagos ir idėjos, kaip panaudoti įvairias jūros druską ir gamybos atliekas. Bienalė linksta į tą pusę – naujų medžiagų, tendencijų ir idėjų, inovacijų atsinaujinimo procesą.
Pagrindinis architektūros elementas yra erdvė, o kas sukuria erdvę yra architektūra. Fasadai ir visą kita eina jau po to, – sako G.Balčytis.
Neutralumas CO2, naujų medžiagų kūrimas, žiedinė ekonomika, kuri sukasi ratu ir veikia be atliekų – tas yra labai madinga, tokios tendencijos. Bet kaip ten bebūtų, visur yra architektūrinis diskursas ir dimensija. Man atrodo, tai yra būtina. Originali idėja ir architektūrinė dimensija – yra privaloma, jeigu nori gerai pasirodyti.
Kiek buvo „Auksinio liūto“ laimėtojų, jie turėjo vienokią ar kitokią architektūrinę dimensiją. Prieš kokius ketverius–šešerius metus laimėjo projektas, kuris kalbėjo apie erdvę. Nes pagrindinis architektūros elementas yra erdvė, o kas sukuria erdvę yra architektūra. Fasadai ir visą kita eina jau po to“, – sako G.Balčytis.
Trūksta norinčių dalyvauti
Didelė bėda, sako G.Balčytis, yra norinčių dalyvauti Venecijos architektūros bienalėje trūkumas. Pavyzdžiui, pastarasis konkursas Lietuvoje, kvietęs atstovauti Lietuvai architektūros bienalėje, iš pradžių sulaukė vos vienos paraiškos.
„Tam, kad architektai nedalyvauja tokioje svarbioje ir įdomioje architektūros pristatymo šventėje, didelę įtaką turi ir idėjos pateikimas bei jos išrinkimo kriterijai“, – sako G.Balčytis.
Naujai išrinktas Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas G.Balčytis sako, kad vienas iš jo uždavinių – pasiekti, kad Architektūros bienalėje Lietuva būtų pristatoma per architektūrinę prizmę ir joje dalyvautų kiek įmanoma daugiau architektų.
„Projektų atrinkimo procedūros nei girsiu, nei peiksiu, kokia nustatyta, tokia ji nustatyta. Tikriausiai panašia procedūra papuolama ir į meno bienalę. Nieko smerktino ir blogo nematau tame, kad tai būna projektiniai pasiūlymai – tu pateiki savo idėją, ją kažkas įvertina ir jeigu ta idėja pasirodo įdomi, tu tampi dalyviu.
Bet neužtenka geros idėjos. Labai didelis dėmesys kreipiamas, kaip suprantu, į organizacinę pusę – kas bus kuratoriai, kas atstovaus juridinei pusei, kas bus ekspozicijos komisaras, kas bus palaikanti grupė. O architektai visi yra dirbantys žmonės, jų darbas ir gyvenimo būdas yra daryti projektus, galvoti apie juos. Mes neturime didelių galimybių dalyvauti tokiuose viešuose projektuose organizaciniam darbui.
Meno sritis turi šokią tokią industriją – yra meno kuratoriai, jie baigia specialius mokslus, tai jų gyvenimo būdas ir darbas, dažniausiai hobis ir pomėgis. Jie žino, kaip tai padaryti, jie žino, kokį kuratorių ar komisarą su garsiu vardu iš Olandijos ar Italijos pasikviesti. Ir tai yra pliusas numeris vienas.
Mes to nedarėme, mes neturime tų kuratorių, dėl to gerų idėjų turintiems architektams vadybinė pusė tikrai yra gana sudėtinga, nes jie nerengia parodų, nepažįsta tų žmonių, nes vis tiek su jais reikia aptarti idėją, koncepciją ir ką tik tai nori.
Dėl to, manau, kad kažkoks kitas kelias galėtų būti, kaip architektus įtraukti į procesą. Kol kas aš jo nežinau, bet, atvirai kalbant, nemanau, kad tai yra neišsprendžiamas dalykas, manau, kad tai įkandama, čia tik organizacinės problemos“, – sako G.Balčytis.
Anot LAS pirmininko, dar viena ryški problema – finansavimas.
„Nesame dideli organizatoriai, valstybė skiria tam tikrą sumą, į kurią įeina viskas – kelionės, kuratoriai, darbo atlikimas, nakvynės, atvežimas ir kelis mėnesius trunkantis paviljono prižiūrėjimas. Tai čia tik visiškas aktyvistas gali ryžtis metus laiko kažką daryti ir matyti po to, kad čia tik pusė ar trečdalis sumos, kuri yra reikalinga.
Kai atsitiko nuostabiai puikus dalykas, kai meno bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjo lietuvių projektas „Saulė ir jūra“, kai buvo milžiniškas pasisekimas ir prie paviljono stovėdavo eilės, kas labai retai būna, vis tiek tos trys kūrėjos grįžo namo ir liko skolingos, reikėjo pačioms ieškoti ir partnerių, ir finansavimo, ir rėmėjų.
Tik dėl milžiniško optimizmo tie dalykai gali vykti. O architektui mesti metus savo darbą ir daryti kažką kito yra neįmanoma, jis neturi iš ko gyventi. Tad yra problemų, bet jos tikriausiai vienaip ar kitaip išsprendžiamos“, – sako G.Balčytis.
Trūksta tyrimų
Architektas A.Ropolas akcentuoja, kad didžiausia žaizda Lietuvos architektūros lauke, kurią atveria Venecijos architektūros bienalė, yra architektūros tyrimų trūkumas.
„Lietuvoje per atrankas pasimato, kas yra kas, kokius mes turime resursus, medžiagas, temas, kokį įdirbį esame padarę. Manau, kad atrankos į Venecijos architektūros bienalę labai gerai apnuogina tai, kad mes iš esmės neturime vykdomų jokių architektūros tyrimų.
Temų rutuliojimas labai apsiriboja universitetais ar moksliniais, doktorantūros darbais, kas yra akademinis formatas. O jis kitoks nei tas, kuris turėtų važiuoti į Veneciją. Ir kai pasižiūri į tai, ką daro kitos šalys, tai visi sėkmingi paviljonai nekuria nieko nuo nulio. Per tą laiką yra neįmanoma nuo nulio visko sukurti.
Į Venecijos bienalę turėtų būti renkami ir važiuoti tie projektai, kurie jau buvo vystomi arba kurie yra iš esmės išvystyti ir kuriems Venecijos bienalė bus papildoma priežastis pasibaigti, pasipildyti ar pakilti į kitą lygį, bet ne iš naujo susikurti“, – sako A.Ropolas.
Menininkai ateina į architektūros lauką, nes architektai neateina, – sako A.Ropolas.
Architektas sako, kad žvelgiant į iki šiol Venecijos architektūros bienalėje pristatytus paviljonus, kyla klausimas, kiek juose yra architektūros.
„Atsakymas tas, kad pas mus nėra pakankamai tyrimų. O tada ieškome, kas dalyvautų, ir nutinka taip, kad menininkai ateina į architektūros lauką, nes architektai neateina. Yra vakuumas. O jeigu yra tuščia vieta, tai kažkas ją užpildys. Menininkai yra lankstesni ir jie kreipia savo darbą į architektūrinį lauką. Taigi išeina, kad mes turime tokius projektus.
Nėra taip, kad kažkas čia tame būtų blogo, kad jie yra meniški. Nėra blogai, kad kyla klausimas dėl kai kurių paviljonų, ar jie turėtų būti meno ar architektūros bienalėje. Tai nėra blogai, bet vis tiek matosi Lietuvoje tendencija.
Išvada tokia, kad mes neturime tyrimų, mums reikia čia pasistengti.
Ir „Architektūros fondas“ kreipia į tai dėmesį ir skatina kūrėjus daryti tyrimus, architektus dirbti su architektūros tyrimais, su idėja, kad tai galbūt išsivystys į Venecijos architektūros bienalės paviljono vertą projektą. Taigi galbūt būtų mažiau atvejų, kai menininkai ateina į architektūros lauką ir rodo savo dalykus.
Reikia susitvarkyti ir turėti nuobodesnių, bet labiau į praktiškumą ir realybę pamatus suleidusių archetktūrinių projektų, – sako A.Ropolas.
Tada nebėra tokio santykio su architektais, tos temos galbūt kartais būna svetimos pačiam architektūros laukui ir dabar Lietuva atrodo gan avangardiškai, keistai, kas nėra blogai.
Avangardas, keistumas, eksperimentiškumas yra labai gerai, bet manau, kad mums reikia susitvarkyti ir turėti nuobodesnių, bet labiau į praktiškumą ir realybę pamatus suleidusių archietktūrinių projektų. Tada, manau, būtų visai geras balansas – turėtume meniško požiūrio ir praktiško požiūrio“, – sako A.Ropolas.
