Štai gegužės 23 d. sostinės Vytenio gatvėje esančioje šiuolaikinio meno galerijoje „Tsekh“ pristatyta instaliacija, naršymo 4G tinkle duomenis paverčianti muzika (projekto autoriai – telekomunikacijų bendrovė Tele2 ir kompozitorius Andrius Šarapovas). Taiklus rinkodaros ėjimas – instaliacija, kurią beveik mėnesį buvo galima aplankyti nemokamai, patraukė vilniečių dėmesį. Gražu, įdomu, išmanu – galėjome galvoti apie reginį-klausinį ir jo savybes sieti su konkrečia bendrove.
Bet negali sektis visiems. Savaitę pavėlavusi pagrindinė Tele2 konkurentė Telia sostinės Vokiečių gatvėje atidarė „Telia Vilniaus istorijos Nemuziejų“, kurio kūrėjai – televizijos prodiuseriai Edmundas Jakilaitis ir Laurynas Šeškus. Čia pagrindinis produktas – penkiolikos minučių kompiuterinės grafikos projekcijų seansas, kurio scenarijų parašė istorikas Alfredas Bumblauskas. Kol kas nemuziejus muzikinei instaliacijai nusileidžia populiarumu, koncepcija ir komunikacija.
Nepavadinimas
Lyg nujausdama konkurentės projekto silpnąją vietą – kritiškai atsiliepta apie skambančio interneto įvardijimą meno kūriniu (Monika Gimbutaitė, „Kai verslas žaidžia meną: A. Šarapovo ir TELE2 instaliacija galerijoje „Tsekh“) – Telia savąjį projektą demonstratyviai pavadino su ypatybę neigiančiu priešdėliu. Iš pirmo žvilgsnio ar garso naujadaras „nemuziejus“ šmaikštus, it įkvėptas belgų siurrealisto dailininko René Magritte‘o ceci n’est pas une pipe. Paveiksle atvaizduota pypkė nėra pypkė, kaip ir žemėlapis nėra teritorija, tačiau nemuziejus apie reprezentacijos idėją mums nekalba. Jei Šarapovo atveju dar diskutuotume, ar jo instaliacija yra menas, tai šiuo atveju nėra kalbos apie nemuziejaus panašumą į muziejų.
Jis nieko bendra su muziejais neturi, nes neįsigyja, nekonservuoja, netyrinėja, nepopuliarina, neeksponuoja žmonijos ir ją supančios aplinkos materialinių liudijimų (atvirkštinis Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) apibrėžimas). Ir, žinoma, siekia pelno. Bilieto kaina suaugusiajam – 10 eurų (yra nuolaidų studentams, senjorams, moksleiviams, neįgaliesiems). Suma per didelė, net jei už ją Vilniaus senamiestyje tegali du kartus papietauti. Ji kelia didelius lūkesčius ir riboja prieinamumą.
Nemuziejaus reklamoje vartojamos tokios frazės kaip „technologijų atgaivinta istorija“ ar „istorijos ekspresas“, kuo lankytojams žadama kelionė į praeitį. Peršasi toks paaiškinimas: muziejus traktuojamas kaip nuobodį kelianti institucija, taigi einant į nemuziejų garantuojama, kad nuobodu nebus. Tačiau šitaip prisidedama prie muziejų kultūros stigmatizavimo. Pagal Kultūros ministerijos atliktą tyrimą „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“, kuris buvo pristatytas birželio mėnesį, lankymasis muziejuose, lyginant su 2014 m., sumažėjo ir pastaraisiais metais juose apsilankė tik apie 27 proc. Lietuvos gyventojų. Kaip sakė vienas nemuziejaus kūrėjų Jakilaitis, istorija neturi dūlėti už stiklo. Ji, suprask, turi būti perteikiama naujausiomis technologijomis. Tačiau įspūdis aplankius nemuziejų toks, kad technologijos tarnauja ne kaip įrankiai istorijai „gaivinti“, o atsiduria pačiame dėmesio centre.
Nestebina
Jei kūrėjų tikslas iš tiesų būtų sukurti kvapą gniaužiančią kelionę laiku, į tai būtų nukreiptos visos nemuziejaus naudojamos medijos. Vis dėlto prieš ar po istorinio seanso, kurio estetika priminė poprastį kompiuterinį žaidimą, lankytojams dar siūloma pažvelgti į dabartį pro virtualios realybės akinius. Pavyzdžiui, iš paukščio skrydžio pasigrožėti Raudonės pilimi ar atsidurti tarp Vilniaus maratono dalyvių. Tai nėra pasakojimo dalis, o paprasčiausias turizmo skatinimas.
Pati technologija Lietuvoje nebėra naujiena. Virtuali realybė jau išmėginta net ir muziejuose – Valstybės pažinimo centro laikinoje parodoje Pasivaikščiojimas Sibire ir Valdovų rūmuose, pristatant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidą XIII–XXI a. Kritikos reikėtų nepagailėti ir prie trijų porų akinių susidarančioms eilėms, mat seansą vienu metu stebėti gali iki keturiasdešimties žmonių. Priešsalė ankšta, tačiau užuot ėję lauk aptarti matytų vaizdų, lankytojai lūkuriuoja akinių. Net jei ir bandei juos anksčiau – smalsu, koks turinys rodomas būtent čia, be to, prieš išeinant dera susirinkti visą 10 eurų kainavusią patirtį.
Taigi koncepcija prasta: rampų šviesoje atsiduria sužavėti turinčios, tačiau jau nestebinančios technologijos, o turinys silpnas – šiek tiek istorijos, šiek tiek turizmo.
Taigi koncepcija prasta: rampų šviesoje atsiduria sužavėti turinčios, tačiau jau nestebinančios technologijos, o turinys silpnas – šiek tiek istorijos, šiek tiek turizmo. Ir vis dėlto nenukirsčiau fraze „kai verslas žaidžia muziejų“, nes bendradarbiavimas su įmonėmis iš principo neatrodo blogas ir nepasmerkia iškart sumanymo nesėkmei. Pasaulyje yra labai populiarių korporacijų muziejų, pavyzdžiui, Porsche muziejus Štutgarte, Intel muziejus Kalifornijoje ar Samsung muziejus Seule. Išties būtų įdomu, jei Telia ar kokia kita bendrovė šiuolaikinėmis technologijomis atkurtų Lukiškių mečetę, nugriautą 1968 m., ar dešimtmečiu anksčiau sunaikintą Vilniaus Didžiąją Sinagogą, leistų atsidurti Vilniaus žinių spaustuvėje ar toje pačioje gatvėje veikusioje baltarusių laikraščio Naša dolia redakcijoje.
Nevilnietiškai
Ir galiausiai – nuvylė klaidinanti, tiesiog apgaulinga nemuziejaus komunikacija. Nors anonsuojama unikali kelionė po Vilniaus miesto istoriją, iš tiesų lankytojai keliauja per Lietuvos istoriją, geografiškai derėjusią prie Vilniaus. Nuo legendos apie kunigaikščio Gedimino sapną iki laimingos pabaigos – sparčiausio pasaulyje interneto, net ir po gaisrų, tvanų, svetimų kariuomenių, okupacijų. Naratyvas – paviršutiniškas (vis dėlto septyni šimtmečiai sukišti į keliolika minučių), nevilnietiškas ir vietomis keistas. Pavyzdžiui, ką apie Vilnių sužinome iš papasakotos Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos pristatymo? Kur kas įdomesnis ir iš tiesų apie sostinės savitumą bylojantis yra faktas, kad Piotras Stolypinas, Feliksas Dzeržinskis ir Józefas Piłsudskis buvo bendramoksliai pirmojoje Vilniaus berniukų gimnazijoje.
Istorijos entuziastams bus nuobodu, nes viską jau išmoko mokykloje ar girdėjo iš profesoriaus Bumblausko, vidutiniokai apsidžiaugs, kad taip gerai išmano Lietuvos istoriją, o užsieniečiai liks nieko nesupratę, nes faktai beriami itin greitai. Tikslinė auditorija lieka neaiški – lyg ir gali nujausti, kad sostinės svečiai, nes ausinėse gali skambėti viena iš aštuonių pasirinktų kalbų, be to, „filmo“ pabaiga tarsi nukopijuota iš Turizmo departamento svetainės, tačiau tokiu atveju kliūna per stiprus pasakojimo intensyvumas, stinga paaiškinimų ir aiškios pagrindinės gijos. Ką šiuo naratyvu norima pasakyti? Teigiama, kad pristatomos „šešiolika kertinių istorijų“, tačiau tai, ko reikia, yra vienas nuoseklus pasakojimas.
Taigi muziejaus, skirto sudėtingai ir todėl įdomiai Vilniaus istorijai, kurioje persipintų lietuvių, lenkų, žydų, rusėnų, totorių kultūrinis paveldas, laukiame toliau. Kol kas viešojoje erdvėje – tik raginimai ir pritarimai (žr. Seimo narių Gegužės 3-iosios grupės pareiškimą „Dėl „Vilniaus muziejaus“ iniciatyvos“ (2017-01-17) ir sostinės mero, kultūros ministrės ir Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus reakcijas į jį žiniasklaidoje). Tad teks praktikuoti kantrybės dorybę, kol išgirsime pasakojimą, kodėl daug kartų keistas Seimą ir arkikatedrą jungiančio prospekto vardas nuo Georgijaus iki Mickevičiaus, Stalino, Lenino, Gedimino, kada parduotuvių pavadinimai sostinėje buvo rašomi keturiomis ar penkiomis kalbomis ar ką vilniečiams reiškė porcelianinė gulbė seniausios vaistinės prie Aušros Vartų vitrinoje.
Nepagyros
Pagirti nemuziejų reikėtų už žmogišką darbo laiką (kiekvieną dieną nuo 11 iki 20 val.) ir labai malonius bei dėmesingus darbuotojus. Tačiau tai negelbsti nevykusios koncepcijos, klaidingos komunikacijos ir neteisingos kainos. Atėjau tikėdamasi įdomios Vilniaus istorijos, išėjau supratusi, kad lyg ir ne apie tai, lyg ir ne man tas pasakojimas skirtas. Pati daugiau neisiu, o ir užsieniečius verčiau vesiuosi į muziejus. Yra tokių, kur istorija „atgaivinama“ kur kas įdomiau ir suprantamiau.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.5
